Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Slaptažodis „Katytė“

Po eilinio švitinimo Nacionaliniame vėžio institute visiškai apleido jėgos.

Miegojau kelias dienas arba žiūrėdavau televizorių. Prisigalvojau visokiausių nesąmonių ir galų gale supratau, kad reikia keltis per prievartą ir eiti. Juolab kad ir katytė Marusia nuo ryto pradėjo reikalauti savojo guliašo, kurio atsargos baigėsi vakar. Iki arčiausio prekybos centro keli šimtai metrų – labai geras atstumas pasitikrinti jėgas. Apsirengiau ir išėjau.

Ramiai pasivaikščiojęs prekybos centre ir pasiėmęs, ko reikia, atsistojau prie kasos. Priešais mane stovėjo tik viena močiutė. Šioji jau norėjo krautis savo prekes į didelį baltą rankinuką. Iš pradžių paėmė į seną ranką didelę raudoną piniginę, tačiau staiga griebė kita rankele už prekystalio ir po truputį pradėjo smukti. Rodėsi, tarsi didelė raudona piniginė būtų nusvėrusi kūną ir traukusi žemyn. Staiga piniginė iškrito ir prie kasos pažiro kuklios pensijos likučiai bei nuolaidų kortelės. Pirmoji prie močiutės prišoko labai miela kasininkė. Ji griebė smunkančią močiutę už pažastų. Tada jau ir aš atsitokėjau nuo užvaldžiusio sąstingio.

„Guldom. Paimkit rankinuką, pakiškit po galvą. Surinkit pinigus ir korteles“, – griežtai, bet kažkaip švelniai reguliavo turbūt to mokyta šviesiaplaukė.

Klusniai vykdžiau jos komandas. Kažkas jau kvietė greitąją pagalbą. O mes žiūrėjome į senutės mažą, smarkiai raukšlėtą veidą ir bandėme suprasti, ar ji mus girdi.

„Močiute, ar girdit mus?“ – tyliai, bet kartu lyg šaukčiau kreipiausi.

Visą straipsnį skaitykite kovo 13 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.