-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jos gyvenimo kelrode žvaigžde tapo per karą žydus gelbėjusi Dievo tarnaitė Marija Rusteikaitė. Jai įpėdinė jau daug metų siekia suteikti palaimintosios vardą. O pati itin smagaus būdo sesuo Leonora tikru optimizmo užtaisu ilgus metus buvo V. Žemkalnio gimnazistams.
Tikriausiai daugelis prisimena 1992-ųjų amerikiečių komediją su legendine aktore Vupi Goldberg „Netikra vienuolė“. Jos charizmatiška, linksma herojė V. Žemkalnio gimnazijos mokiniams turėjo labai priminti jų tikybos mokytoją – seserį Leonorą Kasiulytę.
Po trisdešimties metų pedagoginį darbą palikusi vienuolė kvatoja turėjusi jai visai patikusią pravardę – Vaikštantis optimizmas.
„Kai dar mokiausi mokykloje, buvau klasės lyderė. Kaip puikiai mokėjau šokti, labai plastiškai judėjau, sporto varžybose skyniau pergales. Todėl klasiokams buvo šokas, kai sužinojo, jog pasirinkau vienuolės kelią“, – šypsosi 62-ejų pašnekovė.
Atviram pokalbiui apie savo pasirinkimą ir nueitą ilgą kelią su tikėjimu sesuo „Sekundės“ korespondentę priėmė Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos namuose Panevėžyje, M. Valančiaus gatvėje. Baltų plytų namas iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiria iš gretimų pastatų. O vienuolyno vidus visai neprimena viduramžiškų vienuolių celių.
„Tai yra vienas mūsų misijos mitų“, – vienuolių uždarumą skuba paneigti sesuo Leonora ir vaišina kava su medumi, ant šviežios duonos užtepa naminio sviesto.
„Mes nesame užsidarę nuo visuomenės, priimame svečius, pačios einame į viešumą“, – sako vienuolė.
Kartą per savaitę į vienuolyną užsuka ūkininkas nuo Pumpėnų – atveža parduoti sūrių, pieno. „Prisiperkam šių produktų ilgam ir dar kaimynų prilekia apsipirkti“, – apie įprastą namų buitį čiauška pašnekovė.
L. Kasiulytei teko daug iškentėti dėl savo tikėjimo. Sovietmečiu jai tai vos per plauką nekainavo gyvybės.I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Šiuolaikinis vienuolynas
Vienuoliai, pasak sesers Leonoros, tokie pat žmonės ir negyvena vien šventa dvasia. Ji pati turi senoką, bet prižiūrėtą automobilį ir kas rytą 8 val. kitas vienuoles veža į šv. Mišias Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje.
Šių namų gyventojos aktyviai naudojasi mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais, turi paskyras socialiniuose tinkluose ir mielai bendrauja su pasauliu.
„Štai kiek mums atsiuntė prašymų pasimelsti už sergančius, negaluojančius, nelaimingus žmones“, –šūsnį popieriaus lapų, kuriuose tvarkingai atspausdintos tikinčiųjų žinutes iš interneto, vienuolyno pamaldų salėje parodo L. Kasiulytė.
Vienuolės tokioms maldoms laiką skiria kas dieną nuo 17 val. O melstis kasryt keliasi 7 val.
„Aš pati mobiliojo telefono neturiu, man užtenka laidinio, taip ir pigiau. Esu priėmusi neturto įžadus – būtiniausiems poreikiams turiu visko, bet ko nereikia, geriau pinigus skiriu jų stokojantiems, nelaimingiesiems pagelbėti“, – pasakoja vienuolė.
Dar vienas mitas, anot jos, kad vienuolynus išlaiko bažnyčios. Ši bendruomenė, pasak L. Kasiulytės, išsilaiko pati, todėl paprastai visos seserys turi specialybę ir dirba.
O L. Kasiulytė sukaupė net 45 metų darbo stažą. Tris dešimtmečius ji dėstė tikybą gimnazijoje, anksčiau buvo dar medicinos slaugytoja. Šios profesijos turbūt artimiausios tarnystę Dievui pasirinkusiam žmogui.
„Buvau labai rūpestinga medicinos sesuo. Tai mano viso gyvenimo misijos dalis, su šia profesija ir atėjau į vienuolyną“, – kalba sesuo Leonora.
Kilusi ji nuo Stačiūnų kaimo Pakruojo rajone. Bet gimė Sibire ir iš jo į Lietuvą parvežta trejų metukų.
„Mano tėvai buvo tremtiniai. Iš karto po vestuvių pats piršlys juos palydėjo į traukinį, nė šventinė gira dar nebuvo išgerta. Išvežė tėvelius į pačią Irkutsko šiaurę medienos ruošos darbams. Gyvenimas buvo labai sunkus, tad ir mes ne iš karto atsiradome – tik tada, kai jau nebebuvo daug vilties pamatyti gimtųjų namų“, – pasakoja L. Kasiulytė.
Tremtinių pora susilaukė penkių vaikų, jauniausiasis gimė jau Lietuvoje. Tačiau ir grįžus į tėviškę, pasak vienuolės, jos šeimai ilgai nebuvo lengva. Okupuotoje šalyje naujos ideologijos paveikti žmonės ir pasityčiodavo, kartais net engdavo buvusius sibiriečius. Religija ir tikėjimas prilygo nusikaltimui.
„Tėvai buvo labai religingi. Mano mama netgi pati norėjo būti vienuolė, bet neturėjo kraičio vienuolynui ir liko tekėti. Bet ji mus ir šeimą labai mylėjo, globojo, viską mesdavo, kad tik palydėtų į bažnyčią vaikus“, – prisimena L. Kasiulytė.
Tos kelionės į šv. Mišias, maldos buvo slaptas reikalas – net mažiausieji šeimoje apie tai negalėdavo garsiai kalbėti. Bet vidurinioji Leonora, kaip ją iki šiol vadina artimieji, Dievą pažino iš mamos.
Anot L. Kasiulytės, mitas, kad seserys tik meldžiasi ir tyliai sėdi vienutėse. Jos turi daug darbų, uždavinių ir tikslų.I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Savo svajonę apie vienuolyną mama ir padovanojo dukrai.
„Ji matė manyje savybes, kurių reikia Dievo tarnystei. Buvau labai gailestinga – jei grėbiant šieną lankoje mama jau leisdavo eit namo, kiti vaikai tuoj pat mesdavo grėblius ir skusdavo laukais. O aš negalėdavau palikti vargstančios mamos, gaila jos būdavo“, – švelniai šypsosi sesuo.
Vieną dieną motina vietos kunigo paprašė paauglei surasti vienuolyną. Moteris buvo girdėjusi apie tokias vietas ir tais sudėtingais laikais, bet kunigas pabūgo ir nieko nepasiūlė.
„Šeimos albume yra sena nuotrauka, kurioje karste pašarvota viena mūsų parapijos vienuolė ir prie jos stovintis brolis kunigas. Kitoje pusėje mamos užrašas: „Dieve duok mums dar vieną vienuolę ir dar vieną kunigą“. Dievas išgirdo ir susirado mane“, – sako L. Kasiulytė.
Dar nebaigus vidurinės mokyklos, jai buvo pasiūlyta mokytis Panevėžio medicinos mokykloje ir kartu ateiti į mieste veikiantį vienuolyną. Pastarojo veiklą slėpė stora priedanga, nors vienuolės čia gyveno dar nuo tarpukario laikų.
Dabar Panevėžyje, Utenoje, Kaune, Vilniuje 20 seserų vienijančios kongregacijos ištakos yra siejamos su Šv. Vincento Pauliečio draugijos gimimu ir veikimu būtent Aukštaitijos sostinėje nuo 1927 m. Per 1927–1930 metus susikūrus Dievo Apvaizdos seserų sodalicijos branduoliui, 1930 m. lapkričio 19-ąją patvirtintas Dievo Apvaizdos seserų sodalicijos statutas.
Jį patvirtino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. O Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos steigėja buvo Marija Rusteikaitė – dvarininkaitė, pasirinkusi vienuolės kelią ir pasižymėjusi dideliu gailestingumu. Karo metais ji nuo žūties išgelbėjo būrelį žydų vaikų, juos slėpė savo vienuolyne Vaiguvoje, Kelmės rajone. Ji ir Panevėžyje įkūrė prieglaudas, telkė vienuoles.
„Šitas žmogus yra mano tarnystės variklis. Jos dėka radau tikrą pašaukimą. Koks sutapimas – kaip ir M. Rusteikaitė, dirbau medicinoje, turėjau pedagoginį darbą“, – pasakoja sesuo Leonora ir užsimena apie savo didžiulę pareigą, kaip skolą pirmtakei.
L. Kasiulytė jau dvidešimt metų renka archyvinę medžiagą, kad M. Rusteikaitė būtų paskelbta palaimintąja. Tai būtų didelė dovana visam Panevėžiui.
