Nedidukėje kepyklėlėje ant Nevėžio kranto, įkurtoje greta sutuoktinio garsaus skulptoriaus Algimanto Vytėno dirbtuvių, J. Vytėnienės kepama duona žinoma ne tik savame mieste, bet ir už Lietuvos ribų bei sulaukė išskirtinio įvertinimo. "Sekundės" nuotr.

Skulptorius ir jo Mūza

Skulptorius ir jo Mūza

Algimanto Vytėno namuose gausu skulptoriaus darbų. Tačiau nė vienas jų, anot paties kūrėjo, nebūtų gimęs be svarbiausio gyvenimo variklio ir įkvėpimo – žmonos Jūratės.

 

Atvėręs erdvių namų Panevėžyje duris, menininkas skuba teisintis, jog už jų slenksčio vyrauja chaotiška netvarka. „Retas menininkas būna pedantas. Įvardinkite nors vieną tokį“, – juokauja miesto vardą garsinantis skulptorius.

Algimantas Vytėnas sako visuomet svajojęs apie dailininko, tapytojo kelią. Skulptūra jam atrodžiusi neįdomus, bespalvis menas, savo išraišką pateisinantis tik forma. Bet kartą į rankas pakliuvo Romeno Rolano knyga „Didysis Mikelandželas“. Ją išstudijavęs, A. Vytėnas suprato atradęs tikrąjį pašaukimą.

„Man labai patiko jo gyvenimas, kūryba, požiūris į meną ir ypač skulptūrą. Pasak Mikelandželo, tai – didis menas ir juo gali užsiimti tik tvirti, stiprūs žmonės“, – susižavėjimo neslėpė skulptorius.

Tapytojui kur kas paprasčiau išreikšti idėją, nes jis turi papildomų priemonių, bet skulptūrai būdingi iššūkiai – vien figūra perteikti pagrindinę idėją – A. Vytėno neišgąsdino.

Panevėžietis skulptorius nesunkiai pelnė meno mylėtojų pripažinimą, jo darbais išpuošta ne viena miesto erdvė. Menininkas sako didelio entuziazmo kurti neturintis – kartais pastebi, jog aplinkiniams tai paprasčiausiai neįdomu.

„Esu tingus žmogus, tai nėra mano kasdienis darbas. Darbas turi gimti spontaniškai, iš kūrybinės kibirkšties. Antraip bus tik darbas ir prakaitas“, – mano A. Vytėnas.

Kūrybiškos prigimties žmogus niekuomet nesusimąstė, koks būtų paties gyvenimas, jeigu būtų ėmęsis kitokios veiklos.

„Menas yra improvizacija. Planuoti būdinga tik racionaliai mąstantiems žmonėms, o menininkas – pats iš savęs yra emocijos žmogus“, – sako skulptorius.

Jis nenori kalbėti skambiomis frazėmis, esą menas – jo gyvenimo būdas. A. Vytėnui kur kas artimesnis požiūris, jog žmogus yra kūrybiška asmenybė, jaučianti poreikį save išreikšti ir išlaisvinti.

Pačiam menininkui sėkmingiausiai tai pavyksta kuriant klasikinių, raiškių formų skulptūras. Nors kartais įsinori paeksperimentuoti ir pereiti prie moderniojo meno, tačiau tuomet, kaip pats sako, nesijaučia esąs savo vietoje.

„Man tai nėra įdomu, man svarbiausi žmonijos sukurti šedevrai: graikų skulptūra, romėnų portretai, Renesanso epochos darbai. Kai į juos pasižiūri, net suvirpi. Modernus menas dvelkia šalčiu. Jis sudomina, bet siela vos prisiliečia“, – mano A. Vytėnas.

Anot menininko, moterys nuo seno buvusios didžių vyrų įkvėpimo šaltiniai. Jam gi mūza tapo žmona Jūratė – visi skulptoriaus darbai dedikuoti tik jai.

Menas be ateities

Šiuolaikiniame pasaulyje vyraujanti dinamika, nuolatinis skubėjimas ir lėkimas privertė žmogų gyventi kitaip, vis mažiau sutelkiant dėmesį į istoriją.

Skulptorius įsitikinęs, jog šių dienų meno vartotojams reikia vis daugiau netikėtumų, nors patys ir plaukia paviršiumi.

„Ne kiekvienas supranta meną, nes jį suprasti taip pat reikia mokėti“, – mano pašnekovas. Anot jo, tai – sunkus darbas, reikalaujantis intelekto, erudicijos, nemenko žinių bagažo.

