Panevėžietės Austėja ir Kamilė Glušokaitės – ne vienu talentu apdovanotos sesutės, žengiančios į platesnį meno pasaulį.

Sesučių duetas kalba per meną

Sesučių duetas kalba per meną

 

Panevėžietės Austėja ir Kamilė Glušokaitės – ne vienu talentu apdovanotos sesutės, žengiančios į platesnį meno pasaulį.

Panevėžio moksleivių namuose sesės surengė autorinių keramikos kūrinių parodą.

Jau dešimtmetį keramikos būrelį lankančios merginos išties turi ką pasakyti savo darbais parodos „Seniai pamilome molį“ lankytojams. Didesnę gyvenimo dalį jos kuria iš molio nuostabius darbus. Ir vis dėlto ne tik molis paklūsta jaunosioms menininkėms. Šokis, teatras, giesmės, keramika – ir tai tik dalis to, kuo gyvena kūrybingosios sesės.

Viena iš šio jaunųjų kūrėjo dueto, Austėja Glušokaitė, nuo pat vaikystės buvo šiek tiek kitokia nei kiti bendraamžiai ir tai kėlė mamai nerimą. Vieną kartą darželio auklėtoja net tarstelėjo: nežinau, kaip jūs ją mokot namuose, bet kai kiti vaikai žaidžia, Austėja sėdi po pušim ir dėlioja kankorėžius.

Gal tai likimas, o gal iš aukščiau taip suplanuota, kad tuos kankorėžius Austėja dėlioja iki dabar, tik dabar jie kitokio formato. Vienas kankorėžis – teptuko pavidalo, antras kaip pieštukas, o trečiasis – molio gabaliukas. Kokiose rankose atsiduria ši gamtinė iškasena, tokią formą ir įgauna.

,,Jeigu man dabar lieptų nulipdyti savo gyvenimą atspindinčią skulptūrą, tai būtų bjaurusis ančiukas“, – prasitaria A. Glušokaitė.

Moksleivių namuose surengta sesučių Austėjos ir Kamilės Glušokaičių keramikos darbų autorinė paroda nustebino net su jomis dirbančius mokytojus.

Giesmės sielai ir pasauliui

Bandydama surasti, kur atskleisti save, Austėja išbandė sportinius šokius. Juose susirinko nemažą šūsnį taurių ir medalių. Galiausiai jai teko užleisti vietą ant parketo kitiems: žmogus, linkęs kurti, negali ilgai paklusti ir monotoniškai kartoti tuos pačius judesius. Neaplenkta liko ir muzikos sritis. Nors už ją dar jokių diplomų Austėja negavo, bet, kaip pati sako: ,,jų ir nereikia“. Giesmių giedojimas kiekvieną sekmadienį ir taip turi ypatingą vertę: atpalaiduoja ir moko atsakomybės už bendrą choro skambesį. Tai nelengva užduotis, nes iš prigimties Austėja vienišė ir jai viską patinka daryti bent truputį savaip. Galbūt dėl to vaikystėje, pradinėse ir pagrindinėse klasėse, ji neturėjo daug draugų. Bendraamžiai dažnai nesuprato meniškos prigimties mergaitės, būdavo šiurkštūs ir nepakantūs, o tai labai žeidė. Save išreikšti mokykloje Austėjai buvo gana sunku.

Lėlės, katinai ir koliažai

Mama pastebėjo, kad dukra susikausčiusi, tad užrašė į Dailės mokyklą. O čia, nors ir trumpam, A. Glušokaitė „nusiimdavo kaukę“. Štai čia ir pražydo rugiagėlė. Mokytojų padedama, Austėja greitai mokėsi. Lėkte pralėkė pradinio ir pagrindinio kursų metai. Trokšdama daugiau žinių, ji pasiėmė dar ketverius tikslinio kurso metus. Maža to, mergaitė drąsiai perėjo mokytis į Juozo Miltinio gimnaziją, dabar pati inicijuoja ir rengia parodas gimnazijos ir miesto bendruomenei, dalyvauja įvairiuose konkursuose ir dar, kai užeina įkvėpimas, brūkšteli vieną kitą eilėraštį, apsakymą ar pjesės gabalėlį. Austėja mėgsta ir fotografuoti. Jai idėjų ir darbų daugybė. Turbūt ne veltui vardas Austėja protėviams reiškė darbščiąją bičių deivę.

