Skrendant su Panevėžiu per lietų, pūgą ir užpuolikus

Vienas aktyviausių Panevėžio fotomenininkų Valentinas Pečininas, kurio personalinių parodų istorijoje jau daugiau nei 35 kolekcijos su Afrikos, Norvegijos ir kitų pasaulio kraštų vaizdais, šįkart kūrybinę duoklę atiduoda gimtajam miestui. Jame nerimstantis menininkas praleido šešis gyvenimo dešimtmečius, iš kurių du – atiduoti kūrybai.

Jau kitą savaitę Juozo Miltinio dramos teatre atidaroma V. Pečinino fotografijų paroda intriguojamu pavadinimu „Skrendantis Panevėžys – atgal į dabartį“. Joje autorius sudėjo sugrupuotas 38 nespalvotas nuotraukas iš Panevėžio gyvenimo, kurio paprastai jo gyventojai beveik nemato.

„Stengiausi į savo miestą pažiūrėti kitaip, nei jis iki šiol bandytas parodyti mene“, – pasakojo V. Pečininas.

Iki starto prieš žiūrovą jam liko visai nebe daug. Fotomenininkas vis dar šlifuoja paskutinius kadrus. Tačiau visas projektas užtruko ketverius metus.

Tiek laiko, apsiginklavęs fotoįranga, panevėžietis dažniausiai sekmadieniais išsiruošdavo į fotomedžioklę gimtajame mieste. O kad rastų neįprastą kadrą, beveik visada išeidavo per pūgą, lietų ar bent jau rūką. Toks fonas fotografijose atskleidė visiškai kitokį Panevėžį.

Skrydžiai į praeitį

Nors V. Pečininas į savo naujausią kolekciją įtraukė visiems žinomus miesto kultūrinio paveldo objektus, gatves, tiltus, paminklus, oro sąlygų sukurta paslaptis juos pradangino į visiškai neatpažįstamas erdves.

„Turbūt 95 proc. kūrybos vyko bjauriomis oro sąlygomis, bet tik tada mieste pasijunti vienas, ištuštėja gatvės ir atsiveria nematyti kampai. Man labai patinka tokia atmosfera, aš mėgstu vienatvę“, – atviras fotografas.

V. Pečinino nuotr.

Galerija

Daugelis pažvelgęs į jo fotografuotas vietas veikiausiai šių nė neatpažins.

Tačiau jis pats kiekvieną miesto kampelį žino nuo vaikystės. Visus šešis gyvenimo dešimtmečius V. Pečininas čia praleido kaip sportininkas ir menininkas.

„Ši paroda skirta skrydžiui per Panevėžį tarp dabarties ir praeities. Prisimenu, kai augdamas Respublikos gatvėje eidavau į dabartinės G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos vietoje buvusius karininkų namus už 10 kapeikų žiūrėti filmukų. Landžiojau po statomo J. Miltinio teatro pamatus. 26-erių nė nesvajojau, kad kažkada kalbėsiu su tokia legenda kaip Donatas Banionis, o jam sulaukus 80-ies fotografavau aktoriaus jubiliejų. Kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo daugiau prisiminimu kaupia ir vis dažniau jais skraido pirmyn atgal“, – sako V. Pečininas.

Jo nuotraukos su miesto vaizdais – palikimas ateities kartoms. Į autoriaus objektyvą pateko vis tyliau skambančio kino centro „Garsas“ kampas, trupantis kadaise klestėjęs mėsos kombinatas. Jie vieną dieną liks tik prisiminimuose.

Kurdamas nostalgišką projekto nuotaiką, autorius net senovinius fotografijų rėmelius atgaivino naujam gyvenimui.

Pavojinga akistata

Ketverius metus slankiojęs naktiniu Panevėžiu, šiandien menininkas gali patikinti, kad jo miestas ganėtinai saugus. Sekmadieniais jis visiškai ištuštėja. Tačiau vienas tamsus vakaras V. Pečininui nežinia kuo galėjo pasibaigti.

„Fotografavau apsnigtame viešbučio „Nevėžis“ kieme, išsidėliojau įrangą, stovus ir laukiu geriausio momento. Matau, ateina du jauni, už mane didesni vyrukai. Pasitarė kažką tyliai ir žengia arčiau. Stop, sakau, dabar fotografuoju, negalima. Po tokių žodžių jaunuoliai sutrikę sustojo“, – pamena fotografas.

Kažin ar jam dabar būtų linksma pasakoti apie naktinius susitikimus su Panevėžio gatvės herojais, jei pats nebūtų garsus kovų ir savigynos meistras. Įspėjęs prašalaičius, kad užpuolimo atveju turėtų kelialapį į reanimacijos skyrių, menininkas tuoj pat svečių atsikratė.

O senyvo amžiaus praeivė pasipiktino, kad fotografas slampinėja aplink teatrą. Visgi dauguma panevėžiečių, pasak V. Pečinino, tolerantiški ir palaiko jo misiją menui bei Panevėžiui.

Ne tokia draugiška, pasak fotografo, jam buvo Panevėžio fotografijos galerija, atsisakiusi parodos. Šioje meno įstaigoje jis nuolat pristatinėdavo savo naujus projektus.

„Manęs Panevėžiui, pasirodo, per daug – bet ar ne savo miestui turime tarnauti?“ – klausia ne kartą įvairiuose konkursuose apdovanotas V. Pečininas.

Jo parodai erdvę tuoj pat pasiūlė J. Miltinio dramos teatras. Jame V. Pečinino parodos „Skrendantis Panevėžys – atgal į dabartį“ atidarymas gruodžio 3 dieną 17.15 val.

Panevėžiui, apie Panevėžį, panevėžiečio akimis

Indrė Stulgaitė-Kriukienė

Šiandienos pasaulis susitraukia, tampa vienodas arba supanašėja iki lengvai atpažįstamų detalių. Keliaudamas, bendraudamas su kitų tautų žmonėmis, ragaudamas kitų šalių maistą ar bandydamas pažinti jų kultūrą, pamažu suvoki, kad jau beveik niekas negali nustebinti kuo nors ypatingu, nepažintu, išskirtiniu. Regis, nūdienos kosmopolitiniame pasaulyje belieka stebėtis tik gamta.

Panevėžys – mažytis taškelis tame spalvotame pasaulio rutulyje. Nepasižymintis nei įstabia architektūra, nei įspūdingu kraštovaizdžiu, vizualiai primenantis daugelį pramoninių miestų, Panevėžys vargu ar gali būti įdomus pasaulio turistui. Tačiau kažkam tas taškelis žemėlapyje – ištisas pasaulis. Čia gimusiam, augusiam ir subrendusiam panevėžiečiui Valentinui Pečininui – tai jo istorijos, įkvėpimo, patirčių vieta. Jo akyse miestas augo, griuvo, statėsi, keitėsi, nyko ir kėlėsi, jo akyse miestas gyvena savo ritmu, o jis kartu. Per šešiasdešimt metų jo miestas iš vaikiško kiemo dydžio pasaulio išaugo į didesnį už visą mūsų planetą – tai juk vieta, kur jau patirtas ir tebetyrinėjamas gyvenimas.

Pasitelkdamas gimtojo miesto vaizdus autorius skraidina žiūrovą gerai žinomomis Panevėžio vietomis. Pasirinkdamas neįprastus rakursus, sumaniai išnaudodamas gamtos reiškinius – lietų, sniegą, rūką, fotografuodamas naktį, kuria intrigą, o gal net kiek mistifikuoja vietas, kurios, lyg tyčia, žiūrovui neįvardijamos. O nespalvota vaizdo perteikimo forma dar labiau sustiprina „praeities – dabarties“ laiko suvokimo abejones, apgaubdama vaizduojamą vietą paslaptimi. Nevietiniam belieka grožėtis autoriaus sugebėjimu pamatyti, parodyti ir nustebinti. Vietiniam, be viso to – atpažinti ir atrakinti vaizdu užkoduotas duris į kūrėjo pasakojimą apie miestą, jo savitą charakterį, jo istorinį, kultūrinį palikimą.