Karantinas sujaukė ilgai kurtus planus Vatikano pripažintos Dievo tarnaitės palaikus iš Vilniuje esančių Saulės kapinių pargabenti į Panevėžį. Be to, kūno ekshumacijai, sarkofagui dar reikia lėšų.
„Po karo M. Rusteikaitei nuolat grėsė pavojus gyvybei. Ji buvo kilusi iš garsios tarpukario Lietuvos politikų giminės, todėl turėjo slapstytis. Paskutiniuosius metus seselė tyliai leido Vilniuje ir eidama vieną rytą iš šv. Mišių, priėmusi komuniją, tiesiog sukniubo ir mirė. Gal insultas ar infarktas – manau, neištvėrė jos širdis tokios ilgos įtampos. O ir sovietiniai gydytojai, matyt, nebesistengė išgelbėti sužinoję vienuolės pavardę“, – dabar L. Kasiulytė gali tik spėlioti, kas iškiliajai vienuolei nutiko 1949 m.
Sesuo Leonora parodo savo vedlės paveiksliuką su malda kitoje pusėje. Tai viena priemonių siekiant įrodyti, kad M. Rusteikaitė nebuvo eilinė asmenybė. Palaimintojo vardui reikia užfiksuoti stebuklą ir L. Kasiulytė tą bando padaryti.
„Prieš daug metų miesto centre spausdinau šituos paveikslėlius, kad galėčiau juos padalinti, kam reikia pagalbos, paramos ir užtarimo iš dangaus. Viena moteris labai susidomėjo, ką darau, paprašė duoti vieną M. Rusteikaitės atvaizdą. Supratau, kad jos ranką reikės operuoti ir nebuvo aišku, ar tai padės. Daviau kortelę ir pasiūliau melstis“, – prisimena sesuo Leonora.
Anot jos, ligonė, dar nepasiekusi gydytojų, pradėjo jaustis geriau, o paskui ir operacija praėjo sėkmingai.
„Galėjau tada jos paprašyti paliudyti stebuklą, bet nepagalvojau apie tai. Savitaiga, žmogaus sąmonė gali daug, bet ir tai ateina ne iš niekur – per Dievą. Koks tikras tas antgamtinis pasaulis… Bet jei kas dieną tuos perlus mums mėtytų, nebematytume jų“, – tikina vienuolė, kuri vos ne kiekvieną pamoką gimnazijoje vaikams turėdavo aiškinti apie tai, ko jų akys nemato.
„Pasakoju apie nemirtingą sielą, kuri po mirties eis į dangų. Mokiniai manęs ir klausia, kaip mes ten visi sutilpsim. Bet juk mūsų dvasia nemateriali, kaip mintis – o mūsų mintys nesusiduria, nesistumdo“, – pasakoja buvusi tikybos mokytoja.
Po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties, L. Kasiulytės teigimu, atsirado 1500 liudijimų apie šio šventojo dėka pagijusius žmones, bet bažnyčia patvirtino tik vieną.
„Tokie procesai – labai sudėtingi ir rimti, Bažnyčia nežaidžia“, – sako sesuo Leonora, kiekvieną dieną dirbanti su M. Rusteikaitės prisiminimais ir kita medžiaga.
Ne tik pagal specialybę, pašaukimą bei kai kurias charakterio savybes panevėžietė panaši į savo pirmtakę. Sesuo Leonora taip pat daug kentėjo dėl savo tikėjimo. Sovietmečiu jai tai per plauką nekainavo gyvybės.
„Tuo laikotarpiu mes gyvenom ir tylėjom kaip tos mirusiųjų dvasios. Mes ne gyvenom, mes miegojom“, – sako L. Kasiulytė.
Baigusi medicinos mokyklą ji buvo perkelta į ligoninę Vilniuje. Švelni slaugė buvo labai mylima ligonių ir kolegų. Bet vieną dieną seserys iš Panevėžio paprašė grįžti. Taip vienuolė atsidūrė šio miesto ligoninėje.
„Kas dieną mus sekė saugumas: žiūronais iš parkų stebėdavo, slankiodavo po langais, klausydavo vienuolyno pokalbių. Negalėdavome išsiduoti esančios vienuolės, garsiai net netardavome šito žodžio, tik raidę „V“. Tarpusavyje atviriau bendraudavome susirašydamos laiškeliais. Visur buvo akys, kurios stebėjo, klausė: kodėl mes vienos gyvenam. Saugumas tokiems mokėdavo už informaciją“, – atsidūsta pašnekovė.
