Šiuo metu panevėžietė režisierė Aistė Žegulytė triūsia prie naujo dokumentinio kino filmo apie paslaptingą mikroskopinį gamtos pasaulį. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Sidabrinės gervės nutūpė ant panevėžietės rankų

Sidabrinės gervės nutūpė ant panevėžietės rankų

Po dvejų metų pertraukos nacionaliniai Lietuvos kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ sugrįžo.

Nors ir be žiūrovų, bet su maloniomis staigmenomis.

Mieliausias įvertinimas

Net tris „Sidabrines gerves“ – kaip geriausias dvejų metų dokumentinis filmas, už geriausią filmo montažą ir geriausią filmo garsą – pelnė panevėžietės režisierės Aistės Žegulytės dokumentinė kino juosta „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Šio filmo kompozitorius – taip pat panevėžietis, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis sostinėje, Gediminas Jakubka.

„Animus animalis“ – tarsi siurrealistinė pasaka, istorija apie iškamšų gamintojų darbo kasdienybę, o kartu filosofinis žvilgsnis į žmogaus ir žvėries santykius, plonytę ribą tarp gyvenimo ir mirties.

Filmas „Animus animalis“ apkeliavo daugelio pasaulio šalių kino festivalius – nuo Graikijos, Vokietijos iki Amerikos, Izraelio ir Kinijos. Iš svetur parsivežtas ne vienas apdovanojimas, tačiau panevėžietei režisierei A. Žegulytei iš visų įvertinimų mieliausias ir svarbiausias – Lietuvos kino bendruomenės.

„Jaučiu didelį dėkingumą komandai ir artimiems žmonėms, nes be jų nieko nebūtų ir įvykę. Tikrai nesakau, kad Lietuvos kino apdovanojimai svarbesni nei kiti, bet jie tikrai mielesni. Tuo labiau kad tos gervės taip gražiai atrodo, tarsi atliepia mūsų filmo temą. Toks įvertinimas – stipri jėga, suteikianti didelį postūmį eiti toliau. Net kai bus labai sunku, žinosiu, kiek daug žmonių manimi tiki“, – sako režisierė.

A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Galybė įdomių dalykų

A. Žegulytė neskirsto kino į dokumentinį ar vaidybinį, tačiau jos pasirinkimą savotiškai padiktavo tai, kad Lietuva turi labai stiprią poetinio dokumentinio kino mokyklą. Tokie grandai, kaip Arūnas Matelis ar Audrius Stonys, puikiai žinomi pasaulyje. Nors kurti dokumentinį kino filmą yra sudėtingiau, tačiau, pasak režisierės, atperka jo jėga ir grožis.

„Dokumentinis kinas mane tuo ir žavi, kad pasaulyje yra tiek įdomių dalykų, kuriuos tereikia atrasti ir parodyti žiūrovui. Nebereikia iš savęs kurti, o tiesiog ieškoti ir rodyti pasauliui, ką tu matai gamtoje ar visuomenėje. Dokumentinis kinas yra apie žmogų, gal todėl niekada ir neatsibos žiūrėti“, – mano A. Žegulytė.

A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Lydi nuo vaikystės

Sunkią ir „nemoterišką“ temą kino juostai „Animus animalis“ pasirinkusi panevėžietė sako, kad jos gvildenamos temos yra filosofinės ir bendražmogiškos, kalbančios apskritai apie žmogų ir jo santykį su gamta, pasauliu.

„Moteris gali turėti daugiau empatijos, jautrumo tokiai temai. O svarbiausia – kantrybės, kuri yra kertinė kuriant dokumentinį filmą“, – svarsto kino kūrėja.

„Dokumentinis kinas mane tuo ir žavi, kad pasaulyje yra tiek įdomių dalykų, kuriuos tereikia atrasti ir parodyti žiūrovui.“

A. Žegulytė

Meilė gamtai, o ypač žvėrių pasauliui, A. Žegulytę lydėjo nuo pat vaikystės. Jos močiutė buvo gydytoja. Aistė svajodavusi, kad užaugusi gydys žvėris.

„Dabar suprantu, kad labiau žvėrys psichologiškai gydo žmogų, negu žmogus juos“, – sako įsitikinusi režisierė.

A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Ir skausmingi, ir žavūs nuotykiai

Tris „Sidabrines gerves“ pelnęs filmas buvo kuriamas penkerius metus. Iš pradžių A. Žegulytė buvo sumaniusi siužetą pinti apie taksidermijos (gyvūnų iškamšų gaminimo) čempionatą ir kelionę į Suomiją su visais filmo personažais. Bet susiklostė taip, kad filmas tapo apie žmogaus ir žvėries draugystę. Žiūrovas tarsi įsitraukia į kelionę, kurioje atsiskleidžia žmogaus ir žvėries santykiai, savotiškai išgyvena tuos stebuklus ir emocijas.

„Galvojome, kad istorija rutuliosis vienaip, o finale išėjo kitaip. Bet kol pats neišgyveni idėjos, tol filmas neišvysta dienos šviesos. Dokumentiniame kine tokių nuotykių išvengti nepavyksta. Reikia juos priimti ir sekti, taip ir sukuriama istorija. Svarbiausia, kad man pavyko papasakoti, ką ir norėjau“, – kalba režisierė.

O nuotykių kuriant filmą būta įvairiausių. Vienas skaudžiausių, kai vežant autobusiuku albinosę briedę krito kamera ir operatorius susilaužė ranką. Tik nufilmavęs tos dienos vaizdus, jis kreipėsi į medikus, kurie nustatė rankos lūžimą. O vienas įsimintiniausių vaizdinių – kelionė pas vieną Lietuvos šamaną, gyvenantį miškuose. Iš jo paimtą lapę kūrybinė komanda turėjo nuvežti į muziejų – ši kelionė taip pat atskleidžiama vienoje filmo scenų.

„Mane labiausiai sužavėjo eksperimentas, kai net metus bandėme užauginti pelėsinį grybą. Daugybė mokslininkų mums talkino, kad pavyktų sukurti unikalią grybų rūšį. Ir taip įsimylėjau tuos mikroskopinius grybus, kad dabar kaip tik kuriu naują filmą apie juos“, – šypsosi A. Žegulytė.

A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Laimės ašaros po kritikės žodžių

Panevėžiečiai filmą „Animus animalis“ galėjo pamatyti praėjusiais metais, tačiau kūrėja žada, kad pasibaigus pandemijai dar kartą užsuks į gimtąjį miestą. Anot A. Žegulytės, žiūrovų ir kino kritikų vertinimai labai skirtingi. Vieni filme įžvelgia daug ironijos, kiti – juoko, dar treti kalba apie jautrų santykį su žvėrimis. Buvo ir tokių, kurių filmas nesužavėjo ar jo tiesiog nesuprato, tačiau, anot kūrėjos, net ir tokie vertinimai svarbūs, nes parodo, kad žiūrovas bent jau buvo nuoširdus.

Pirmoji filmo premjera įvyko prieš dvejus metus pavasarį Vokietijoje, prestižiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje.

„Prisimenu, kaip bijojau, ar žiūrovai mane supras. Bet visi suprato, o atsikėlusi ryte po premjeros sulaukiau vienos kritiškiausių Lietuvos kritikių atsiliepimo, kad filmas stiprus, gilus, filosofiškas, originalus, su humoro jausmu ir tiesiog geras. Po tokio įvertinimo tiesiog norėjosi verkti iš laimės“, – prisipažįsta kūrėja.

Juostos „Animus animalis“ garso režisierius Jonas Maksvytis. A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Juostos „Animus animalis“ garso režisierius Jonas Maksvytis. A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kalbėti vaizdais

Kad norisi pasauliui ir apie pasaulį kalbėti vaizdų kalba, Aistė pajuto dar mokykloje. A. Žegulytė neslepia: tuometė švietimo sistema, užuot leidusi skleistis jauno žmogaus kūrybiškumui, siekė visus suvienodinti, net buvo primetami tam tikri šabloniniai mąstymo modeliai. Kūrybingai Aistei atgaiva tapo Panevėžio dailės mokykla.

„Dailės mokykla man buvo tarsi išsigelbėjimas nuo vidurinės mokyklos švietimo sistemos beprasmybės. Tik dailės mokykloje galėjau kvėpuoti pilnais plaučiais, o iš pedagogų sulaukdavau įkvėpimo kūrybai“, – pamena panevėžietė.

Netrukus ji atradusi ir fotografiją, pradėjo lankyti fotografijos kursus. Kartu su žinomo fotomenininko Sauliaus Saladūno dukra kartu vykdavo mokytis į Vilnių fotografijos paslapčių.

„Fotografija mane pastūmėjo į vaizdų kalbą, supratau, kad su pasauliu galiu kalbėti vaizdais, tačiau ilgainiui suvokiau, kad to statiško vaizdo man neužtenka. Norėjau istoriją pasakoti judančiu vaizdu. Įstojau į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, kur ir baigiau režisūros studijas“, – pasakojo A. Žegulytė.

Režisierės su vyru. A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Režisierės su vyru. A. ŽEGULYTĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kitokia kinematografinė pasaka

Kaip dokumentiniame filme vienas įvykis seka kitą, taip ir Aistė gyvenimą matuojanti filmais. Nors pandemija ir pristabdė kūrybinius darbus, tačiau neužrakino kūrybinio polėkio. Pastaruoju metu A. Žegulytė gyveno Vilniuje, tačiau iš tikrųjų – labiau ant lagaminų. Net ir filmas „Animus animalis“ daugiau kaip dvejus metus buvo kuriamas jai gyvenant Varšuvoje. Aistės teigimu, kūryba apskritai yra dinamiška, o toks mobilus gyvenimas netgi suteikia impulso judėti ir kūryboje. Tačiau jau nuo pirmojo karantino pavasarį ji daugiausia laiko praleidžia Panevėžio rajone, pas savo senelius, su kuriais jaučia itin tvirtą ryšį.

„Čia galėjau iš taip arti stebėti besikeičiančią gamtą, ko tokiame dideliame mieste kaip Varšuva ar Vilnius tikrai nepamatysi. Mes visi turime pamatinį santykį su gamta, juk net mūsų DNR sudėta iš tų mažyčių gamtos dalelių“, – kalbėjo menininkė.

Daug laimės jai suteikia ir dėstytojos darbas bei kino dirbtuvių organizavimas Lietuvos mokyklose. Režisierė visuomet norėjusi keisti švietimo sistemą, tad ją be proto džiugina, kad šiuolaikiniai moksleiviai jau kitokie tiek savo mąstymu, tiek minčių atvirumu. Visgi svarbiausias darbas, į kurį nukreiptos visos Aistės jėgos, – naujo filmo „Biodestruktoriai“ kūrimas. Ir šįkart tai bus dokumentinė juosta apie gamtą, bet tą, kuri plika akimi paprastai nematoma, – mikroskopines būtybes ir daleles.

„Tai bus tarsi kinematografinė pasaka apie visai kitokį mūsų pasaulį: nepailstančias mikroskopines būtybes, žemės laiką, kuris gali lėkti į priekį kaip tiesi linija ir drauge atsikartoti toje visatos begalybėje. Aš negaliu pabėgti nuo filosofijos, tai mano gyvenimo prasmė, kurią atskleidžiu per savo kūrybą“, – sakė A. Žegulytė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų