Iš Kuršėnų kilusi R. Bronušaitė atvykusi į Panevėžį sako išsyk įsimylėjusi Skaistakalnio parką, teatrą ir keletą labai mielų vietos pardavėjų.

Širdį dalija teatrui ir vaikams

Panevėžio teatro „Menas“ scenoje jau kurį laiką sukiojasi skvarbaus žvilgsnio brunetė Radvilė Bronušaitė. Praėjusį rudenį ji lyg viesulas įsisuko į teatro sceną. Tačiau pati Radvilė prasitaria dabar esanti ieškojimų ir atradimų kelyje, o aktorystė nuo jos po truputį sąmoningai tolsta.

Radvilės Bronušaitės veidą jau įsidėmėjo teatro gerbėjai panevėžiečiai. Ir visgi 25-erių aktorė it vijurkas sukasi ne tik scenoje. Talentinga mergina tarsi sluoksnis po sluoksnio atveria vis platesnius jos viduje slypinčius klodus. Pradėjusi prekiauti rankinėmis aktorė audžia planą įkurti vaikų darželį.

Į Panevėžį R. Bronušaitė atvyko iš pajūrio. Iš Kuršėnų kilusi Radvilė Klaipėdos universitete vos prieš dvejus metus baigė vaidybos bakalauro studijas. Anot jos, save atiduoti teatrui buvo kiek spontaniškas ir atsitiktinis sprendimas. Baigus muzikos mokyklą atsirado daug laisvo laiko ir ieškojo, kaip jį užpildyti.

„Reikėjo rinktis arba sportą, arba meną, arba mokslą. Pasirinkau būti kūrybininke“, – šypteli Radvilė.

Nors dabar jos kasdienybė susijusi su teatru, jaunoji menininkė jaučia, kad santykis su aktoryste darosi kiek komplikuotas.

„Tiesiog jaučiu, kad aktorystei man dar per anksti“, – atvirai prisipažįsta Radvilė.

Teatro scenoje Radvilei darosi ankšta. Aktorė svajoja įkurti vaikų darželį, kuriame ne tik mažieji, bet ir jų tėvai galėtų kartu augti, tobulėti ir padėtų vieni kitiems būti laimingesniems. A. Gudo nuotr.

R. Bronušaitė puikiai pamena pirmuosius žingsnius teatro scenoje. Pirmąjį epizodinį vaidmenį ji gavusi dar trečiame studijų kurse, M. Kimelės statytame spektaklyje „Tėvas“. Ten jau ketvirtus metus vaidina besilaukiančią virėją Emą. Dar dalyvavo Šiaulių dramos teatro muzikiniame spektaklyje „Pietinia kronikas“ pagal to paties pavadinimo R. Kmitos romaną. O visus kitus Radvilės darbus galima įvertinti teatro „Menas“ scenoje.

Nuo įsimylėjėlių iki psichopatų

R. Bronušaitė vaidina tiek vaikų, tiek saugusiųjų auditorijai ir visuomet atkreipia dėmesį į salėje sėdintį žiūrovą. Pasak jos, saugusiųjų publika vienareikšmiškai įnoringesnė. Vaikai reaguoja tiesiogiai, kaip jaučia būtent tą akimirką. O štai suaugę jau turi susikūrę savo vertinimo sistemą ir jos labai griežtai paiso.

„Jei nutinka taip, kad jiems kažkas scenoje rezonuoja, nors tai neatitinka jų vertinimo kriterijų, jie pagaliau pajaučia tai, už ką nėra atsakingi. Ir tada visiems nutinka „teatras“, – samprotauja mergina.

R. Bronušaitė sako labai dažnai tarp savęs ir kuriamų personažų įžvelgianti panašumų. Pirmą kartą perskaičiusi pjesę, kurioje teks atlikti vaidmenį, ji visiškai nepatiki savo personažu. Ir tik vėliau, tyrinėjant jo elgesio motyvus, natūraliai pradeda jį pateisinti ir išteisinti.

„Mūsų viduje slypi tokios didžiulės sąmonės galios, jog galime būti ir jautriais įsimylėjėliais, ir žiauriais psichopatais. Viskas priklauso nuo aplinkybių ir pačių pasirinkimo“, – tvirtina aktorė.

Radvilė nežino, ką galėtų vadinti tikruoju įkvėpimu. Kuria tada, kada jaučiasi laisva, atsipalaidavusi ir turi daug vidinės energijos.

„Todėl man labai svarbu jaustis stabiliai. O tam padeda gamta, muzika, žmonių ir situacijų stebėjimas. Mes, aktoriai, – situacijų medžiotojai“, – šypteli Radvilė.

Vandens žmogus

Baigusi aktorinio meistriškumo studijas, praėjusį rudenį R. Bronušaitė sulaukė kurso draugo skambučio. Šis papasakojo, jog teatras „Menas“ Panevėžyje ieško aktorės. Tuo pat metu Radvilė jau buvo beveik sutikusi pradėti dirbti auklėtoja Valdorfo metodikos darželyje. Tačiau įtikino save, jog bus geriau teatre.

