-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vienų jų, Onutė Adikevičienė, išskirtinę sukaktį su artimaisiais paminėjo restorane, o pratęsti šventės kelioms dienoms išvyko į sveikatingumo centrą Anykščiuose.
Jubiliatė kaitinosi pirtyse, mėgavosi masažais, tik į baseiną lipti sako neišdrįsusi.
Daugybės dėmesio bei sveikinimų sulaukusi sukaktuvininkė džiaugiasi, kad jubiliejus praėjo linksmai. O štai gyvenime būta visko: anksti liko našle su trimis vaikais, o prieš penkerius metus kovidas atėmė ir dukrą.
Onutės namai Anykščių gatvėje skendi jai dovanotų žiedų jūroje.
Nemažai gautų gėlių ji jau spėjo nunešti į Kristaus Karaliaus katedros kapines, kuriose palaidota nemažai draugių ir patys artimiausi žmonės – vyras bei dukra.
O. Adikevičienei savo atžalą teko laidoti prieš penkerius metus – dukrą pakirto siautęs kovido virusas.
„Kovidu susirgome abi. Bet aš dabar švenčiu šimtmetį, o dukros jau penkeri metai nebėra. Liga ją pražudė per mėnesį. Negalėjau nei ligoninėj sergančios aplankyti, nei numirusios pamatyti. Kad neplistų užkratas, dukros kūnas buvo sudegintas, jo man net neparodė“, – ašaras braukia šimtametė.
Baisi lemtis ištiko ir Onutės vyrą.
1963-iaisiais, pasakoja O. Adikevičienė, Panevėžio autobusų parke vairuotoju dirbęs sutuoktinis tarpmiestiniu autobusu iš Panevėžio keleivius vežė į Vilnių. Senajame Vilniaus kely, neprivažiavus Ukmergės, į jo vairuojamą autobusą trenkėsi sunkvežimis.
„Mano vyras žuvo iškart, o dar vienai keleivei buvo sulaužyta koja. Iš viso autobusu tuomet važiavo 56 keleiviai, laimei, kiti nenukentėjo“, – sako O. Adikevičienė.
Per šią nelemtą avariją žuvo ir šeši sunkvežimiu važiavę žmonės. Tarp jų buvo į savo paties vestuves vykęs jaunikis.
„Važiavo jis į Subačių, ten turėjo įvykti vestuvės. Nuotaka jaunikio tąsyk taip ir nesulaukė. Teko jį palaidoti“, – atsidūsta Onutė.
Palaidojusi žuvusį vyrą, liko Onutė viena su trimis vos paaugusiais vaikais.
„Nelengva buvo juos auginti. Nerimaudama, kaip viena susidorosiu, buvau tikrai griežta mama. Dabar vaikų taip griežtai gal ir nebeauginčiau, bet matau, kad mano griežtumas padėjo, dukra ir sūnūs išaugo puikūs, turiu puikių anūkų“, – didžiuojasi O. Adikevičienė.
Gyvena Onutė viena, padedama jai skirtos socialinės darbuotojos.
Pagrindinis pastarosios darbas – nupirkti šimtametei maisto produktų ir padėti susitvarkyti namus. Jubiliatė pasidžiaugė, kad pasigaminti valgį jėgų jai užtenka.
Nors Onutė sako turinti ligų, visgi, pasak šimtametės, gyventi jos labai netrukdo.
„Mokytoja įkalbinėjo tėtį leisti mane toliau mokytis, bet šis pareiškė, kad sūnų tai mokytų, o mokyti mergaitės nėra reikalo.“
O. Adikevičienė
Pasidžiaugė, kad kojelės klauso, tad šviečiant saulei mėgsta viena pati išeiti pasivaikščioti. Prisipažino prastokai matanti, tad susinepatogina, jei nepamato ir nepasveikina pažįstamų žmonių.
„Išėjusi žiūriu po kojomis, kad neparvirsčiau, o kas ateina iš priekio, nebespėju sužiūrėti“, – sako panevėžietė.
Šimtametės rytas prasideda nuo mankštos.
Nubudusi ir pasimankštinusi Onutė stengiasi būti ant kojų, judėti, kiek pasėdėti, bet tik ne gulėti. Į lovą gulasi tik vakare, kai jau ruošiasi miegoti.
Jaunystėje buvusi puiki audėja, siuvinėtoja, o augant vaikams – savo rankomis juos apmegzdavusi. Dabar moteris apgailestauja, kad akys nebeleidžia imtis rankdarbių.
Nuvargsta jos ir skaitant ar žiūrint televizorių, tad O. Adikevičienė klausosi audioknygų įrašų.
Onutę Adikevičienę šimto metų sukakties proga pasveikinti atėjo ir Panevėžio savivaldybės atstovės. Ž. Večiorkutės nuotr.
„Ir su silpnom kojom galima gyventi, jas pakeičia ratukai. Ir nusilpus klausai – ne bėda, yra klausos aparatų. Bet būtų labai blogai, jei apakčiau, o dar blogiau, jei netekčiau nuovokos. Tad kasryt, kai tik nubundu, dėkoju Dievui, kad leido sulaukti dar vienos dienos, o tada išsakau prašymą, kad tik neatimtų akių šviesos ir proto“, – prisipažįsta O. Adikevičienė.
Anot jos, tik atrama į Dievą padėjo ištverti vyro žūtį ir dukros mirtį.
Šimtametė pasiguodė, kad teko palaidoti ir du brolius: vienas mirė paauglys, kitas žuvo dar jaunystėje.
Gana anksti mirė ir jos mama, tėtis vedė pamotę, o Onutė tuomet ėmėsi rūpintis jaunesniąja seserimi Laimute.
„Pati baigiau tik pradžios mokyklą. Mokytoja įkalbinėjo tėtį leisti mane toliau mokytis, bet šis pareiškė, kad sūnų tai mokytų, o mokyti mergaitės nėra reikalo. Tad, pati neragavusi mokslo, nutariau žūtbūt išmokyti Laimutę“, – pasakoja jubiliatė.
Nepaisant, kad mokytasi nedaug, viršininkai jau jaunystėje pamatė O. Adikevičienės gabumus ir paskyrė ją dirbti iš pradžių kasininke, paskui apskaitininke, galiausiai patikėjo buhalterės pareigas. Kilusi iš Zarasų rajono Imbrado parapijos, jaunystėje Onutė darbavosi Zarasuose.
Sesei Laimutei įstojus mokytis į Panevėžio medicinos mokyklą, kad būtų arčiau jos ir kad abiem būtų lengviau išgyventi, Onutė irgi atvyko į Panevėžį.
Čia įsidarbino buhaltere, dirbo iki pensijos.
„Sulaukusi 55-erių supratau, kad būti pensininke – ne man. Tada įsidarbinau gėlių pardavėja kioske, stovėjusiame toje vietoje, kur nuo Laisvės aikštės prasideda Klaipėdos gatvė. Kioskas buvo po arka, virš manęs – tuomečio politechnikumo auditorijos“, – pasakoja O. Adikevičienė.
Ji visada mylėjusi gėles, tad toks darbas buvo ypač malonus.
Ir dabar per jubiliejų gautomis gėlėmis Onutė nuklojo dukters, vyro, draugių kapus.
Šimtametė sako, kad kapinės ir bažnyčia – ją labiausiai traukiančios vietos.
Lanko Onutė Marijonų koplyčią. Jai labai svarbu į bažnytėlę nueiti kas sekmadienį. Ir kulniuoja į mišias viena. O sukakus šimtui, ta proga užprašiusi mišias kaip padėką Dievui už nugyventus metus.
„Kunigas kiek nustebęs pažiūrėjo, kai pasakiau tokią intenciją“, – šypsosi Onutė.
Dienomis lovą aplenkianti O. Adikevičienė tvirtina jaukų chalatą vilkinti tik tuomet, kai nubudusi eina į vonią.
Visą dieną ji atrodo taip, kad nebūtų gėda priimti netikėtai užsukusių svečių. O šimtmečio šventei restorane pasipuošė šukuosena, elegantiškai apsitaisė.
O. Adikevičienės pasveikinti šimto metų sukakties proga atėjo ir miesto Savivaldybės atstovai.
Nieko nuostabaus, kad Savivaldybei internete paviešinus sveikinimo ceremonijos nuotraukas, daugelis nesuprato, kuri gi ponia toji šimtametė.
Atrodo, jog Onutės metų našta visiškai neslegia. Anaiptol – tie nugyventi metai, regis, jai suteikia orumo. Tad ne vienas sukaktuvininkę palygino su karaliene.
O puotos karalienė ne tik džiaugėsi sveikinimais, bet ir įsiliejo į šokių ratelį, linksminosi pati ir džiugino kitus. Onutė visus kviečia džiaugtis gyvenimu ir jį mylėti.
Ilgaamžių gyventojų Panevėžyje ne taip ir mažai.
2024 metais 100 metų jubiliejų šventė 11 panevėžiečių. Didžioji dauguma jų – moterys.
Šiemet vien per kovo mėnesį pasveikintos jau trys šimtametės, o per visus 2025 metus ypatingą jubiliejų minės dar 12 senjorų, tarp jų – tik vienas vyras.
Šiuo metu visoje Lietuvoje gyvena 392 šimtamečiai.
