-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šimtmečiui praėjus įdomu atrasti jų išskirtinumo ženklus.
Beveik prieš šimtą metų – 1927-ųjų rugpjūtį Panevėžio apskrities viršininkas iš Lietuvos švietimo ministerijos gavo tokį raštą: „Šiuo pranešama, kad p. Švietimo Ministerio įsakymu Nr. 168 Lietuvaičių Švietimo draugijai leista nuo š/m rugsėjo 1 dienos įsteigti ir laikyti savo lėšomis Panevėžio mergaičių amatų mokyklą.“
Tas raštas – lauktasis atsiliepimas į dar gegužės mėnesį Lietuvaičių švietimo draugijos pirmininkės Eleonoros Porvanieckaitės ministerijai pateiktą prašymą leisti Panevėžyje, Aldonos gatvėje atidaryti privačią amatų ruošos mokyklą.
Tokios mokyklos būtinumu neabejojo šio sumanymo autorės – Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserys, vadovaujamos vienuolės Margaritos Rimkevičaitės.
Į panevėžiečių pasiūlymą šalies valdžia sureagavo teigiamai ir nuo 1927 metų spalio 1 dienos mokykla – pagal pirminį projektą turėjusi būti dvimetė – pradėjo darbą.
Ši mokykla – svarbiausias Aldonos gatvės akcentas – veikia iki šių dienų ir išsaugojusi savo paskirtį.
Ne kartą keitusi pavadinimą, ilgus metus vadinta jos įkūrėjos M. Rimkevičaitės vardu, pernai sujungus kelias profesines mokyklas, tapo Panevėžio mokymo centru.
Kaip sako šios švietimo įstaigos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Nijolė Grybauskienė, ir dabar jauni žmonės čia rengiami gyvenimui, mokomi amato, ne vienu atveju tokio pat kaip ir praeityje.
„Tik dabar čia mokosi ne tik merginos, bet ir vaikinai. Jie taip pat gali išmokti virėjų, siuvėjų, konditerių amato. Tik, žinoma, šiais laikais mokoma ir kadaise nė negirdėtų dalykų – tokių kaip informacijos ir ryšio technologų ir panašiai. O štai kai kurių – pavyzdžiui, kiaulių priežiūros skyriaus – jau nebėra“, – pasakoja direktoriaus pavaduotoja.
Išlikę ir senieji amatų mokyklos pastatai, juose taip pat vyksta kai kurie užsiėmimai.
Aldonos gatvė – viena iš kelių Panevėžyje, išsaugojusi kilmingą senąjį vardą. P. ŽIDONIO nuotr.
Nuo pat pirmųjų savo gyvavimo metų mokykla turėjo rengti namų šeimininkes, savarankiškas amatininkes, įmonių specialistes.
Mokymas buvo pradėtas rankų darbų, siuvimo-kirpimo, mezgimo ir bendrųjų disciplinų skyriuose.
Amatų mokytis mergaites priimdavo nuo 14 metų ir jau baigusius 5 ar 6 pagrindinės mokyklos skyrius.
Tiesa, priimdavo ir net pradinės mokyklos nebaigusias, bet amato labai norėdavusias išmokti – tik perspėdavo, kad jos negaus baigimo atestato.
Iš pradžių žiniomis ir patirtimi su mokinėmis dalinosi devynių darbuotojų personalas.
„Vis dėlto ne visai aišku, kada Panevėžyje atsirado Aldonos gatvė – cariniais laikais ta vieta vadinta Georgijaus skersgatviu.“
D. Pilkauskas
Mokyklos vedėja tapo E. Porvanieckaitė, tikybos mokytoju iš pradžių paskirtas Pranas Masilionis, o po metų tikybos pradėjo mokyti žinomas kunigas Jurgis Tilvytis.
Mokytojų atlyginimai buvo planuojami nuo 200 iki 320 litų.
Mokslas amatų mokykloje buvo mokamas – už metus mokinių tėvai atiduodavo šimtą litų. Tik dalis neturtingųjų būdavo atleidžiami nuo mokesčio.
„Antrame mokyklos aukšte buvo įkurtas bendrabutis, jame gyvenančios gaudavo ir maitinimą – už įsikūrimą bendrabutyje mokinėms per metus tekdavo mokėti po 75 litus. Tiesa, už bendrabutį buvo galima atsiskaityti ir maisto produktais“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojas Donatas Pilkauskas.
Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserų, vadovaujamų vienuolės Margaritos Rimkevičaitės, rūpesčiu Aldonos gatvėje prieš beveik šimtą metų atidaryta mergaičių amatų mokykla. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Nuo pat gyvavimo pradžios mokykloje buvo griežta drausmė, nustatomas dienos režimas.
Daug dėmesio skirta ne tik mokslui, bet ir auklėjimui – įvestos net mandagumo pamokos. Mergaitės nuo pat pradžių privalėjo nešioti uniformines kepuraites, vėliau atsirado ir uniformos.
Lankomumas turėjo būti nepriekaištingas.
„Penkias pamokas be pateisinamos priežasties praleidusios galėjo būti šalinamos iš mokyklos. Tiesa, taip nutikdavo retai, dažniau buvo mažinamas elgesio pažymys. Štai 1929 mokslo metais keletui mokinių jis sumažintas iki 4, o vienai iki 5 su minusu. 1930 metais iš mokyklos už drausmės pažeidimus pašalintos dvi mokinės“, – pasakoja muziejininkas.
Pirmąją laidą 1929-aisiais baigė 30 mokinių, o penkios paliktos antriems metams.
Mokykla turėjo eucharistinį būrelį, rengdavo iškilmingus įvairių švenčių minėjimus, ekskursijas. Panevėžietės iš amatų mokyklos net iki Rygos su ekskursijomis nuvažiuodavo.
Mokykla populiarėjo ir plėtėsi, kol 1932 metais išaugo jau iki 4 klasių kurso ir pradėjo vadintis Panevėžio lietuvaičių švietimo draugijos vidurine amatų ruošos mokykla.
Baigusios mokyklą merginos gaudavo amatininkės vardą, o norėjusios mokslus tęsti gaudavo ir amatų mokytojos cenzą.
PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Tarpukariu Aldonos gatvėje amatų besimokiusios mergaitės ne tik teoriją kalė.
Praktiniams užsiėmimams mokyklai buvo išnuomoti trys hektarai žemės, sklype įveistas sodas. Būta ir didelio bityno – pačios mokinės jame bites prižiūrėdavo.
Netgi pastatyta paukštidė ir tvartai – su ventiliacija ir elektra. Besiplečiant iškilo ir mūrinė skalbykla, šiltnamis. Prie mokyklos buvusiame ūkyje laikytos karvės, ožkos, kiaulės, paukščiai.
Praktika anuomet vykdavo virtuvėje, mėsos rūkykloje, skalbykloje, paukštyne, tvartuose, sode, šiltadaržy, medelyne, bityne ir kt.
Mokykla plėtėsi ir 1935 metais pradėti statyti nauji trijų aukštų rūmai – juose ir centrinis šildymas įvestas. Buvę senieji mūriniai pastatai sujungti su naujais.
Patalpas išplėtus atsirado ir naujų specialybių – tokių kaip konservų, marmelado, pienininkystės ir kt.
Žemutiniame naujojo pastato aukšte įsikūrė konservų sandėliai, pieninė, virtuvė ir valgomieji.
Anuomet mergaitės mokytos ne tik tortus, pyragus ir šakočius kepti.
Panevėžio spauda 1938 metais rašė, kad amatų ruošos mokykloje mokoma alkoholinius gėrimus – krupniką, likerius – virti. O tai ne visiems patiko.
Tačiau netrukus prasidėjo didžiosios permainos.
1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, mokykla reorganizuota į valstybinę Panevėžio mergaičių amatų mokyklą.
Pakeistos mokymo programos, buvę dėstytojai atleisti, o kai kurie iš jų, taip pat ir mokyklos vadovai, neišvengė represijų.
Tarpukario Aldonos gatvė Panevėžyje buvo žinoma dėl vienuolių marijonų veiklos. P. ŽIDONIO nuotr.
Tačiau per visas permainas Aldonos gatvės pavadinimas išliko ir, kaip sako muziejaus darbuotojas D. Pilkauskas, šiuo metu tai viena iš miesto gatvių, išsaugojusi senąjį vardą.
„Vis dėlto ne visai aišku, kada Panevėžyje atsirado Aldonos gatvė – cariniais laikais ta vieta vadinta Georgijaus skersgatviu. Tokius duomenis nurodo ir istorikė Ona Maksimaitienė. Tačiau kitur minima kita gatvė Georgijaus vardu“, – istorinę painiavą mato muziejininkas.
Pasirodo, 1919 metų birželio mėnesį sudarytame Panevėžio gatvių sąraše Aldonos gatvės nebuvo, o jau tų pačių metų lapkritį ji atsiradusi.
Duomenų, kada ir kodėl taip pavadinta, nėra.
Galima tik paspėlioti, kad tuo metu patriotiškai nusiteikę lietuviai, norėdami priminti praeities didvyrius, jų gyvenimų momentus, gatvei suteikė Aldonos Gediminaitės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dukters, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštytės vardą.
Juk paskaičiavus, 1919-aisiais kaip tik buvo sukakę 610 metų nuo tos moters gimimo (1309 m.) ir 580 nuo jos mirties (1339 m.)
Ne per toliausiai, miesto centre esančios Birutės gatvės pavadinimas galėjo būti skirtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio antrosios žmonos, žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto motinos, garbei, o Danutės – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir Birutės dukteriai, Vytauto seseriai.
Kad ir kaip ten buvo, gatvės gavo gražius vardus ir toliau gyveno savo gyvenimus.
Aldonos gatvė nuo pat 1919 metų ir išliko tokiu pat pavadinimu.
Joje būta visko – štai 1930 metų lapkritį spaudoje rašyta, kad į Sodų ir Aldonos gatves laikinai iš Ukmergės gatvės buvo atkeltas arklių ir karvių turgus.
Aldonos gatvėje būta labai daug nedidelių, vargingų lūšnelių, kurios praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje visos nugriautos.
Tarpukario Aldonos gatvė Panevėžyje buvo žinoma dėl vienuolių marijonų veiklos.
Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, Švč. Trejybės bažnyčią perdavęs vienuoliams marijonams ir jiems nusipirkus seną medinį namą Aldonos gatvė 3, pritarė ir norėjo, kad šie rūpintųsi šalpa.
Vyskupas K. Paltarokas marijonų vienuolijos viršininku ir bažnyčios rektoriumi paskyrė kunigą Jurgį Tilvytį, garsėjusį labdaringa veikla. Jis ėmė vadovauti ir Šv. Vincento ir Paulo draugijai, kuri rūpinosi prieglaudų priežiūra.
Neturtingų, skurstančių žmonių Panevėžyje buvo daug, o mieste iki tol veikė tik viena prieglauda.
Aktyviai dirbant rezultatai greitai pasimatė – vienuolių dėka 1930 metais Panevėžyje varguoliams jau buvo atviros penkios našlaičių ir senelių prieglaudos.
Daugeliui ano meto panevėžiečių J. Tilvytis buvo vedlys – į kelią pakviečiantis, vartus atveriantis ir labai paprastai, savais ar Šventojo Rašto žodžiais padedantis suvokti tikruosius dalykus.
Paskutinis šio žmogaus ištartas sakinys buvo itin tiksliai įprasminantis vieną iš didžiojo suvokimo tiesų: „Budėkite tad, nes nežinote nei dienos, nei valandos…“
1931 metų Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse laidodamas vienuolį, marijonų bažnyčios zakristijoną, šiuos prasmingus žodžius ištaręs kunigas J. Tilvytis čia pat iškeliavo pas Viešpatį – mirė prie kapo duobės.
Aldonos gatvę kaip neatsiejamą nuo panevėžiečiams daug gero padariusių marijonų vienuolių visam laikui įprasminusiam kunigui tuomet tebuvo 51-eri.