„Meno“ kolektyvas yra nedidelis, todėl, pasak Radvilės, nori nenori turi tapti jo dalimi.

„Norėjau. Ir tapau“, – šypsosi aktorė.

„Teatre „Menas“ man patinka daug dalykų, o labiausiai, kad ten nėra vietos laikyti nuoskaudoms ir nepasitenkinimui“, – sako R. Bronušaitė.

Su scenos partneriais ji palaiko išties šiltus santykius. Vos atvykusi į Panevėžį neturėjo būsto, tad kolegos mielai priimdavo ir nakvynei.

„Teatre „Menas“ man patinka daug dalykų, o labiausiai, kad ten nėra vietos laikyti nuoskaudoms ir nepasitenkinimui“, – sako Radvilė.

Pasak jos, kai dirbi nedidelėje erdvėje, tarp saujelės žmonių, ir beveik visą kolektyvą sutinki kiekvieną dieną, iškilę rūpesčiai ir nesusipratimai išsisprendžia itin greitai.

„Vis dėlto mes, aktoriai, esame jautresni žmonės. Tad ir rūpesčiais, ir džiaugsmais dalijamės kaip mokame“, – šypteli pašnekovė.

Panevėžys ir jo žmonės atvykėlę iš pajūrio irgi priėmė labai šiltai. Aktorė pasakoja išsyk įsimylėjusi Skaistakalnio parką, teatrą ir keletą labai mielų vietos pardavėjų.

„Dar labai smagu kiekvieną rytą einant į darbą sutikti tuos kelis gatvės muzikantus. Jie visada kelia šypseną“, – priduria Radvilė.

Jei tik turi laisvo laiko ir jėgų, aktorė skuba į Klaipėdą.

„Galėčiau save vadinti vandens žmogumi. Myliu jūrą ir mėgaujuosi ja visais metų laikais. Man tai atrodo tokia galinga jėga, kuri nuolat banguoja, turi daugybę gyvybės ir drauge joje yra kažkas nekintamo, amžino“, – sako R. Bronušaitė.

Planas – laimingų vaikų darželis

Kad būtų laiminga, Radvilei reikia išties nedaug. Anot jos, paprastai mums trūksta ne pačios laimės, o mokėjimo būti laimingiems.

Būtent toks siekis menininkę veda tolėliau nuo teatro. Mergina svajoja įkurti vaikų darželį, kuriame ne tik mažieji, bet ir jų tėvai galėtų kartu augti, tobulėti ir padėtų vieni kitiems būti laimingesniems.

„Kažkas pasakė, kad turi daryti tai, kas tau rūpi. Man rūpi žmonės. O ką daryti, kad žmonės būtų laimingesni? Padėti jiems augti“, – sako pašnekovė.

Pasak R. Bronušaitės, dažnai kalbama, jog tai, kaip vaikas vystosi ankstyvame amžiuje, nulemia tolesnį jo gyvenimą.

„Prisimenu, kokių gražių pamokų pati gavau darželyje ir šeimoje. Jomis vadovaujuosi ir šiandien. Taip ir gimė svajonė įkurti darželį“, – pasakoja Radvilė.

Tai koks gi yra tas svajonių darželis, kuriame vaikai būtų laimingi?

Anot Radvilės, toks, kuriame jie jaustųsi kūrėjais ir atradėjais, o ne mokiniais.

„Šiuo metu esu labiausiai susidomėjusi Valdorfo pedagogikos metodais. Tokiame darželyje vaikai ugdomi visapusiškai integruojant intelektinį, meninį ir praktinį vaikų vystymąsi. Mokymasis prasideda nuo pojūčių, patyrimų, išgyvenimų ir tuomet pereinama prie analizės, dėsningumų, teorijos. Tuo siekiama, kad teorija nebūtų pateikiama, o atrandama“, – aiškina R. Bronušaitė.

Pasak Radvilės, stebuklo pasauliui ji gal ir nepasiūlys, tačiau įsitikinusi, kad darželio sėkmės kodas – laimingi auklėtojai, laimingi tėvai ir laimingi jų vaikai. To ir žada siekti.

Ambicingą aktorę jau drąsiai galima vadinti ir verslininke. Mergina visai neseniai su bičiuliu atidarė internetinę rankinių parduotuvę. Radvilė visiškai netikėtai ir neplanuotai sulaukė pasiūlymo prisidėti prie šio projekto ir jau dabar sako galinti teigti, jog ši veikla ją labai džiugina.

„Šioje srityje neturėjau jokios patirties, todėl dabar turiu progą įgyti naujų įgūdžių ir išreikšti daug kūrybinės meilės“, – šypteli R. Bronušaitė.