Siaurais bėgiais į praeitį

Siaurais bėgiais į praeitį

Aukštaitijos siaurukui virtus turistiniu paveldu, dalis jo buvusių bėgių liko užmaršty.

Istorinis maršrutas

 Iš Bernatonių kilęs žurnalistas Mindaugas Juzokėnas ryžosi avantiūrai – vienas pėsčiomis leidosi į kelių dešimčių kilometrų žygį krūmų paslėptu siauruoju geležinkeliu, bėgančiu link Joniškėlio. Čia kursuodavusio traukinuko dundesį dar mena ir bernatoniškės Elžbietos Žagūnienės namai, kur kadaise veikė siauruko stotis, o šiai vadovavo jos uošvis.

Finansinius sunkumus išgyvenanti įstaiga „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ iš paskutiniųjų neleidžia žole užželti istorinio traukinuko bėgiams nuo Panevėžio iki Anykščių. Šio maršruto geležinkelis ir dabar tvarkomas, iki karantino čia aktyviai organizuotos ekskursijos, išvykos ir renginiai.

O į kitą, šiaurinę pusę likę siauruko bėgiai grimzta nebūtin. 1937–1938 m. nutiestas ruožas iš Panevėžio į Joniškėlį nustojo veikti maždaug prieš tris dešimtmečius, o 2001-aisiais įkūrus istorinį-turistinį traukinį, kursuojantį link Anykščių, ir visai liko užmirštas.

Tačiau šį maršrutą puikiai prisimena bernatoniškiai. Kadaise siaurukas buvo neatsiejama jų gyvenimo dalis.

Bernatoniuose augusiam žurnalistui M. Juzokėnui siauruoju traukinuku kartais tekdavo bildėti į mokyklą mieste, kai nepavykdavo parvažiuoti autobusu.

„Mažame vagone ankšta ir nėra kur įsitverti – arčiausiai miesto esančios stotelės suplukę keleiviai apie sėdimas vietas galime tik pasvajoti. Traukinukas siūbuoja į visas puses, bet spėriai artėja prie miesto. Turbūt iš Joniškėlio kasdien keliaujantys vyrukai kaip visuomet pliekia kortomis. Vienas jų – stambus akiniuotis – įtemptai mąsto, kokią kortą mesti, iškišęs smailą liežuvį. Nors siauruku į miestą važiuoju retai, bet visuomet pataikau į kortuotojų vagoną, ir visuomet nevalingai stebiu iškištą „dėdės“ liežuvį, stambius juodus akinių rėmus ir nuo aistros įraudusią rasojančią kortuotojo kaktą“, – apie vaikystės keliones siauruku vaizdingai pasakoja Mindaugas.

Šiaurinę siauruko atkarpą glemžiasi laikas ir gamta – žmonėms jie palieka tik istoriją apie kadaise čia lėtai pūškavusį traukinuką. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Pirmas žygis

Prieš pusantrų metų M. Juzokėnas sugalvojo vėl išgyventi tų vaikiškų kelionių skonį ir leidosi į žygį pėsčiomis bėgiais nuo Panevėžio į šiaurę. Kurioje stotelėje finišas – Bernatoniuose, Pušalote ar pačiam Joniškėlyje, pasak keliautojo, tada nebuvo svarbu. Tikslas buvo tiesiog eiti.

„Pagalvojau, kad vaikystėje keliaudavęs iki Bernatonių, toliau siauruku net nebuvau važiavęs. Todėl ir kilo tokia mintis“, – pasakoja Mindaugas.

Iki tol jis niekada nebuvęs žygeivis ir ėjimo, kaip sporto, nepropagavo. Todėl pirmiausia pasuko į parduotuvę rimtų batų ir kojinių, turėsiančių atlaikyti tokį išbandymą.

„Pasiskaičiau internete, nuo ko reikėtų pradėti leidžiantis į tokias keliones, ir pirmiausia nusipirkau „trekingo“ batus ir kojines. Tai man kainavo 120 eurų – nė neįsivaizdavau tokių kainų, bet pirkiniai pasiteisino“, – šypsosi siauruką įsimylėjęs panevėžietis.

Pasiruošęs aprangą keliautojas ėmėsi analizuoti maršrutą. Dalis siauruko bėgių driekiasi miškais, kai kur kerta aukštus tiltus, vandens telkinius.

Aukštai virš upės – sutrūniję bėgiai

„Išėjau saulėtą dieną. Pradėjau nuo geležinkelio stoties Panevėžyje, čia mane ryte atvežė ir paleido netoli dirbanti žmona“, – pasakoja žurnalistas.

Dar nė neišėjus iš miesto pasirodė pirmosios kliūtys. Pušaloto gatvėje vairuotojams turėjo būti keista matyti per geležinkelio pervažą paskui traukinį už užkardų einantį žmogų.

„Perėjau išdidžiai pervažą, vairuotojai mane paskui traukinį praleido – gerai turėjau atrodyti“ – juokiasi Mindaugas.

Miesto pakrašty pasitiko vietinių vadinamoji „Bulgarija“ su kalnais šiukšlių ir skalijančiais šunimis. O toliau ruožas nuo miesto ribos iki Bernatonių stoties jam jau buvo gerai pažįstamas. Šiais bėgiais prieš trisdešimt metų ir pukšėdavo traukinukas su savo kortuotojais vagonuose.

„Bėgiai jau daug kur išlaupyti, sugriuvę, apaugę ne tik krūmais, bet ir laukiniais vaismedžiais. Slyvos, kriaušės, obelys – jų sėklas čia galbūt išbarstė keliautojai. Sunku buvo brautis per erškėčius, šaltalankius“, – pasakoja M. Juzokėnas, kliūtims įveikti nusirėžęs medžio šaką ir su šia lazda keliavęs kelias dešimtis kilometrų iki pat finišo.

Prie pagrindinių kelių bėgiai buvo nuardyti, kai kur vyko statybos darbai. Einant bėgiais per miškingas vietas, nelauktą svečią pasitiko ne vienas laukinis žvėris.

Bet baugiausias Mindaugui buvo tiltas per Sanžilės upelį – čia gerokai sutrūnijęs geležinkelis veda kone 7 metrų aukštyje. Taip aukštai užlipęs išbandyti sutrešusių bėgių tvirtumą keliautojas nerizikavo ir drėgmės nepraleidžiančiais batais perbrido upę.

Praėjo panevėžietis labai panašias viena į kitą Bernatonių, Skaistgirių ir Medikonių siaurojo geležinkelio stotis. Visose jose dabar gyvena žmonės.

Iš Bernatonių kilęs žurnalistas Mindaugas Juzokėnas vienas pėsčiomis leidosi į kelių dešimčių kilometrų žygį krūmų paslėptu siauruoju geležinkeliu, bėgančiu link Joniškėlio. P. Židonio nuotr.

Pabučiavo lazdą

„Galiausiai jau buvau prie pat Pušaloto. Iš tolo jį mačiau, bet bėgiai iki jo užtverti gamtos. Toliau eiti neleido patvinusi upė, krūmai. Atgal grįžti nenorėjau, tad vaikščiojau pirmyn atgal ieškodamas tako, kol vis dėlto radau“, – pasakoja M. Juzokėnas.

Pasiekęs tikslą, Mindaugas lazdą, kaip palydovę, pabučiavo ir garbingai paliko buvusioje Pušaloto geležinkelio stotyje.

Visos kelionės metu, anot jo, buvo akimirkų, kai norėjosi spjauti ir baigti žygį. Bet užtekdavo poilsio minutėlės ir kojos vėl nešdavo tolyn. Užtat po tokio 10-ies valandų iššūkio kitą dieną šeimininkas jomis labai didžiavosi, nors jautė ir skausmą po smulkios traumos kelionėje į praeitį. Pasitenkinimą savo ištverme Mindaugui dar labiau pakurstė į Pušalotą pasiimti sutuoktinio automobiliu atvykusi žmona su gėlėmis.

