-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nė dviejų tūkstančių gyventojų neturinčiame viename iš seniausių ir įdomiausių Lietuvos miestelių – grožio ir bendrystės pajauta.
Linkuvoje, Vienybės aikštėje, laukiama vasaros.
Išsaugota praeitis
Režisierius, norintis kurti kino filmą, pasakojantį apie gyvenimą prieškario Lietuvoje, tinkamiausios filmavimo aikštelės veikiausiai ieškotų viename iš autentišką aplinką ir gausybę praeities akcentų išsaugojusių miestelių.
Menininko žvilgsnis pirmiausia galėtų krypti į vieną seniausių ir įdomiausių Šiaurės Lietuvoje, Pakruojo rajone, esančią, miesto statusą dar išsaugojusią urbanistiniu paminklu vadinamą Linkuvą.
Nedaug dalykų reikėtų pakeisti, kad šis miestas žengtelėtų visu šimtmečiu atgal, ir jame, regis, vėl galėtų atgimti praeitis su anų laikų žmonėmis, papročiais, taisyklėmis ir gyvenimu.
Mieste dar tebestūkso raudonų plytų nameliai, kadaise priklausę amatininkams bei pirkliams ir 15–19 a. sudarę miesto centrą.
Linkuva dėmesį atkreipia ir ypatinga, architektūriniu požiūriu itin vertinga radialinio plano aikšte, iš kurios tarsi spinduliai išsklinda net septynios gatvės. Visos jos gražiais vardais vadinamos: iš centrinės Vienybės aikštės savo kelius laukų link tiesia Varpo, Taikos, Gimnazijos, Kalno, Ugniagesių ir kitos gatvės.
Toks jų tinklas retai kur yra išlikęs, o Linkuvoje jis ne tik miestui suteikia savitą veidą, bet ir labai dera prie kalvotos ir raižytos vietovės.
Linkuvos seniūnė Kazimiera Bacevičienė pasakoja, kad miesto bendruomenė yra pelniusi daug garbingų apdovanojimų, svarių įvertinimų.
Aukščiausioje miesto vietoje stovi didžiulės architektūrinės ir istorinės vertės pastatų ansamblis – Linkuvos bažnyčia ir karmelitų vienuolynas.
Linkuvos seniūnijos teritorijoje galima pamatyti išlikusią kapinių koplyčią, kalvę, buvusią sinagogą, Kalpokų, Ūdekų vėjo malūnus, siaurojo geležinkelio kompleksą ir daugiau įdomių praeities liudininkų.
Septyniolika metų Linkuvos seniūne dirbanti Kazimiera Bacevičienė pasakoja, kad dabar miesto gyventojų, kaip ir visoje šalyje, vis mažėja. Linkuvoje iš buvusių daugiau kaip dviejų tūkstančių žmonių liko apie 1750.
Visoje Linkuvos seniūnijoje, užimančioje beveik 17 tūkstančių hektarų plotą ir turinčioje 46 kaimus, gyvena per tris tūkstančius gyventojų.
Nuo rajono centro Pakruojo 16 kilometrų nutolusi Linkuva turėjo ir turi savą – įdomų, nenuobodų ir didelių problemų nedraskomą gyvenimą.
Viskas, ko reikia
K. Bacevičienė tikina, kad Linkuvoje užtenka visko – yra kavinė, poliklinika, vaistinė, įvairių parduotuvių, veterinarija, paštas, kultūros centras, gimnazija, vaikų darželis, socialinės globos įstaiga, specialioji mokykla, biblioteka ir kita.
Linkuvos kraštas garsėja darbščiais ūkininkais, aktyvios ir visos šios seniūnijos bendruomenės, veikia net keli klubai.
„Visi norintieji čia gali surasti įdomių užsiėmimų, prie širdies limpančios veiklos ir, žinoma, darbo. Užtenka Linkuvoje ir įmonių, ir bendrovių“, – pasakoja seniūnė.
Iki šiol išlikę amatininkų ir pirklių raudonų plytų namai – Linkuvos pasididžiavimas.
Viena iš dešimtims linkuviškių darbo duodanti – danų kiaulininkystės įmonė. K. Bacevičienė prisimena, kad ją steigiant žmonės nelabai buvo patenkinti, baiminosi, kad, kaip dažnai apie tokias įmones kalbama, jose tvyros dvokas. Atrodė, geriau darbo neturėtum, nei nemalonios kaimynystės skleidžiamą smarvę kęsti.
Tačiau dabar visi patenkinti ta įmone, nors porą kartų per metus – pavasarį ir rudenį, kai srutomis laistomi laukai, keletą dienų iš tiesų jaučiamas nemalonus kvapas. Bet žmonės apie tai žino iš anksto, apie būsimus darbus įmonė praneša abiejuose vietiniuose laikraščiuose. „Bet kuriuo kitu metu, prašom, atvažiuokite į Linkuvą, jokio nemalonaus kvapo nepajusite“, – tvirtina seniūnė.
Žinoma nuo seno
Vaikščiojant miesto gatvėmis įdomu prisiminti jo istoriją. Kiekvienas jo gyventojas pasididžiuodamas pasakys, kad Linkuvos vardas pirmą kartą buvo paminėtas 1371 metais Livonijos kronikose. Anksčiau miestas vadintas kiek kitaip – Linkava.
Gyvenvietės, įkurtos ant dabartinės Linkuvos kalvagūbrio, plėtra, istorikų nuomone, yra sietina su bažnyčios statyba 1500 metais.
Miestelis vis augo, stiprėjo ir todėl, kad per jį ėjo pagrindiniai keliai iš Žemaitijos į Žeimelį, Bauskę, Rygą. Apie 16 amžiaus pradžią Žygimantui Senajam leidus Bialozorams kurti Linkuvos miestelį, gyvenvietė ėmė augti, stiprėjo prekybiniai ryšiai su Ryga, radosi prekybos namai, turgūs, buvo steigiamos smuklės, statomi gyvenamieji namai.
„Linkuvos dalia nebuvo lengva, miestelis buvo dažnai niokojamas karų, jo neaplenkė nei kalavijuočiai, nei švedai, buvo užplūdusi Napoleono armija, jis kentėjo ir nuo gaisrų.. Tačiau po didžiausių negandų Linkuva vėl būdavo atstatoma, plėtėsi, stiprėjo“, – pasakoja seniūnė.
Istoriniai įvykiai Linkuvą, kaip ir visa Lietuvą, nuolatos keitė.
Linkuvoje esančioje senoje sinagogoje kol kas leidžiama laikyti ūkio rakandus.
Vartydamas apie Linkuvą pasakojantį leidinį gali sužinoti, kad po 1831 metų sukilimo buvo uždarytas karmelitų vienuolynas ir prie jo veikianti parapinė mokykla.
1844 metais buvo atidaryta pradžios mokykla, kurioje vaikai mokyti rusų kalba, taip pat pradėjo veikti paštas, vaistinė
1861 metais Linkuva paskelbta valsčiaus centru, joje gausėjo krautuvių, smuklių, veikė vėjo ir vandens malūnai.
Linkuviai dalyvavo ir 1863 metų sukilime, patyrė rusų valdžios represijas. 20 amžiaus pradžioje vietiniai gyventojai įsitraukė į kovą dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo: rusišką mokyklą pakeitė lietuviška, imta platinti lietuvišką spaudą.
Atgavus nepriklausomybę Linkuvoje 1918 metais buvo įsteigta „Saulės“ progimnazija, o nuo 1923-iųjų ji tapo gimnazija – vienu iš pagrindinių Šiaurės Lietuvos kultūros židinių.
Praėjusiais metais Linkuva iškilmingai minėjo gimnazijos 90-metį, į gimtinę buvo suvažiavę šimtai ją baigusių žmonių.
Su dobilo lapais
Jeigu pavyktų pamatyti prieškario Linkuvą, neatsistebėtume aktyviu jos gyvenimu. Čia šurmuliavo kelios dešimtys krautuvių ir kooperatyvų, buvo du bankai, autobusų ir geležinkelio stotys, vilnų verpykla, ambulatorija, veikė elektros stotis, kino teatras „Žvaigždė“, viešoji biblioteka ir kitos įstaigos.
Antrasis pasaulinis karas, vokiečių ir rusų okupacijos pakeitė Linkuvą, pristabdė ekonomikos, kultūros augimą, keitė gyventojų skaičių ir sudėtį.
Linkuvos seniūnės kabinete į akis pirmiausia krinta ant sienos kabantis miesto herbas – į jį žiūrint ir pavaizduotus simbolius nagrinėjant galima daug ką apie Linkuvą sužinoti.
Aukso spalvos, simbolizuojančios gerovę, turtingumą, lauko kampuose – žali dobilo lapai, tai žemdirbystės ženklas, o mėlynos upės linkis aiškina miesto vardo kilmę. Viršutinėje mėlyno skydo dalyje – sidabro spalvos Linkuvos bažnyčios, reikšmingo architektūros paminklo, siluetas.
K. Bacevičienė sako, kad herbas buvo sukurtas 1995 metais. Svarbiu simboliu ne veltui pasirinkta Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Ant aukštos kalvos stūksanti ji yra tarsi Linkuvos vizitinė kortelė.
Tarp žiedų kompozicijų
Su Linkuva patartina susipažinti vasarą, kai miestas pražysta visu savo grožiu. Pražysta – tiesiogine šio žodžio prasme ir ne tik taip, kaip kiti miestai – šaligatvių gėlynais, aikščių klombomis, kiemų žiedais.
Miesto centre pastatytą karkasą netrukus užpildys gėlių daigai.
Linkuva turi ypatingą bruožą. Įvairiose miesto vietose pristatyta specialių stovų, į juos jau nuo ankstyvo pavasario pradedamos sodinti pirmosios gėlės.
Balandžio viduryje, kai „Sekundės“ korespondentai lankėsi Linkuvoje, didžiajam gėlių sodinimo sezonui jau buvo pasiruošta – visų seniūnijos kabinetų palangės buvo nustatytos dėžėmis su sodinukais. Seniūnė ir jos pagalbininkės pačios sėja, augina, persodina daigus, per sezoną kelis kartus juos keičia.
Stovai, į kuriuos sodinami augalai, yra drugelių, burbulų, paukščių, žvėrelių formų. Jie visi, gėlėms pražydus, tampa žiedų kompozicijomis, žavinčiomis vietinius ir Linkuvos svečius.
„Biudžetui šis grožis nekainuoja nė cento, sumanymą remia dosnūs rėmėjai, vietos verslininkai“, – džiaugiasi seniūnė K. Bacevičienė.
Ypatingu žavesiu visus traukia miesto parkas – pamėgta poilsio vieta, įkurta buvusio Balsevytinės dvaro teritorijoje.
Aštuonis hektarus užimančiame parke pilna įvairių skulptūrų, tiltelių, kompozicijų, tvenkinių, šimtamečių medžių. Iš šabakštyno šį parką nuostabia poilsio sala pavertė darbštūs ir išradingi linkuviškiai.
Pagal anksčiau parengtą projektą nuo 2002 metų Linkuvos seniūnija pradėjo miesto parko tvarkymo darbus. Iškasti trys tvenkiniai, pašalinti menkaverčiai medžiai, apželdinta teritorija, įrengta veja, tvenkinius jungiantys kanalai papuošti grakščiais mediniais tilteliais. Per Linkuvoje vykusį skulptorių simpoziumą miesto parke sumontuota ir pastatyta dešimt skulptūrų.
Linkuviškiai yra ne tik įvairių Pakruojo rajono renginių, pavyzdžiui, kasmet organizuojamų teatralizuotų eitynių, nugalėtoja.
Miestas skina laurus ir šalies mastu, neseniai sostinėje seniūnei įteiktas apdovanojimas, Linkuva laimėjo pirmą vietą už bendruomeniškumo ugdymą ir ypatingą dėmesį želdiniams.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