Kur visoje šioje gražioje puokštėje keramika? Ogi visur nuo pat pirmos klasės. Keramikos kabineto sienos ne vieną kartą buvo liudininkės įvairių anekdotinių situacijų. Mokytojos akyse dvejus su puse metų buvo kuriama lėlių kolekcija, katinų kolonija ir įvairūs koliažai. Kai pradėjo kurti koliažus, Austėja nebedirba viena. Būrelio draugai paprašo patarimo, pagalbos, norėdami išdekoruoti koliažo foną. Čia Austėja panaudoja Dailės mokykloje įgytas žinias.

,,Net ir tobulas paveikslas neatrodys gražiai, jei jį įdėsi į netinkamus rėmus. Regis, aš radau sau tinkančius“, – sako A. Glušokaitė.

Netipiška menininkės svajonė

Austėjos sesutė Kamilė – atvira, nuoširdi bei labai jautri. Ji visada draugų būryje. Nuo mažens drąsi, o darželyje skambėdavo jos deklamuojami ilgi eilėraščiai. Kamilė keramikos būrelį pradėjo lankyti nuo ketverių metų, jau darželyje buvo rengiamos jos molio darbelių parodos. Darželyje susipažino ir su šokiu – lankė ten vykusias šokių pamokėles, vėliau šoko „Gintaro“ vaikų šokių studijoje. Ir mokykloje pateko į šokio klasę, ketverius metus šoko tautinius šokius, dalyvavo dainų šventėje Vilniuje. Mokykloje lankė ir teatro būrelį, dalyvavo raiškiojo skaitymo konkursuose, iš kurių susikaupė nemažai diplomų ir padėkų. O ir chorą lanko abi sesutės.

Kamilė mėgsta keliauti ir domisi lankomomis vietomis. Mergaitei itin įdomus gyvūnijos pasaulis ir su keturkojais ji neįtikėtinai sutaria. Kol kas Kamilė dresuoja savo šunį Princą, bet rimtai svajoja turėti nuosavą šunų dresavimo mokyklėlę.

Amo neteko net pedagogai

Sesutės Kamilė ir Austėja Glušokaitės Panevėžio moksleivių namuose ne kartą dalyvavo parodose, konkursuose, buvo tarp laureatų.

O po dabartinės jų parodos „Seniai pamilome molį“ pristatymo net pedagogai nustebo pamatę nuotraukas, kaip meniškai jų namuose ištapytos kambarių sienos. Kūrybiškiems žmonėms nieko nėra neįmanomo!

Pasidžiaugti paroda ir pasveikinti jos jaunųjų autorių į atidarymą atvyko K. Paltaroko gimnazijos mokytoja, Kamilės klasės auklėtoja Asta Girletė, Kamilės pradinių klasių mokytoja Gražina Bataitienė, Austėjos pradinių klasių mokytoja Danguolė Kepalienė, J. Miltinio gimnazijos mokytoja, Austėjos klasės auklėtoja Jurgita Šešelgienė, sveikinimus ir linkėjimus išsakė Moksleivių namų direktorė Raminta Juzėnienė, mokyklos draugai, kaimynė.

Sesės pasakojo apie savo sukurtus keramikos darbus, o jų keramikos mokytoja kūrybingoms mergaitėms palinkėjo niekada nenustoti kurti ir stebinti pasaulį savo darbais. Juk svarbiausia – nenustoti svajoti ir tuomet viskas pavyks!

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų