Skurdo skaičiai ir tikrovė

Skurdo skaičiai ir tikrovė

„Sodra“ skelbia apie augančias atlyginimus, bankai džiaugiasi rekordiniais indėliais, šluojamas nekilnojamasis turtas, žadamos didesnės pensijos. Tačiau benamių užuovėja – Panevėžio nakvynės namai – per karantiną net braškėjo nuo prašančiųjų pagalbos antplūdžio, maitinimo paslauga šioje įstaigoje išaugo kone trigubai, kaip ir kitoje miesto labdaros valgyklose.

Prošvaistė kaimuose

Kas dešimtas lietuvis neturi pinigų net duonai – tokią realybę atskleidė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakymu atlikta gyventojų apklausa.
Lietuvos statistikos departamentas konstatuoja, kad nuo 2016 iki 2020 m. skurstančių asmenų sumažėjo nuo 30 iki 24 proc. Pasak statistinių duomenų analitikų, labiausiai iš nepritekliaus lipo kaimai. Anksčiau juose skurde gyveno 40 proc. žmonių, o pernai tokių liko trečdalis.

Didžiuosiuose miestuose, tarp jų ir Panevėžyje, 2020-aisiais skurdo apie 18 proc. gyventojų.

Iš viso ties skurdo riba pernai laviravo daugiau nei pusė milijono Lietuvos gyventojų.

Skurdo rizikos riba pernai buvo laikoma, kai vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį tenka 430 eurų, arba šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų, 904 eurai.

O absoliutaus skurdo riba 2020 m. siekė 257 eurus vienam asmeniui ir 540 eurų šeimai. Pernai iš ne didesnių nei tokios pajamų Lietuvoje gyveno apie 140 tūkst. skurstančiųjų.

Dejonės netyla

„Pinigų trūkumas jaučiasi visur. Nėra noro kažką daryti, kažkur eiti. O pinigų reikia viskam. Dingsta savivertė, o jei dar sveikata šlubuoja. Nėra jokio autobuso – nėra kaip nuvažiuoti į darbą. Man 62 m. einu darbintis, o man sako „per senas“ ir diskriminuoja taip dėl amžiaus“, – tokius skundus iš skurdą patiriančių žmonių lūpų išgirdo tyrimą atlikęs Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas.

Panevėžyje veikiančių labdaros organizacijų atstovai patvirtina: tiek mieste, tiek rajone nepritekliuje gyvena daug tvarkingų šeimų. Bet jos apie tai viešai kalbėti vengia.

Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo surinktais duomenimis, apie 10 procentų Lietuvos gyventojų neturi iš ko net pavalgyti. Tą liudijo ir eilės prie labdaros valgyklų pandemijos metu.

Asociacijos direktorė Aistė Adomavičienė pateikė Vilniaus pavyzdį, kur prašančiųjų nemokamo maisto per pandemiją skaičius išaugo nuo 150 iki 350 per dieną. Ne ką sotesni buvo ir panevėžiečiai.

Panevėžio socialinių paslaugų centro Nakvynės namuose maitinimo paslaugų padaugėjo nuo vidutiniškai 130 kartų per mėnesį iki 320.

Tačiau tokius pokyčius stebinti Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorė Lina Kazokienė abejoja, ar tai jau rodo masinį nepritekliaus didėjimą mieste.

„Nakvynės namų paslaugų gavėjai ir taip patiria nuolatinį skurdą“, – sako pastovų gyventojų skaičių išlaikančio centro vadovė.

Vargana buitis

Pasak L. Kazokienės, po karantino kur kas blogiau jaučiasi ir Panevėžio socialinių paslaugų centro darbuotojų namuose lankomi panevėžiečiai. Jie ne tik emociškai palaužti, kai kuriems reikia ir materialinės pagalbos.

„Senyvo amžiaus, vienišiems asmenims, kurie jaučia nepriteklių, centro darbuotojai parūpino trumpo galiojimo maisto paketų, rūbų, dujinę plytelę, dėl paramos bendraujame su nevyriausybinėmis organizacijomis. Bendradarbiaudami su miesto Savivaldybės Socialinių reikalų skyriaus išmokų poskyriu vienam asmeniui esame nupirkę naują šaldytuvą ir elektrinę viryklę“, – pasakoja direktorė.

„Į mūsų labdaros valgyklą nuolat plūsta vis nauji žmonės. Dabar kas dieną pamaitiname apie 80.“

I. Zabulionytė

Dar ir dabar tūkstančiai žmonių visoje Lietuvoje nesudurdami galų gyvena varganoje buityje. Statistikos departamento duomenimis, pernai skalbimo mašinos vis dar neturėjo 1,3 proc. gyventojų miestuose, 2,6 proc. jų neturėjo vonios arba dušo, o tualeto su nutekamuoju vandeniu – 2,1 proc.

Kaimuose be vonios ar dušo gyveno kas šeštas žmogus, be tualeto – beveik kas penktas.

Tuščias stalas

Tačiau komfortas viena, o kai nėra net iš ko duonos nusipirkti – kas kita.
Pernai 11,6 proc. šalies gyventojų negalėjo sau leisti kas antrą dieną valgyti mėsos ar žuvies. Per pastaruosius metus žmonių, kurie parduotuvių lentynose žvalgosi į pačius pigiausius ar nukainotus maisto produktus ir itin retai užsuka į mėsos ar žuvies skyrių, nei padaugėjo, nei sumažėjo.

Tiesa, statistika nepakito tik kalbant apie visus gyventojus. Nors Statistikos departamentas skelbia, kad sparčiausiai iš skurdo lipa kaimo gyventojai, vis dėlto kiti rodikliai byloja, jog kaimuose gyvenančių žmonių pietūs per metus tapo dar skurdesni. Beveik 15 proc. kaimo gyventojų nurodė, jog negali sau leisti dažnai valgyti nei mėsos, nei žuvies.

Ne vieną panevėžietį urzgiantis pilvas nuginė į mieste veikiančias labdaros valgyklas.

Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ labdaros valgykloje Rožių gatvėje kasdien renkasi būriai išalkusiųjų.

„Į mūsų labdaros valgyklą nuolat plūsta vis nauji žmonės. Dabar kas dieną pamaitiname apie 80“, – pasakojo agentūros vadovė Irma Zabulionytė.

Šie geradariai ateinantiems varguoliams kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį po pietų taip pat dalija drabužius.

Dar iki 50 panevėžiečių maisto ateina į labdaros valgyklą „Betliejus“. Tarp jų, pasak koordinatorės Aldonos Vasiliūnienės, ir trisdešimtmečiai, ir darbingo amžiaus vyresni, ir pensininkai. Dalis maisto prašančiųjų – Nakvynės namų gyventojai, dalis – bedarbiai.

„Į jų asmeninius gyvenimus per daug nelendama ir neklausinėjame, kaip taip nutiko. Jie ateina, pasiima maisto ir išeina. Bet aišku, tarp priežasčių, įstūmusių į tokį skurdą, ne paskutinėje vietoje alkoholis, socialinių įgūdžių stoka“, – mano A. Vasiliūnienė.

Komentarai

  • Dabar retas pensininkas gauna daugiau kaip 350 Eur pensiją. Dabar, beveik, visi pensininkai yra skurdžiai.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų