Du vaikus užauginusi Aušra iš naujo mokosi būti mama be jos likusioms dviem savo anūkėms. P. ŽIDONIO nuotr.

Skaudi netektis atvertė naują lapą

Skaudi netektis atvertė naują lapą

Pirmąjį liepos sekmadienį Lietuvoje minima Globėjų diena.

Po sunkio ligos dukrą praradusi panevėžietė Aušra Pėžėlienė dar tik antri metai su savo anūkėmis mokosi gyventi kitaip. Močiutei tenka iš naujo pažinti jaunąją kartą, o į namus sugrįžta laimė.

„Kartais kaimynės apgaili mane: kokia ta Aušra nelaiminga, kiek vargo ant jos pečių. Taip, mano namuose 92-ejų mama po insulto, neįgalus vyras ir dvi našlaitės. Visiems jiems reikia priežiūros, pagalbos. Dar visa ta buitis ant mano vienos pečių. Bet aš laiminga“, – pabrėžia šešiasdešimtmetė moteris, neleidžianti jos gailėtis.

Po vienu stogu beveik Panevėžio centre gyvenant su itališka šeimynėle, kaip šią vadina pati A. Pėžėlienė, jai dabar nieko netrūksta. Žinoma, dukros niekas negrąžins ir jos neatstos – ši netekties žaizda kraujuos visą likusį gyvenimą, bet A. Pėžėlienė sako dabar atradusi ramybę.

„Antri metai anūkės gyvena be mamos. Rugsėjo 3-iąją mano dukros mirties metinės. Ši skaudi istorija buvo ilga ir jau pasibaigė – deja, su teismais“, – atsidūsta Aušra.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Vaikystės liga

1983-iaisiais ištekėjusi A. Pėžėlienė užaugino du savo vaikus. Sūnus dabar gyvena atskirai nuo tėvų.

Dėl dukros Karolinos tėvų rūpesčiai prasidėjo, kai mažajai tebuvo šešeri. Mergaitė netikėtai susirgo meningitu, kurio priežasties medikai taip ir nenustatė.

„Po šios ligos prasidėjo nuolatinės kelionės per gydytojus ir ligonines. Dukrai stuburo kamiene aptiko kalakuto kiaušinio dydžio teratomą – tai nepiktybinis auglys. Prisiminkime, kad 1986 metais, kai ji gimė, sprogo Černobylio atominė elektrinė – gal tai turėjo įtakos, o gal ir ne, bet daug vaikų tada gulėjo Neurochirugijos skyriuje“, – prisimena Aušra.

Jos mažylei buvo atlikta operacija ir iki pat 32 metų dukra jautėsi gerai. Savo sveikatą pasitikrindavo tik tada, kai siųsdavo darbdaviai. Jokių nusiskundimų Karolina neturėdavo.

„Viskas staiga pablogėjo užpernai liepą, kai jai pradėjo skaudėti galvą. Gydytojai darė tyrimus, siuntinėjo vieni pas kitus, o Karolinai negerėjo“, – iki šiol su didele gėla tas dienas mena mama.

Praėjus dviem mėnesiams, jaunos moters būklė tapo itin sunki. Vieną naktį ji ėmė skųstis nebepakenčiamu galvos skausmu, kūnas sutino, atsirado nevalingi judesiai.

„Tą savaitgalį mieste ūžė kažkoks didelis renginys. Paklausiau dukros, ar norinti į šventę, – ji nelabai norėjo, bet visgi išėjo iš namų pasidairyti. Naktį jau mums prireikė greitosios medicinos pagalbos“, – pasakoja Aušra.

Dukros netekties, pasak Aušros Pėžėlienės, niekas neužgydys, bet jos gyvą palikimą auginanti močiutė dabar jaučiasi laiminga. P. ŽIDONIO nuotr.

Dukros netekties, pasak Aušros Pėžėlienės, niekas neužgydys, bet jos gyvą palikimą auginanti močiutė dabar jaučiasi laiminga. P. ŽIDONIO nuotr.

Medikų klaida

Tai buvo lyg košmaras – Panevėžio ligoninės priėmime praleistą laiką vadina A. Pėžėlienė. Ligonę pasitikusiam medikui Aušra bandė aiškinti apie savo vaiko sveikatos bėdas nuo vaikystės, bet pacientė buvo išsiųsta namo kreiptis į savo šeimos daktarą.

Pas pastarąjį vizito Karolina nebesulaukė – tą patį rytą ji mirė ant mamos rankų.

„Paaiškėjo, kad dukrai buvo smegenų hidrocefalija – kaukolėje kaupėsi vandenys. Jų buvo per daug visame organizme, todėl jos kūnas tino. Karolinai tą naktį ligoninėje reikėjo skubios operacijos“, – atsidūsta dukrą palaidojusi mama.

Tą pripažino ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija. Ši Respublikinę Panevėžio ligoninę įpareigojo mirusiosios šeimai išmokėti 80 tūkst. eurų kompensaciją. Po medikų skundo byla persikėlė į teismą ir baigėsi taikos sutartimi.

„Nesinorėjo draskyti kraujuojančios žaizdos, tik kuo greičiau tą reikalą baigti. Sutikome su teismo pasiūlyta taikos sutartimi. Ligoninė man ir anūkėms išmokėjo per 20 tūkst. eurų. Įstaigos vadovas atėjo į namus atsiprašyti, ir daugiau tos temos nebeliečiame“, – teigia A. Pėžėlienė.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Žaizdos apgijo

Tiek dukters netekusiai motinai, tiek likusioms dviem Karolinos dukrelėms teko išgyventi didelę traumą. Trylikametė Emilija, pasak močiutės, su netektimi apsiprato greičiau. O jaunėlei vienuolikmetei Gretai prireikė laiko.

Pastarąją su mama siejo labai glaudus ryšys, tad mergaitė po laidotuvių netgi pyko ant gimdytojos, kad ją paliko. Bet pokalbiai su psichologu ir laikas Gretą šiek tiek apramino. Dabar ji jau lengviau lanko motinos kapą, atneša gėlių.

„Dukra buvo labai gera mama, labai rami“, – patikina A. Pėžėlienė.

Abi jos anūkės su mama nuo mažens gyveno pas močiutę nuosavame name. Čia visiems vietos užteko, mergaitės turėjo savo atskirus kambarius.

Mirus dukrai, Aušrai nė menkiausia mintis nekilo anūkes išleisti gyventi kitur, atiduoti į kitų žmonių rankas. Ji iš karto pradėjo rūpintis perimti mažųjų globą. Pirmiausia tapo laikinąja globėja, o dabar jau yra nuolatinė.

„Po laidotuvių jau kitą dieną į mokyklą nulėkiau, kad niekas neliestų, nepaimtų anūkių. Į namus atėjusios socialinės darbuotojos apžiūrėjo gyvenimo sąlygas, man reikėjo pasitikrinti sveikatą, buvo būtini mano vyro Tautvydo ir vyresnės anūkės sutikimai dėl globos“, – procedūrą po savo sparnu priglaudžiant dukros vaikus vardija A. Pėžėlienė.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Ramybė ir tolerancija

Paskui buvo globėjų kursai ir mokymai. Juose du savo vaikus užauginusi A. Pėžėlienė prisipažįsta motinystę išvydusi iš naujos pusės.

„Daug ko nežinojau, daug išmokau. Dabar vaikai kitokie, nei buvo mano laikais. Tai technologijų, stiprių asmenybių kartą – privalai vaikus gerbti, įsiklausyti į jų nuomonę“, – pabrėžia šešiasdešimtmetė globėja.

Nauja patirtis jai suteikė daugiau ramybės. Aušra pasakoja anksčiau puldavusi į paniką dėl menkiausio anūkės temperatūros šuolio. O dabar jau ramiai reaguoja ir žino, ką daryti, kur ieškoti pagalbos.

„Tai technologijų, stiprių asmenybių kartą – privalai vaikus gerbti, įsiklausyti į jų nuomonę.“

A. Pėžėlienė

Globa Aušrai įskiepijo ir tolerancijos.

„Būna, draugės man priekaištauja, kad per daug leidžiu mergaitėms, neva turėčiau būti griežtesnė. Bet stengiuosi jas suprasti, suprasti šiuolaikinį jaunimą“, – patikina itin švelnaus būdo Aušra.

Močiutė juokiasi, kiek diskusijų kyla namuose, kai anūkės renkasi drabužius. Nors globėjai mergaičių apranga kartais nekelia susižavėjimo, ji tvirtina to įkyriai neparodanti.

„Kaip smagu būna į jas žiūrėti prekybos centruose, kai einame apsipirkti. Specialiai įsitaisau kokiam nors krėsle ir lyg komediją stebiu, kaip jos laksto po drabužių parduotuvę: renkasi, matuojasi, meta, vėl ima“, – juokiasi A. Pėžėlienė.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Myli vaikus

Globėja ir našlaitėmis likusios jos anūkės gauna valstybės paramą. Dalį šių pinigų močiutė perveda į globotinių sąskaitas ir stebi, kaip jos kontroliuoja savo išlaidas. Aušros nuostabai, mergaitės nėra išlaidūnės. Jos mėgsta drabužius, kitus daiktus, bet viską perka itin apgalvotai.

„Vyresnioji susitaupė ir nusipirko telefoną. Aš jų per daug neriboju, duodu nemažai laisvės, bet vis tiek prilaikau už vadžių, kad nenuslystų per toli“, – apie savo auklėjimo principus pasakoja A. Pėžėlienė.

Visas jos darbas dabar – tik šeima. Iki globėjos pareigų panevėžietė sunkiai plušėjo skalbykloje.

Tačiau tikroji jos profesija – choro dirigentė.

„Baigusią mokslus mane paskyrė dirbti į Pasvalio rajono Krinčino kaimo kultūros namus. Tai buvo visiškas užkampis ir labai norėjau jį palikti, todėl ieškojau vyro. Jį susiradau ir parsivežiau į Panevėžį, į mamos namus“, – juokiasi pašnekovė.

Prie muzikos A. Pėžėlienė niekada negrįžo. Bet vienu metu dirbo vaikų lopšelyje-darželyje, paskui samdoma aukle ir jai tai patiko.

„Man visi vaikai labai mieli. Gražu, kai anūkės mane vadina ne močiute, o Aušriuku“, – priduria globėja.

„Labai gražu, kai anūkės mane vadina ne močiute, o Aušriuku“, – šypsosi globėja. P. ŽIDONIO nuotr.

„Labai gražu, kai anūkės mane vadina ne močiute, o Aušriuku“, – šypsosi globėja. P. ŽIDONIO nuotr.

Neleidžia užsisėdėti

Aušra nėra tikra, kad dabar jau gerai žino, kas darosi jos mergaičių širdyse. Nors su anūkėmis gyvena nuo jų gimimo, bet tik antri metai vaikus stengiasi pažinti iš naujo.

Abi anūkės, anot jos, labai skirtingos. Vyresnioji, pasak močiutės, skautė, mėgsta bendrauti. Mažoji gražiai piešia, domisi japonų kultūra, gamta, bet uždaresnė ir santūresnė.

Seneliams būna keista, kai abi anūkės rytais ima tarpusavyje kalbėtis angliškai.

„Mes labai daug kalbamės. Aišku, su psichologiniais klausimais ir teorijomis aš prie jų nelendu. Viską suprantu per pasakojimus apie vaikų draugus, mokyklą, laisvalaikį – to užtenka geriems ir blogiems dalykams išsiaiškinti“, – ir kitiems tinkamą receptą išduoda globėja.

Naujos pareigos jai neleidžia užsisėdėti – visada pilna reikalų. O dabar dar ir prasideda anūkių paauglystė. Močiutė tik šypteli, kai šios vis dažniau užsidaro kambaryje, o telefonu kalbėtis lekia į lauką.

„Jos nėra sunkūs vaikai. Bet kartais sūnaus paprašau pastebėti mergaites socialiniuose tinkluose, kad paskui nebūtų problemų“, – prisipažįsta A. Pėžėlienė.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Padėka – meilė

„Su vyru galvojome, kad savo vaikus užauginome ir visas laikas bus sau, bet taip neišėjo. Dar tik antri metai, tai sunku spręsti – kol kas, regis, susitvarkau su šituo likimo posūkiu. Mergaitės auga, lanko mokyklą ir matysime, kaip bus“, – sako Aušra.

Visą šią savaitę mieste vyko renginiai Globėjų dienai paminėti. Padėkomis, apdovanojimais įvertinti svetimus vaikus priglaudę panevėžiečiai.

Aušra tuose renginiuose nedalyvavo ir jokių garbės raštų negavo. Tačiau to nė nelaukė.

„Anūkėms užauginti, išmokslinti man dar reikės 10–15 metų. Vertingiausia padėka už tai yra mergaičių meilė. Jei jos norės man padėkoti po daug metų, tik džiaugsiuosi“, – tikina A. Pėžėlienė.

O kol kas ji tik seka savo mažųjų draugių svajones, nors jos keičiasi kone kasdien. Bando mergaitėms parodyti tiesesnį kelią į tikslą, stengiasi, kad globotinių vaikystė būtų nerūpestinga ir linksma.

Močiutė su anūkėmis daug keliauja, lanko gražiausias Lietuvos vietas. Šią vasarą Aušra labai norėtų su jomis aplankyti Vilnių, apžiūrėti sostinės senamiestį.

„Mane, kaip asmenybę, ši netikėta patirtis labai pakeitė ir į gerąją pusę“, – globa džiaugiasi pašnekovė.

Paklausta, ar neerzina, kad globėjų gyvenimas nuolat po socialinių darbuotojų didinamuoju stiklu, Aušra tik numoja ranka. Jai patinka bendrauti su specialistais, pati klausia jų patarimų. O ilgų anketų, klausimynų bei ataskaitų pildymas apie globą, anot jos, tai tik darbas už valstybės gaunamą paramą.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų