-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline rankomis susikibę žmonės simboliškai atskyrė Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos.
Sunku patikėti, jog tuomet, kai nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, milijonai žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos net atokiausių kampelių suvažiavo prie to paties kelio, kad tuo pačiu metu, 19 valandą, paimtų vienas kito ranką.
Įstabiąją akciją visoje Lietuvoje koordinavo bemaž 300 žmonių – iš kiekvieno rajono, iš kiekvieno miesto.
Šiaurės Lietuvos regiono atkarpos nuo Panevėžio iki Pasvalio koordinatoriais paskirti dabartinis Panevėžio meras Rytis Račkauskas bei Pasvalio savivaldybės tarybos narys Algirdas Mulevičius bei prieš daugiau nei du dešimtmečius anapilin išėjęs Algimantas Plitninkas buvo netgi paruošę kaspinus užpildyti tuščioms magistralės vietoms. Jų neprireikė. Tą vakarą žmonių jūra vilnijo ne tik „Via Baltica“ kelyje. Už rankų stvėrėsi ir minios jos taip ir nepasiekusiųjų – kažkur pakeliui įstrigę spūstyse.
Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja Angonita Rupšytė pasakoja, jog ne atsitiktinai tądien itin aktyviai geležinkelio vėžėje, kertančioje Panevėžį, Šiaulius, ties pagrindinėmis pervažomis itin aktyviai kursavo traukinys.
„Žemaičiai į Baltijos kelią važiavo per Šiaulius ir ten pakliuvo į didžiulę spūstį, mat labai įdomiai ties pervaža manevravo traukinys: pirmyn atgal, pirmyn atgal. Per tą traukinį šiauliečiai ir žemaičiai strigo taip, kad nei suktis, nei toliau važiuoti. Buvo ir tokių pokštų“, – pasakojo A. Rupšytė.
O laimingieji visiems laikams įsiminė vietą, kurioje prasidėjo Lietuvos ir kiekvieno asmeninė laisvė.
Iš A. Mulevičiaus archyvo
Panevėžio rajone ties Šilais vieta buvo numatyta kauniečiams, už jų Panevėžio link rikiavosi zarasiškiai, rokiškėnai, kupiškėnai, anykštėnai, ties Velžio gyvenviete, maždaug 25 kilometrų atkarpoje išsirikiavo panevėžiečiai. Jų eilė baigėsi maždaug ties Ūtos kaimu, kur susikibę rankomis stojo šiauliečiai, už jų iki Panevėžio rajono ribos su Pasvaliu rikiavosi telšiškiai, toliau – vėl šiauliečiai, už jų būrys žemaičių – šilutiškiai, tauragiškiai, Šilalės, Plungės, Kelmės žmonės, radviliškiečiai. Ties Pasvaliu į Baltijos kelią stojo pasvaliečiai, už jų – atvykusieji iš Klaipėdos, Neringos, Kretingos, Skuodo, Naujosios Akmenės, Mažeikių, Pakruojo. Ties Saločiais stojo Joniškio gyventojai, o pačiame pasienyje – biržiečiai, ištiesę ranką kitapus sienos sustojusiems broliams latviams.
Ši pasvaliečio A. Mulevičiaus anuomet ranka nubraižyta schema, žyminti kiekvieno miesto ir rajono stovėjimo vietą per Panevėžio apskritį einančioje „Via Baltica“ atkarpoje, dabar tapusi istoriniu dokumentu.
Tokių rašytinių ir vaizdinių unikalios, pasaulį nustebinusios akcijos įrodymų šias dienas pasiekė labai nedaug. Istorinius kadrus tefiksavo žurnalistai ir vienas kitas fotografijos mėgėjas ar aktyvistas.
A. Mulevičius pamena, jog Baltijos kelio idėja išryškėjo iki jos likus vos mėnesiui – 1989-ųjų antrojoje liepos pusėje Vilniuje, Rašytojų sąjungoje įvykusiame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pasitarime, trukusiame bemaž penkias valandas.
Baltijos kelio atkarpos organizatoriai prisimena, jog kirbėjo nerimas, ar sustos žmonės į gyvąją grandinę – juk vasara, trūko transporto, o svarbiausia, niekas negalėjo prognozuoti sovietinių struktūrų reakcijos.
„Man baisiausia atrodė, kad neatsirastų magistralėje tuščių tarpų, kur nebus žmonių. Tam atvejui buvo atsargai pasiruošta juodų kaspinų, kad bent kelių metrų plyšius jais būtų galima užpildyti“, – pamena A. Mulevičius.
„Per tą traukinį šiauliečiai ir žemaičiai strigo taip, kad nei suktis, nei toliau važiuoti. Buvo ir tokių pokštų.“
A. Rupšytė
O R. Račkauskui labiausiai nerimą kėlė elementarūs logistikos rūpesčiai.
„Sovietams nereikėjo nė šarvuočio išvaryt. Būtų pakakę, kad koks lojalesnis kolūkio pirmininkas būtų atsiuntęs porą žemių prikrautų KAMAZ’ų ir palikęs ant kelio. Anais laikais tai būtų prilygę sprogimui. Įsivaizduokite, kokios būtų susidariusios spūstys“, – pasakojo vienas iš koordinatorių.
Anot jo, tokiems dalykams buvo pasistengta užbėgti už akių – iš anksto sutarta su būriu sunkiosios technikos vairuotojų, kad tokiai bėdai nutikus atvažiuotų nutempti nuo kelio kliūties.
„Gamyklos direktoriui, žinoma, nepaskambinsi, kad atsiųstų mašiną. Veikė kitokie ryšiai. Oficialiai nieko negali, bet Sąjūdis buvo didelė ir gerai struktūruota jėga“, – sako R. Račkauskas.
Tų įvykių liudininkai teigia nepamenantys, kad būtų sulaukta valdžios pasipriešinimo. Sąjūdžio vedliai netgi su milicija buvo suderinę dėl eismo reguliavimo, kaip turėtų stovėti gyvoji grandinė.
„Tie, kurie nepritarė, tiesiog patylėjo, savo replikas pasiliko kameriniams, uždariems pokalbiams. Auganti tautos energija buvo tokia stipri, kad vargu ar kas būtų tuomet ir išdrįsęs tam paprieštarauti“, – svarsto A. Mulevičius.
Su bendražygio nuomone sutinkantis R. Račkauskas sako žvelgdamas iš laiko perspektyvos negali nesistebėti tuomečiu fenomenu.
„Dabar kur kas mažesnio masto renginius organizuoja su policija ir tai visokių incidentų pasitaiko, o tada viskas buvo paremta brolyste ir geranoriškumu“, – sako meras.
Tiesa, jam pačiam teko asmeniškai pajusti sovietinių struktūrų dėmesį. R. Račkauskui neteko susikibti rankomis Baltijos kelyje. Pats tą visuotinės vienybės valandą buvo ore. Panevėžietis pilotas Vladas Kensgaila su savo gamybos lėktuvu „Aušra“ koordinatorių skraidino viršum gyvosios grandinės.
„Pajuostės karinio dalinio vadovybė per radijo ryšį reikalavo leistis, grasino, kad priešingu atveju už mano saugumą neatsako. Nusileisdavau žemiau, kad lėktuvas išnyktų iš radarų stebėjimo lauko. Nors labai rizikavome, bet nuotaika buvo pakili – mes, lietuviai, jautėmės ypač vieningi“, – „Sekundei“ yra pasakojęs lakūnas.
R. Račkauskas pamena, jog grįžtant iš Saločių link Panevėžio V. Kensgaila suprato, jog rizikuoti darosi perdėm pavojinga – lėktuvą stebinčius struktūrų žmones reikia pergudrauti.
„V. Kensgailai liepė leistis, grasino numušti. Nusileidome pakeliui kažkur pievoje. Palaukėm 10 minučių ir vėl pakilom. Visas Sąjūdis buvo toks partizanavimas.
Kaip kare, kai nežinai, kiek tęsis taika“, – pamena R. Račkauskas.
Su saviškiais pasvaliečiais susikibti rankomis nespėjo ir A. Mulevičius. Važinėdamas pirmyn atgal keliu ir stebėdamas, ar įvykiai klostosi pagal planą, koordinatorius nespėjo 19 valandą sugrįžti į Pasvalį. Pasigirdus per išrikiuotus ant automobilių VEF radijo imtuvus šaukiniams susikibti, jis į Baltijos kelią atsistojo greta radviliškiečių.
A. Mulevičius juokauja pavydintis R. Račkauskui, turėjusiam galimybę istorinį įvykį, neįtikėtiną grožį matyti iš aukštai.
„Pamenu, matėm tą jų lėktuvą. R. Račkauskas su V. Kensgaila turėjo rankomis susikibti lėktuve“, – šypsosi pasvalietis.