„Pasitiko kaip po tikros kelionės, buvo labai smagu. Žmona mane palaikė ir norėjo kartu keliauti, bet aš norėjau vienas tai padaryti“, – prisimena keliautojas.

Jo žiniomis, siauruko maršrutu Panevėžys–Joniškėlis prieš dešimtmetį keliavo dviratininkų grupė. Nuo to laiko istorinius bėgius dar labiau pasiglemžė laikas ir gamta. Dabar dviračiu tokios trasos nebebūtų įmanoma įveikti.

Žygis davė jėgų

Paklaustas, ką davė kažkam gal ir keistokai atrodantis žygis bėgiais, kuriais seniai nevažinėja traukinys, Mindaugas sako visada jautęs trauką istorijai ir senajai industrijai. Įdomu, anot jo, ne pats traukinys ar bėgiai, o ką galėjo mąstyti žmonės juos tiesdami, tvarkydami.

„Tai buvo pirma mano tokia avantiūra gyvenime – toptelėjo į galvą ir padariau, net pats tuo stebiuosi. Bet tai nebuvo kažkoks galvos pravalymas, o labiau darbas“, – teigia 47-erių žurnalistas.

„Jau virš trisdešimt metų traukiniai čia nebedunda. Pro mus iš Panevėžio būdavo galima pasiekti Šiaulius ir Biržus. Važinėdavo daug žmonių.“

D. E. Žagūnienė

Po įkvepiančios kelionės Mindaugas ėmėsi dar vieno sumanymo: su bičiuliais baidarėmis perplaukė seklią, apžėlusią Sanžilę.

„Man tas žygis davė kažkokios jėgos, įkvėpimo naujiems projektams“, – sako M. Juzokėnas.

Nors iki pirminio kelionės tikslo – Joniškėlio bėgiais dar buvo likę vos 15 kilometrų, Mindaugas jos nebeplanuoja kartoti. Jis jaučiasi pasiekęs tikslą – pasimatymas su vaikyste įvyko.

Gyvenimas stotyje

Šiaurinis siauruko ruožas daug reiškia ir Aukštaitijos regiono asociacijos „Artritas“ pirmininkei Danutei Elžbietai Žagūnienei. Ji gyvena Bernatoniuose, buvusios geležinkelio stoties pastate.

„Šitas namas statytas dar A. Smetonos laikais, kai buvo nutiestas siaurasis geležinkelis. Mano vyro tėvas dalyvavo tose statybose ir buvo paskirtas Bernatonių stoties viršininku. Jis čia gyveno su visa šeima“, – išskirtinio pastato istoriją pasakoja dabartinė seniai nebeveikiančios stoties šeimininkė.

Po karo jos uošvis siauruko stočiai vadovavo dar dešimt metų, vėliau liko kelio meistru, kol sulaukė pensijos. Jo sūnūs ir anūkai taip pat buvo geležinkelininkai.

„Aš ir pati dirbau siaurojo geležinkelio kuro bazėje už Panevėžio miesto. Dabar ji jau privatizuota“, – pasakoja D. E. Žagūnienė.

Nuo tada, kai siaurojo geležinkelio bėgiais nustojo pūškuoti traukinukas, abu su vyru neteko darbų prie traukinių. Bet uošvio butas stotyje pasiliko vaikams ir jie iki šiol čia gyvena.

„Anksčiau buvo du butai, paskui stoties laukiamajame įrengtas trečias. Čia aukštos lubos, rūsyje – didelė slėptuvė“, – pasakoja Bernatonių gyventoja.

D. E. Žagūnienės gyvenimas neatsiejamai susijęs su siauruku. Iki šiol bernatoniškė gyvena name, statytame dar A. Smetonos laikais kaip geležinkelio stotis. Šios viršininku buvo paskirtas jos uošvis. P. Židonio nuotr.

