-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dviejų vienodų kaimų Aukštaitijoje nėra. Net taip pat vadinami, tais pačiais laikais įkurti, tokius pat išbandymus atlaikę – kiekvienas yra vis kitoks.
Su savais išskirtinumais, savu paveldu, patirtimi, istorijomis.
Karsakiškio seniūnijoje esančių Tiltagalių atitikmens taip pat geriau neieškoti. Kartu su Lietuva ilgus šimtmečius iki šių dienų ėjęs kaimas – toks vienintelis. Jo išskirtiniai praeities ir dabarties akcentai įdomūs, verti dėmesio.
Tiesa, prieš daugiau kaip keturis šimtus metų Tiltagaliai, nors jau gyveno visavertį gyvenimą, vadinosi kitaip – Pamarnakiais ir, kaip teigia istorikas Petras Juknevičius, buvo vaitijos, kuriai priklausė dešimt kaimų, centras.
Pavadinimas, be abejo, kilęs nuo ir dabar pro šalį vingiuojančio Marnakos (kirčiuojamas pirmas skiemuo) upelio ar netoliese telkšančio ežero tokiu pat pavadinimu.
Daugiau kaip trisdešimt metų čia gyvenanti ir krašto istorija besidominti Tiltagalių kultūros centro vadovė Renata Kopūstienė sako, kad ir upės, ir ežero pavadinimai siejami su, matyt, gausiai kadaise čia augusiu marnaku, vijokliniu augalu, dar kitaip lipiku, putokšle, brantu vadinamu.
Istorikų duomenimis, ankstyvoji kaimo istorija yra šiek tiek painoka, nes dauguma Marnakos pakrantėje buvusių dvarų vadinosi Pamarnakiais.
Tad pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose 1556 metais paminėtas kaimas vėliau buvo pradėtas vadinti Tiltagaliais. Žinoma, kad 1580 metais šį kaimą valdė kunigaikščiai Krošinskiai.
Marnaka pavasariais platesnė ir gilesnė.
Per šį kaimą teka ne tik Marnakos upelis, čia pat savo vandenis plukdo ir Lėvuo.
Dabartinį kaimo pavadinimą, ko gero, galima būtų sieti su gana gausiais vietiniais vandens šaltiniais. Juk kur vanduo, ten bus ir tiltas.
P. Juknevičiaus pateiktoje medžiagoje pristatomas dvarininko J. Pomarnackio laiškas, kadaise rašytas istorikui Teodorui Narbutui, gyvenusiam 1784–1864 metais.
T. Narbutas, kaip ir jo amžininkas Simonas Daukantas, remdamiesi rusų istoriku N. Karamzinu, manė, kad būtent šiose apylinkėse 1236 metais vyko Saulės mūšis.
J. Pomarnackis, tikslindamas faktus, pasakojo laiške apie šią vietovę, minėjo ir Tiltagalius: „Tyltagalio kaimas, turintis 22 gyventojus, yra pusės varsto atstume Lavėnos upės, dešinėje jos pusėje, priklauso jos sen. Mano manymu, šis pavadinimas kilęs iš lietuvių žodžio Tiltas, kuris ten pratęstas per pelkę ir siekia kaimo pabaigą. Lietuvių kalboje tai galas. Iš čia Tilto galas ir kaimo pavadinimas Tyltogala…“
Dar yra legenda, kad senovėje, kadangi vietovės vandeningos, pelkėtos, nuo vieno gyventojo iki kito tekdavo tiesti tiltelius. Prasidėjus didžiajam pavasario potvyniui vanduo beveik visus tuos tiltelius ir nunešdavo.
„Žiūri žmonės – tai vienur, tai kitur tik tilto galas iš vandens kyšo. Taip ir tapo kaimas Tiltagaliais“, – ne kartą girdėtą legendą pasakoja R. Kopūstienė.
Kad ir kaip būtų, gražus pavadinimas kaimui prigijo.
Ir dabar, kaip rašė šviesaus atminimo poetė, šio krašto dukra Liuda Karpuškienė: „Kur linksmai čiurlena Marnakos upelis / Jo srovelę dengia net keli tiltai. / Tiltu pasibaigia jo vingiuotas kelias, / Užtat ir vadinas čia Tiltagaliai.“
Viena iš ypatingo dėmesio vertų Tiltagalių vietų – kaimo kapinėse stūksanti ir dabar dar veikianti Švento arkangelo Mykolo koplyčia.
Tai ne šiaip sau pastatas, o pačių tiltagaliečių lėšomis ir jų rankomis pastatyta liaudies architektūros stiliaus šventykla. Iki šiol išliko autentiškos koplyčios sienos, sukurtos iš įvairaus dydžio akmenų, kalkių ir molio.
Ant sienos aiškiai matoma ir iš akmenukų išdėliota koplyčios atsiradimo data. Įdomu, jog iš skaldos akmenukų sudaryti ir įvairūs mozaikiniai piešiniai: kryželiai, ratukai, žmonių bei gyvūnų figūrėlės.
Šv. arkangelo Mykolo koplyčios istorijos pradžia – 1858-ieji metai. Tais metais vyskupas Motiejus Valančius, vizitavęs Kupiškio dekanato bažnyčias, grįždamas į Varnius, sustojo Tiltagaliuose pas ūkininką Morkūną. Pas jį pernakvojo.
Tuomet vietos gyventojai ir pasinaudojo proga, pradėjo prašyti vyskupo leidimo statyti kapinėse koplyčią. Juk iki tol kraštas savo maldos namų neturėjo.
Vyskupas leido ir net palaimino būsimos statybos vietą. Taip kaimo gyventojų lėšomis per 1858 ir 1859 metus vietiniai meistrai koplyčią ir pastatė.
Tuomet ir kapinės pradėjo plėstis. Ir dabar tiltagaliečiai amžino poilsio gula šioje gražioje vietoje, pušyne prie Marnakos.
R. Kopūstienė pasakoja, kad Mišios koplyčioje aukojamos keletą kartų per metus – čia vyksta Šv., Mykolo, Šv. Antano atlaidai. Koplyčia priklauso Subačiaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijai.
Koplyčia žmonėms labai svarbi, nuolat prižiūrima. 1981 metais jos stogas buvo uždengtas šiferiu, 1993-iaisiais perstatyta zakristija, suremontuotas vidus. 1997 m. koplyčia įtraukta į LR kultūros vertybių registrą.
Dar vienas įdomus kaimo akcentas – centre esantis paminklinis akmuo Tiltagaliams ir čia gyvenusiems žmonėms. Jis pastatytas 2006 metais, kai kaimas šventė 420 metų paminėjimo sukaktį.
Tiltagalių Šv. arkangelo Mykolo koplyčią žmonės pastatė savo pačių iniciatyva, lėšomis ir darbu.
Sovietmečiu Tiltagaliuose ir jų apylinkėse buvo Paežerio kolūkis. Vietiniai mena, jog kolūkio pirmininkas Zenonas Radišauskas labai rūpinosi kaimo aplinkos grožiu – jo rūpesčiu puoselėtas parkas, centre atsirado du tvenkinėliai su dailiais lenktais tilteliais, mėgstama vietinių ir svečių poilsio vieta. Kaip Tiltagaliai be tiltų!
Ir dabar tos vietos puoselėjamos, prižiūrimos, tiltai reikalui esant, ūkininkui padedant, atnaujinami – perdažomi, keičiamos sutrešusios lentelės.
Apie savo kaimą rašydama poetė L. Karpuškienė negalėjo to nepaminėti: „Gražios čia sodybos ir gėlių darželiai / Ir jose gyvena žmonės čia geri, / Žvilga tvenkinėliai, o per juos tilteliai / Šviesios atramėlės matos iš toli.“
Ekskursija po Tiltagalius tęsiasi ir kartu su R. Kopūstiene važiuojame prie Marnakos ežero.
Ežeras nedidelis, jo ilgis – 0,62 km, plotis – iki 0,3 km. Marnakos krantai užpelkėję, apaugę medžiais ir krūmynais. Iš šio ežero išteka Lėvens intakas Marnakėlė.
Arti Marnakos per apžėlusius krantus prieiti nepavyko. Užtat pasitaikė proga pamatyti vaizdingoje vietose pastatyto kadaise klestėjusio Paežerio dvaro likučius. Matyti, jog gražaus būta dvaro – tik laikas ir nepriežiūra jį gali netrukus visai sunaikinti.
Vietiniai dvarą vadina Kiaulėno dvaru. Taip ir yra, – juk 1925 metais iš Malvinos Daratos Mežotienės dvarą nupirko Mykolas Kiaulėnas. Tai buvo sumanus ir veiklus ūkininkas, palikęs pėdsaką šiame krašte. Jis dvare įkūrė pieninę, o paskui prisidėjo prie ilgus metus sėkmingai dirbusios pieninės įkūrimo Tiltagaliuose.
Deja, ir M. Kiaulėnas neišvengė skaudžios lemties – 1941 metais jau būdamas šešiasdešimties, ištremtas į Kazachstaną. Iš tremties grįžęs 1948 m., po kelerių metų jis mirė.
Iš ankstesnės dvaro istorijos žinoma nedaug, manoma, kad 1859 m. čia buvo spirito varykla. Išlikę duomenų, kad 1882 dvarą valdė Janas Stūrė (Štūrė).
1903 metais dvare gyveno 51 žmogus, o 1923 m. užregistruoti penki ūkiniai kiemai su 64 gyventojais. Dvare buvo nemažai kumečių.
Turtinga Tiltagalių istorija. R. Kopūstienė viliasi, kad kada nors pavyks išleisti knygą apie kaimą, kuriame ji daugiau kaip trisdešimt metų, atsikėlusi iš Žemaitijos, gyvena.
Ateities kartoms turėtų būti įdomu daugiau sužinoti apie Tiltagalius, jų istoriją, žmonių likimus.
Vis dėlto knygą parengti – sudėtingas darbas, reikalaujantis atsakomybės, laiko, jėgų.
Idėja pasiūlė tiltagalietė Pranutė Kunčienė, pirmoji surašiusi savo prisiminimus ir įteikusi juos kultūros centro direktorei.
Štai kaip P. Kunčienė rašo apie Tiltagalius garsinusią pieninę: „Pirmoji pieninė buvo medinė ir stovėjo kaimo pradžioje nuo sankryžos kairėje pusėje. Tais laikais tokių įrenginių kaip šaldytuvas dar nebuvo. Grietinei atšaldyti naudodavo ledus. Kad vasarą turėtų ledų, juos žiemą išpjaudavo gabalais iš ežero, suveždavo prie pieninės, sudėdavo į rietuves, apipildavo pjuvenomis ir vasarą naudodavo gamyboje. Visas darbas buvo rankomis. Kadangi nebuvo elektros, rankomis sukdavo ir separatorių. Toje vietoje pieninė buvo iki 1936, vėliau pastatas buvo pertvarkytas į butus, laikui bėgant nugriautas.“
Daug galėtų vietiniai papasakoti ir apie kitas kaimo vietas, apie jose vykusias permainas. Juk yra dar menančiųjų tą laiką, kai kaimo kultūros namai buvo jau minėtame Kiaulėno dvare ant Marnakos kranto – čia žmonės ateidavo žiūrėti kino filmų, koncertų, rinkdavosi į šokius.
Nauji kultūros namai Tiltagaliuose buvo pastatyti 1977 metais. Dabar pastatas atnaujintas, moderniai įrengtas ir yra viso kaimo bei aplinkinių traukos centras. Kaip rašė L. Karpuškienė: „Nuolat pabendraujam, nuolat susitinkam / Dažnai mus sukviečia kultūros namai.“
Kultūrinis gyvenimas Tiltagaliuose labai aktyvus – suburta daug sėkmingai pasirodančių, aktyviai dirbančių kolektyvų – yra teatro studija, kapela „Lėvena“, vaikų šokių grupės, dailės būrelis ir kt. Čia organizuojama daug išskirtinių renginių – vyksta daug dalyvių sutraukiantis mados festivalis, vasarį buvo parodytas vietinių puikiai pastatytas miuziklas „Veidrodėli, pasakyk…“
Šiemet balandžio mėnesį Tiltagaliuose vyks Panevėžio rajono kultūros šventė „Širdies pašaukti“, o vasarą – rajono bendruomenių sąskrydis.
Tiltagaliečiai turi lauko estradą – su scena ir žiūrovų suoliukais, sporto aikšteles, treniruoklius ir kt.
Įdomu ir tai, jog daugelyje kaimų užsidarant vaikų darželiams, Tiltagaliuose toks buvo naujai atidarytas, čia veikia ir pradinė mokykla.
Tiltagalių apylinkėse taip pat yra daug svarbių, įdomių vietų. R. Kopūstienė ima nuo stalo storą knygą ir rekomenduoja ją paskaityti visiems praeities gyvenimu, papročiais, kasdienybe ir šventėmis besidomintiems. Jos rankose išskirtinis leidinys – Lietuvos istorijos instituto išleistas kunigo Antano Pauliuko „Dienynas“.
Knyga – ne grožinės literatūros kūrinys, o autentiškas 1918–1941 metais rašytas dienoraštis.
Netoli Tiltagalių esančiame Teresdvaryje 1868 gimęs A. Pauliukas tapęs kunigu kiekvieną dieną rašė dienoraštį – visur vaikščiojo su savo sąsiuviniu.
A. Pauliuko dėka Teresdvaris buvo tapęs Lietuvos kultūros židiniu: ten rinkdavosi knygnešiai, buvo rengiami lietuviški vaidinimai, vykdavo dainų šventės. A. Pauliukas artimai bendravo su kunigais Jonu Mačiuliu-Maironiu ir Juozu Tumu-Vaižgantu, kurie lankėsi Teresdvaryje.
Mirė A. Pauliukas 1941 metais, palaidotas Bigailių kapinėse.
Knygos „Dienynas“ pristatyme rašoma: „Kunigo A. Pauliuko 1918–1941 m. rašytas dienoraštis iš daugelio kitų išsiskiria tuo, kad buvo rašomas kiekvieną dieną. Per daugiau kaip 20 metų praleista vos keletas dienų. Buvo aprašoma viskas: ne tik įspūdžiai, patirti nuolatinėse kunigavimo vietose – Troškūnuose, Pakruojyje, Teresdvaryje bei klajonės po kaimynines ir tolimesnes parapijas, bet ir tai, ką apie pasaulį galėjo sužinoti nedidelio miestelio klebonas. Taip radosi tikra Lietuvos provincijos ir to meto žmogaus pasaulėvaizdžio kronika.“
Dienoraščio apimtis labai didelė, todėl publikacija padalyta į tris maždaug vienodo storio knygas. Jau išleista pirmoji, apimanti laikotarpį nuo 1918 m. rugsėjo 1 d. iki 1926 m. birželio 30 d. Ateityje turėtų pasirodyti kitos.
Tiltagaliečiai labai domėjosi šia knyga, vienas kitam duodavo paskaityti, kad kuo daugiau sužinotų apie krašto praeitį.
O tiems, kurie domisi labai gilia senove, verta prisiminti – žilą Tiltagalių praeitį liudija čia esantys pilkapiai (5–6 amžius) bei 15–16 amžiaus kapinynas.