Neilgai dirbo sesuo Leonora Panevėžio ligoninėje – buvo išprašyta dėl pavojaus kolegų reputacijai prieš sovietų valdžią. Seserį globoti sutiko Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, čia vienuolei suteiktos fiktyvios valytojos, procesijų organizatorės pareigos.
„Sėdėdavau bažnyčios kampelyje, kad niekam neužkliūčiau. Bet vieną dieną vis tiek likau bedarbė ir su tokiais „valkatomis“, kaip mus tada vadino valdžia, jau ji galėjo daryti ką panorėjusi“, – prisimena sesuo Leonora.
Vieną dieną ją prie bažnyčios specialiai parbloškė juoda „Volga“. Laimė, vienuolė žūties išvengė, bet jau buvo girdėjusi apie nužudytas seseris.
„Dabar galvoju, kad man Dievas atlygino už tas kančias ir atėjo Lietuvos nepriklausomybė. Visi priešai išsilakstė, o mes gavome laisvę kurti, kalbėti, gyventi. Tie, kas ilgisi komunizmo, nemato toliau savo nosies“, – tiesiai rėžia sesuo Leonora.
Po Nepriklausomybės atgavimo vienuolė sulaukė neeilinės progos studijuoti Romoje. Vidurinį išsilavinimą turėjusiai L. Kasiulytei tai buvo didžiulė laimė. Teko mokytis italų kalbą bei 6 metus gyventi užsienyje.
„Baigiau ir bakalauro, ir magistro studijas, mokiausi pastoracijos ir katechetikos specialybę. Roma man tapo pažįstama skersai išilgai, vedžiojau turistų grupes ir papildomai užsidirbdavau. Bet teko grįžti, nes daviau pažadą tuometiniam V. Žemkalnio gimnazijos direktoriui“, – pasakoja vienuolė.
Šiandien ji dėl nieko nesigaili ir gyvena ramia širdimi, sąžiningai tarnaudama savo vieninteliam vadovui. Per visus keturis dešimtmečius sesuo Leonora teigia nė karto nesuabejojusi savo pašaukimu.
„Septynerius pirmus metus vienuolė gali apsigalvoti. Aš neturėjau jokių abejonių ir, manau, jau nebeturėsiu. Einu ten, kur man skirta. Dar pradžioje daviau sau žodį būti vienuole amžinai, jo ir laikausi “, – patikina L. Kasiulytė, ant kairės rankos bevardžio piršto paliesdama auksinį žiedą, kaip Kristaus sužadėtinės ženklą.
Iki šiol likę ir labai šilti ryšiai su artimaisiais, dviejų brolių ir dviejų sesių šeimomis, – atostogos, šventės vis pas juos. Tik sovietmečiu bendrauti tekdavo atsargiau.
„Kai matau, kiek prašymų melstis gauname dėl yrančios santuokos, suprantu, kaip tai gali būti laikina. Žmogaus meilė praeina, vienintelis tikras jausmas – tik Dievo meilė. Mes jam tarnaujame, o šeimos, vaikų atsisakome, kad visą dėmesį ir jėgas galėtume tam skirti“, – kalba aktyvi vienuolė.
Dar vienas mitas, anot L. Kasiulytės, kad seserys tik meldžiasi ir tyliai sėdi vienutėse. Šios moterys, pasak pašnekovės, turi daug darbų, uždavinių ir tikslų.
Pati Leonora prieš septynerius metus dvi kadencijas ėjos šios kongregacijos generalinės direktorės pareigas.
Dabar senbuvė dažnai priima svečius, vienuolėmis norinčias tapti novices. Pastarąsias dažnai praveda vienuolyno įkūrėjos pėdsakais. Apvaizdos seserų namuose dar saugomos minėtos Dievo tarnaitės relikvijos: senas medinis kryžius.
Laisvalaikiu vasarą Leonora, kaip ir kitos vienuolės, kapstosi darže, šiltnamyje, augina du katinus. Tada nusirengia mėlynus abitus ir šoka į paprastus drabužius.
„Nesam mes gimę angelais, kaip sakė popiežius Pranciškus, – nusijuokia vienuolė. – Ir žodį piktesnį pasakom prie puodų, ir pasiginčijame. Tam ir yra atgaila, išpažintis. Žmogus turi tik dabartį, kurioje renkasi, kaip elgtis. Praeitis – jau istorija, kurios nebepakeisi, o rytojus – Dievo rankose“, – primena L. Kasiulytė.