„Mūsų vertybių skalė pasikeitusi, menas patiria degradaciją, vyksta tikras kultūrinis regresas. Vienintelis dalykas, kuris progresuoja – technologijos“, – griežtai kalba A. Vytėnas.

Čia pat, tarsi norėdamas nuvyti šalin pesimistines mintis, jis patikina suprantantis žmogų, kuriam dar nuo Romos laikų norėjosi duonos ir žaidimų.

„Žmogui reikia lengvo reginio, kuris neįpareigotų“, – sako skulptorius.

Nors meno uždavinys – sukurti kažką nauja, visgi moderniuosius performansus, abstrakcijas A. Vytėnui norisi įvardinti tik hedonistinę funkciją atliekančiomis meno formomis. Jų ateities skulptorius neįžvelgia.

„Buvo periodas, kai žmonės, pavargę nuo akademizmo, pabandė ieškoti kitų formų. Tačiau tendencija kitokia – vėl grįžtame prie figūrinio meno, nes jo galimybės iki galo nėra atskleistos“, – pažymi neseniai Barselonoje, Šiuolaikinio meno muziejuje lankęsis menininkas.

A. Vytėnas diplomatiškas: grožis subjektyvi sąvoka. Kas vienam gražu, kitam gali būti absoliučiai neįdomu. Anot jo, menas kaip moteris: jeigu grožio sąvoka būtų objektyvi ir visi žmonės turėtų tą patį pajautimą, pasaulyje kiltų nesibaigiančios peštynės.

Skrydis, įkvėptas moters

Kalbantis kartkartėmis švelniai tarpusavyje pasiginčijusi, keturiasdešimt metų bendrą gyvenimą kurianti Algimanto ir Jūratės Vytėnų pora vis dar kupinais meilės ir pasigėrėjimo žvilgsniais žvelgia į vienas kitą. Pasiteiravus, kam dedikuojantis sukurtąsias skulptūras, iš pradžių griežtai atsakydamas, kad šios ne eilėraščiai, Algimantas greitai atlyžta ir tarsteli: visi darbai skirti žmonai.

Ponia Jūratė, kurį laiką nenorėjusi įsiterpti į pokalbį, nusijuokia, jog nori jis ar ne, visuose vyro darbuose atsispindi jos profilis. Kiek kartų būtų tapęs ar lipdęs, vis atsikartoja žmonos formos. Niekas nepaneigs, jog tai ji yra didžioji A. Vytėno mūza. Visgi, kad sukurtų šedevrą, skulptoriui tenka ir į svetimas pasižvalgyti.

„Ar gali menininkas sukurti moters paveikslą, visą gyvenimą piešdamas tik savo žmoną, pažindamas tik jos formas?“ – retoriškai klausia ir priduria, jog sintezei įvykti reikia pamatyti daugiau.

Tačiau žmona, kaip sako A. Vytėnas, – protinga ir supratinga moteris, žinanti tikrąją kūrėjo virtuvę.

„Mane įkvepia gražus moters kūnas, pamatęs gražią apnuogintą krūtinę, nežinau, ką galiu padaryti“, – šelmiškai nusišypso.

Anot skulptoriaus, moterys nuo seno buvusios didžių vyrų – poetų, dailininkų ir karžygių – įkvėpimo šaltiniai, reikalaujančios dėmesio tik sau ir ne visuomet tuo pačiu atsimokančios.

J. Vytėnienė su šypsena veide papriekaištauja, jog vyrai patys kalti dėl greito perdegimo. Tačiau menininkas ir tam turi paaiškinimą.

„Žmogus – ne mašina. Kas būtų, jeigu nuolat, it kvailelis, vaikščiotų įkvėptas? Emocijų kaita, kančia ir skausmas, gyvenimo pažinimas – tik tai gimdo idealą“, – aistringai kalba A. Vytėnas ir, žvalgydamasis po istorijos vingius, gėrisi dinamiškais, spalvingais tapytojo Karavadžo, poeto dramaturgo Viljamo Šekspyro gyvenimais, kuriuose gausu puotų, nuotykių, nekasdieniškų emocijų.

„Kasdienybė neturi polėkio. Tik kirminas žiūri į žemę, dangaus jis nemato. Menas yra skrydis, gyvenimo optimistinės, šventinės pusės parodymas“, – įkvepiamai žeria menininkas.

Skulptoriui grožis – subjektyvi sąvoka. „Modernus menas dvelkia šalčiu. Jis sudomina, bet siela vos prisiliečia“, – sako Algimantas Vytėnas, kurio sielą virpina senovės graikų, romėnų, Renesanso epochų menas. V. Bulaičio nuotr.

Keliai galėjo nesusikirsti

A. Vytėnui kasdien skristi padeda prieš keturias dešimtis metų sutikta žmona. Pasak jo, vyras be mylimos moters, nebūtinai žmonos, neatsiskleidžia: žmogus – dualistinis sutvėrimas, tad turi būti ir moteriškasis, ir vyriškasis pradas. Tik tai duoda harmoniją.

Nors ilgą laiką skulptoriaus nuomonė buvusi kitokia. Žengti prie altoriaus vyras išdrįso tik sulaukęs Kristaus amžiaus. Kaip sako pats, visą laiką galvojęs, jog gyvenimas skirtas menui, o vedybos kūrybai tik pakenks.

„Man rūpėjo polėkis ir bohemiškas gyvenimas, galvojau būsiantis vienišius“, – atvirauja kūrėjas.

Gyvenimo kelią šimtais laipsnių pasuko piešti panorusi Jūratė – A. Vytėno mokinė, kurią jis ruošė institutui. Tačiau istorija galėjo pakrypti kitaip.

J. Vytėnienė du kartus su tėčiu ėjo į mokyklą, kurioje mokytojavo ir Algimantas. Jį Jūratei rekomendavo kaip galintį geriausiai paruošti stojamiesiems į akademiją. Ir abu kartus skulptoriaus nerado.

„Nepareigingas buvo“, – juokiasi ponia Jūratė, prisiminusi tik iš trečio karto priartėjusi prie tikslo.

Tą kartą, padedama vienos pedagogės, J. Vytėnienė sutiko skulptorių mokytojų kambaryje.

„Stoviu už durų, laukiu, viską girdžiu, ką jie kalba. Mokytoja prašo, kad priimtų mane, o A. Vytėnas vis ginasi neturintis laiko. Tada ji sako: „Graži mergaitė, priimk.“ Po pauzės A. Vytėnas paprašė atvesti ir parodyti mane“, – anuomet jaudulį kėlusią, o dabar anekdotu virtusią istoriją pasakoja J. Vytėnienė.

Skulptorius nemėgęs netalentingų, negabių mokinių ir visuomet pasiteiraudavęs, ar ne dėl tėvų įtakos jaunuolis atėjęs mokytis meno paslapčių. Jeigu išgirsdavęs teigiamą atsakymą, pasiūlydavęs su mokykla atsisveikinti. Jūratei tokie atrankos principai negaliojo. Raudono palto atlapą žibuoklėmis papuošusi jauna mergina iš pirmo žvilgsnio krito pedagogui į akį. Ilgai nesvarstęs jis pasiuntė naujokę lipti į viršuje esančią piešimo klasę.

Pavergė moteriškas grožis

„Jūratė pavergė mane žvilgsniu ir keturiasdešimt metų taip laiko pririšusi“, – šiltai žvelgdamas į mylimą moterį sako skulptorius.

Abu kaip susitarę tvirtina, jog laiko tėkmės visai nepajuto, tik dabar kur kas geriau supranta gyvenimo vertę ir džiaugiasi kiekviena kartu praleista diena. Nors pasitaiko akimirkų, kada namuose, regis, ir stogas kilnojasi, pora tai laiko savotiška santykių higiena.

„Ji graži moteris“, – komplimentų žmonai negaili A. Vytėnas.

Šiek tiek besikuklindama ponia Jūratė prašo vyro pridėti žodelį „buvo“ ir pasidalija linksma šeimos istorija.

Kai jųdviejų dukrai Marijai tebuvo devyneri, šeima susiruošė į šventinį vakarą, J. Vytėnienė apsirengusi ilgą vakarinę suknelę paprašė dukros padėti ją susisagstyti. Vos pradėjus šukuotis, sagos vėl atsisegė. Dukra konstatavo: „Matai, kaip stora, taip ir nesueina.“ A. Vytėnas išgirdęs subarė Mariją: „Kaip gali taip sakyti, juk tavo mamytė tokia graži buvo!“

Mažoji, priėjusi prie tėčio, šmaikščiai atsikirto: „Duok penkis, tikrai buvo.“

J. Vytėnienė su šypsena prisimena šią istoriją. Nors anksčiau nedažnai sulaukdavusi komplimentų iš vyro, dabar – „kai pasenome“, su šypsena priduria, – ji tuo mėgaujasi kasdien.

„Kai ryte valgome pusryčius, nuo galvos iki kojų pagiria ir vis kartoja esantis labai laimingas turėdamas mane“, – kalba savosios laimės neslepianti moteris.

Švelniai šyptelėjęs sutuoktinis sako, jog dabar atėjęs tinkamas metas gražiausiems žodžiams.

„Kad moteris visą gyvenimą būtų graži, vyras turi ja grožėtis, o į senatvę komplimentais lepinti reikia dar dažniau“, – paslaptį atskleidžia menininkas.

Harmoningus santykius puoselėjanti pora įsitikinusi: tik mažos provokacijos padeda išlaikyti susidomėjimą vienas kitu. Skulptorius juokauja, kad to nedarantys žmonės yra kaip plonas, neįdomus sąsiuvinėlis. Reikia būti stora knyga, kurios iki galo neperskaitytų.

O šiandien nieko jau nebestebinantį gyvenimą susidėjus Vytėnai vadina didžiąją nūdienos jaunimo daroma klaida. Tokią patirtį J. Vytėnienė linksmai vadina „stažuotėmis“.

„Nėra atsakomybės, nepatinka – išeisiu. Kai duoda vedybų įžadą, žmogus priverstas dėti pastangas, kad išlaikytų santykius. Antspaudas pase įpareigoja. Stoji į partiją, reikia dėti antspaudą, skoliniesi – taip pat, tampi atsakingas. Juk tas pats ir su jausmais“, – žmonai pritaria ir A. Vytėnas.

Nusileisti nenorėjo

Dviejų kūrėjų kruopščiai puoselėjamiems santykiams įtaką turėjo ir laiku padarytas J. Vytėnienės sprendimas pasukti į duonos kepimo verslą. 1987-aisiais gimusi mintis kepti natūralaus raugo duoną šiandien išsikerojusi į sėkmingą verslą, vienijantį daugiau nei dešimt nuosavos kepyklos darbuotojų.

„Dviejų kūrėjų gyvenimas po vienu stogu buvo nesuderinamas. Dėl to ir kepu duoną“, – šypteli ponia Jūratė, iki tol dirbusi dailininke apipavidalintoja.

Piešimas moteriai iki šiol sielai kur kas artimesnė veikla, tačiau gyvenimas padiktavo savas taisykles.

„Anksčiau sakydavau, jog net kaulus niežti, kaip norisi piešti. Bet jo (Algimanto) neperspjausi, o žemiau būti irgi nesinorėjo“, – prisimena J. Vytėnienė, kaip pati sako, sugebėjusi ne su teptuku, bet su duona išlįsti iš po antrosios pusės sparno.

Duonos atsiradimą savo gyvenime J. Vytėnienė laiko tikra lemtimi. Visiems panevėžiečiams puikiai žinoma istorija, kaip sena A. Vytėno pažįstama kartą pasidalijo su panevėžiete duonos raugu. Iškepus pirmąjį kepalą, J. Vytėnienės nuostabai, duona pranoko senosios kepėjos lūkesčius. Tuomet menininkė ir suprato, jog tai – ženklas iš aukštai.

Auginant antrąją atžalą, mirė senoji kepėja, o J. Vytėnienė susivokė nepasidomėjusi senovinio raugo receptu. Laimė, jį pavyko atkurti.

Iš pradžių vaišino tik apsilankančius svečius, vėliau vis daugėjo prašymų iš šalies iškepti gardžios duonos.

Prie verslo sėkmės, kaip sako abu Vytėnai, daug prisidėjo ir gydytoja Filomena Taunytė. Atsitiktinai paragavusi Jūratės duonos, savo knygoje ji paminėjo, jog tokios, kokią kepa panevėžietė, ieškojusi penkiasdešimt metų.

J. Vytėnienė sako anksčiau didelės reikšmės duonai neteikusi. Laikė ją savaime suprantamu dalyku. Tačiau dabar, kai pati prisiliečia prie viso gamybinio proceso, požiūris pasikeitęs.

„Žinau, kiek darbo reikia įdėti, pagarbos. Su duona reikia elgtis kaip su kūdikiu: iškepus numaudyti, šiltai užkloti. Tai tam tikras ritualas, įgavęs kitą prasmę“, – pasakoja ponia Jūratė.

Galerija

Komentarai

  • Gerb. Jūrate ir Algimantai, dėkoju Dievui, kad man Jus teko sutikti savo gyvenimo kelyje. Ačiū už Jūsų tvirtybę, žavesį, sutarimą, supratimą. Sėkmės, neblėstančios energijos, kūrybiškumo. Džiaugiuosi kartu su Jumis.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų