-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visų Panevėžio, o ir kai kurių kitų miestų bei miestelių, bažnyčių vaizdus drobėje kryželiu išsiuvinėjusi tautodailininkė Genovaitė Karpavičienė tų paveikslų savo kolekcijoje teturi vos keletą. Beveik visus išdovanojo.
Teliko albumuose jų nuotraukos, meistrei primenančios daugybę įdomių kūrybos valandų, o kitiems parodančios, kiek daug gražaus ir prasmingo galima nuveikti radus širdžiai mielą užsiėmimą.
Kryželiu panevėžietė siuvinėja ir dabar – jau 86-erių sulaukusi.
„Nejaučiu aš tų metų. Sukeičiu skaičius vietomis ir sakau, kad esu ir jaučiuosi kaip 68-erių“, – juokiasi panevėžietė, lengvai dviračiu įveikianti keturiolikos kilometrų atstumą iki sodo.
Ten padirbėjusi tą pačią dieną parminanti atgal.
G. Karpavičienė pripažįsta buvus metą, kai ligos ištikta, sulaukusi 38-erių kartais jausdavosi tarsi 83-eji pečius slėgtų.
O dabar savijauta leidžia vėl keisti skaičius vietomis.
Tokį gyvybingumą padeda išlaikyti nuolatinis judėjimas, dviratis, mankštos ir, žinoma, daugybės pomėgių turėjimas, kūrybinė veikla – siuvinėjimas, tapyba, papuošalų kūrimas.
„Negi ištisai žiūrėsi televizorių“, – pareiškia Genovaitė, už savo gebėjimus ir veiklą apdovanota „Aukso vainiko“ diplomu kaip viena geriausių metų liaudies meistrų.
G. Karpavičienė žinoma ne tik kaip siuvinėtoja bei tapytoja, bet ir kaip išskirtinių papuošalų kūrėja – jos segės, pakabučiai, koljė ne kartą parodose traukė žiūrovų dėmesį.
Ir svečius kūrėja namuose pasitinka segėdama savo kūrybos papuošalu su turkio akmenimis.
Vienoje vietoje ji tiesiog nenusėdi – veria savo darbų skrynias, rodo, pasakoja, prisimena, džiaugiasi.
Įvairiausių pusiau brangių akmenukų – nefrito, ametisto, čekiško kristalo, agato prisipirkusi parduotuvėse, G. Karpavičienė ilgai derina jų išraiškas, spalvas, nuotaikas, o paskui veria, klijuoja, pina, kol gimsta dailūs, moterų mėgstami papuošalai.
Tautodailininkei patinka dirbti ir su gintaru, katės akimi vadinamais ir kitokiais akmenimis.
Savo darbų ji nepardavinėja – tik dovanoja, veža į parodas. Panevėžietės kūriniais pasipuošusios visos jos artimos, pažįstamos, gyvenimo kelyje sutiktos moterys.
„Negi ištisai žiūrėsi televizorių“, – šypsosi G. Karpavičienė, už savo gebėjimus ir veiklą apdovanota „Aukso vainiko“ diplomu kaip viena geriausių metų liaudies meistrų.
Ir pati meistrė mėgsta puoštis, turi keletą mėgstamiausiaų komplektų – juos derina prie drabužių ir nuotaikos.
Papuošalai G. Karpavičienės kūrybinėje biografijoje atsirado bene vėliausiai – kažkaip tarsi netikėtai, besižavint nuostabių natūralių akmenukų grožiu. Taip pat ir į kitų tautodailininkų darbus žiūrint, juose įkvėpimą randant.
Pirmoji pačios kurtų papuošalų paroda buvo surengta 2005 metais.
Vis dėlto pirmoji kūrybos džiaugsmo patirtis buvo piešimas. Ir pirmasis G. Karpavičienės įvertinimas, pripažinimas susijęs su piešimu.
„Turbūt niekada daugiau nebuvau patyrusi tokio didžiulio džiaugsmo, kokį atnešė žinia, jog tuomet, regis, dešimtokė būdama, laimėjau prizą svarbiame piešinių konkurse. Pateikusi piešinius tam konkursui, ilgai nė nežinojau, kad esu paskelbta nugalėtoja. Tik po kurio laiko sutikta mokytoja paklausė, kodėl neatsiimu prizo. Buvo ypatinga staigmena ir toks džiaugsmas, kad skrajojau kaip su sparnais“, – pasakoja G. Karpavičienė.
Prizas tuomet buvo įspūdingas – pluoštas plakatų su žymių dailininkų paveikslų reprodukcijomis ir krūva įvairiausių knygų.
Ant vienos jų – latvio rašytojo Vilio Lacio „Žvejo sūnus“ buvo užrašas apie apdovanojimą su tuomet autoritetingų komisijos narių parašais. Šita knyga ir dar „Tarptautinių žodžių žodynas“ namuose išsaugotos iki šiol.
„O kitas knygas nešiau į knygyną ir prašiau jas pakeisti į vaikiškas. Tai buvo galima padaryti – tik svarbu, kad kaina atitiktų. Vaikiškų knygelių tuo metu labai reikėjo – jas siųsdavau į Sibirą, kur augo ištremtos giminaičių šeimos vaikai. Norėjau, kad jie galėtų lietuviškai skaityti, tad iškeisti apdovanojimų nebuvo gaila“, – pasakoja Genovaitė.
Nors vėliau ji ne kartą buvo apdovanota ir įvertinta, pirmoji pergalė, sako, buvusi bene svarbiausia. Ko gero, ji turėjo įtakos ir profesijos pasirinkimui.
Svajojusi tapti architekte, Genovaitė abejojo, ar ryšis stoti – į tą prestižinę populiarią profesiją būdavo labai daug stojančiųjų, konkursas milžiniškas. Vis dėlto daugelio paraginta ryžosi pabandyti.
Deja, į architektūrą įstoti nepavyko. Bet G. Karpavičienė vis tiek pasirinko su statybomis susijusią specialybę. Tuomečiame Kauno politechnikos institute baigė Statybos fakultetą, tapo inžiniere.
Kurį laiką atidirbusi Linkuvoje inžiniere, G. Karpavičienė buvo paskirta Pakruojo rajono architekte. O 1967 metais su vyru ir neseniai gimusiais vaikais – sūnumi ir dukrele – atsikėlė gyventi į Panevėžį.
Iš čia kilęs, tame pačiame institute studijavęs, dabar jau šviesaus atminimo jos vyras buvo kelininkas, dirbo statybos treste.
O G. Karpavičienė įsidarbino Miesto statybos projektavimo institute inžiniere konstruktore.
Šiandien besižvalgydami po Panevėžį rasime daug pastatų, kurių konstrukcijų sprendimais rūpinosi Genovaitė.
Dirbant mėgstamą įdomų darbą likdavo laiko ir kūrybai. G. Karpavičienė tapė ir siuvinėjo.
Ypač daug įvairių darbų išsiuvinėta studijuojant. Ji turi išsaugojusi ir pirmąjį savo siuvinėtą paveikslą – vaisių natiurmortą juodame fone.
Meistrė ilgai derina akmenų išraiškas, spalvas, nuotaikas, o paskui veria, klijuoja, pina, kol gimsta dailūs, moterų mėgstami papuošalai.
„Tos kūrybos čia nedaug, visa paveikslo schema buvo išpiešta, reikėjo tik siuvinėti. Bet tai labai padėjo pasisemti įgūdžių, tad vėliau jau galėjau ir savo raštus, paveikslėlius kurti“, – pasakoja siuvinėtoja.
Vėliau ji atrado naują tekstilės galimybę – kurti gobelenus adymo technika.
Daug tokių gobelenų sukurta – juose gamta, žmogus, tėviškės Pakruojo rajone vaizdai.
Ne kartą ir parodose jie eksponuoti. Viena jų, Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirta, pateikė G. Karpavičienės gobelenus, vaizduojančius spalvingus Lietuvos peizažus, kryžius, gandrus, malūnus, kitus mielus pastebėjimus.
Išėjusi į pensiją G. Karpavičienė kūrybą dar labiau plėtojo.
„Laiko nebedirbant pasidarė lyg ir daugiau, bet jo vis tiek per maža, – norėjosi ir norisi dar ką naujo sukurti, padaryti“, – sako panevėžietė.
Ir ėmėsi G. Karpavičienė plunksnos. Prieš keliolika metų išleista jos knyga „Močiute, papasakok… Miežių giminė ir atžalos“. Ją panevėžietė ne tik parašė, bet pati ir iliustravo. Pririnkta ir publikuota nemažai fotografijų.
Savo pačios prisiminimais, artimųjų pasakojimais remdamasi ji knygą rašė apie trejus metus.
Genovaitei buvo labai svarbu anūkams, proanūkiams ir ateinančioms kartoms papasakoti apie savos giminę, patirtus išgyvenimus ir džiaugsmus.
G. Karpavičienė gali papasakoti daug įdomių faktų iš savo giminės žmonių, kurių beveik visi buvo ūkininkai, gyvenimo.
Štai jos mamos teta su vyru, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pardavę kaime sodybą ir atsikėlę į Gruzdžius, už gautus pinigus vietos bažnyčiai dovanojo varpą.
O dar Genutė daug dirbo, rinko ir sudarė Miežių giminės genealoginį medį – jame žinios net apie septintos kartos prosenelį.
Jau daug metų Panevėžyje gyvenančiai moteriai labai svarbus ir jos gimtasis Pakruojo rajono Sakalų kaimas. Nors nedaug kas iš jo ir liko.
Tad ėmėsi jai neįprasto darbo – pati suprojektavo ir išdrožinėjo koplytstulpį, kuris pastatytas buvusio didelio kaimo vietoje.
Pagerbtas ir senasis kaimo ąžuolas. Genovaitė pasakoja, kad kadaise šis medis buvo valstybės saugomas gamtos paminklas, vėliau išbrauktas iš sąrašo. Tad jį įamžino talentinga kūrėja, savo krašto patriotė, medinėje lentoje kalteliu iškalusi užrašą „Sakalų ąžuolas“.