Siauruką palieka praeičiai

Siauruko bėgiai driekiasi pro pat jos namo sieną. Dabar jie jau gerokai apžėlę žole, tik kiemo šeimininkai šienauja, kiek jiems priklauso.

„Jau virš trisdešimt metų traukiniai čia nebedunda. Pro mus iš Panevėžio būdavo galima pasiekti Šiaulius ir Biržus. Važinėdavo daug žmonių. Tada nebūdavo automobilių, autobusai irgi retai kursuodavo – siaurukas buvo pagrindinis susisiekimas su miestu“, – pamena D. E. Žagūnienė.

Du kartus per dieną siaurukas veždavo bernatoniškius į darbą Panevėžyje. Kelionė nebūdavo greita, bet būdavo geriau, nei kulniuoti pėsčiomis kelis kilometrus žvyrkeliu.

Traukinys, pasak moters, tempdavo bent dvidešimt vagonų, daugiausia krovininių. Paskutiniais metais juo veždavo cukrinius runkelius į Panevėžio cukraus fabriką.

Paklausta, ar norėtų, kad straukinukas vėl kursuotų ir į šiaurinę pusę, D. E. Žagūnienė susimąsto, kad vis dėlto tai jau istorija, kuriai reikia leisti numirti. Anot jos, dabar yra patogesnis transportas, o prikelti senus, neprižiūrėtus bėgius per daug brangu būtų ir mažai naudos.

Panevėžio rajono savivaldybės duomenimis, siauruko bėgius nuo Panevėžio į šiaurinę pusę prieš kelerius metus už eurą nupirko tokio paveldo entuziastai. Su jais teko derinti kai kuriuos sprendimus tvarkant kelius rajone. Tačiau žinios apie projektus, susijusius su senųjų bėgių rekonstrukcija, pasak Savivaldybės administracijos direktoriaus Eugenijaus Lunskio, nėra gauta.

Komentarai

  • Gaila, kad tokia susisiekimo priemone suniokota. Kitose europos valstybese judejimas traukiniais tiek išvystytas, pradedant, tramvajais, metro, greitaisiais ir lėtaisiais traukiniais. Tokiam kaip Miunchene gyventojai net nesupranta, kam net reikalingas asmenimis automobilis

    • Atsakyti
  • Gražus žygis. Vakarų Europoje tokie nenaudojami geležinkelio ruožai dažnai paverčiami dviračių takais. Juokinga, kad pas mus stovi pristatyta ženklų „saugomas paveldas“, jei tas „paveldas“ apleistas ir krūmais apaugęs. Įsivaizduokite koks kokybiško laisvalaikio objektas galėtų būti saugus (be mašinų eismo) divračių kelias nuo Panevėžio per Pasvalį iki pat Biržų! Ir investicijų nereiktų milžiniškų. Jei esama sankasa išlaikydavo traukinius, būtų logiška, kad išlaikys ir dviračius. Tereikia iškirsti krūmus, nuardyti bėgius ir pabėgius (kur jie dar neišvogti) bei išpilti išlyginamąjį sluoksnį. Tokie projektai jau yra Latvijoje ir Estijoje (green railways). Įdomu, ar kada dašils mūsų biurokratams.

    • Gerbiamoji, prie ko čia biurokratai? Šitas ruožas privatizuotas už 1 eurą. Jį įsigijo neveikianti įstaigėlė, kurios atstovui ne baudžiamoji byla iškelta už 200 000 eurų pasisavinimą. Numirs šitas ruožas, į aferisto rankas patekęs. Šis įsitvėręs laiko, niekam neatiduoda. O ir atiduoti nėra kam – nors kiek šitą ruožą sutvarkyti ne vieno milijono reikia. Nebent, tamsta, paimtum ir dykai sutvarkytum?

      • Gerai, kad sprendimus dėl privatizacijos už 1 eurą priima ne biurokratai…

Rodyti visus komentarus (4)

Atsakymas į Bronytė komentarą Atšaukti atsakymą

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų