-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Apsamanojusią, išblukusią, suskeldėjusią, bevirstančią skulptūrą, sukurtą garsaus Panevėžio krašto altorių meistro Vincento Jakševičiaus, išvydusi jo provaikaitė Rema Bartkienė neslėpė nusivylimo, kad šios architektūrinės vertybės išgyveno karo baisumus, bet dabar joms gresia sunykti. Miesto paveldosaugininkai sako, kad vien gerų norų nepakanka. Šiuo metu jau trečią kartą skelbiamas konkursas restauruoti unikalias skulptūras senosiose miesto kapinėse. Bėda, kad restauracijos darbus gali atlikti tik atestuoti specialistai, o tokiems visoje Lietuvoje suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų.
Šiuo metu Kaune gyvenanti R. Bartkienė rugsėjo pradžioje atvyko į Panevėžį sutvarkyti mamos amžino poilsio vietos Šilaičių kapinėse. Lankydama Aukštaitijos sostinę, ji visuomet užsuka ir į Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos senąsias miesto kapines, kur palaidota gana gausi mamos linijos giminė. Šiose kapinaitėse stovi ir jos prosenelio architekto bei skulptoriaus V. Jakševičiaus ir jo brolio Benjamino sukurtos skulptūros. Žvelgiant į šiuos meno kūrinius žymiųjų skulptorių provaikaitei norėjosi verkti.
„Nustėrau pamačiusi savo prosenelio sukurtą paminklą vienuolėms. Negi taip saugomas regioninės reikšmės paveldo objektas? Greitai ši skulptūra nugrius. Jei neklystu, paminklas pastatytas apie 1932 metus. Išgyveno karą, bet ar dar bus ką palikti ateinančioms kartoms“, – graudinosi R. Bartkienė.
Ponios Remos prosenelio statytas Šv. Zitos draugijos narių antkapis-skulptūra nuo laiko ir aplinkos poveikio jau baigia sugriūti – dažai nusilupę, pati skulptūra suskeldėjusi, nebeliko net krepšelio, kurį laikė šv. Zita. Nieko nelaukdama R. Bartkienė kreipėsi į Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyrių. Iš jo sulaukusi patikinimo, kad jau kreiptasi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją. Šiai surašytas reikalavimas pašalinti atsiradusius antkapio defektus. Restauracijos darbams nepajudėjus iš mirties taško, R. Bartkienė kreipėsi asmeniškai į miesto merą Rytį Račkauską.
Moteris pasakoja sulaukusi mero pažado imtis skulptūros išsaugojimo darbų.
Jos nuomone, miestas turėtų būti suinteresuotas išsaugoti jį garsinusių žmonių atminimą. Beveik visi Jakševičių giminės kūriniai yra įtraukti į Lietuvos kultūros paveldą.
„Reikia suprasti, kad tai ne statybininkų, ne liaudies meistrų ir ne savanorių darbas. Šį darbą gali atlikti tik atestuoti specialistai.“
B. Pučkis
Pirmojo šios giminės menininko Aleksandro Jakševičiaus (1844–1934 m.) žymiausias darbas – Naujamiesčio bažnyčios šventoriaus neogotikiniai, puošti angelų ir Marijos skulptūromis vartai, pastatyti 1917 m. Aleksandro sūnaus Vincento Jakševičiaus (1873–1936 m.) kūrinių yra daugelyje Lietuvos vietovių. Žymiausi jo darbai: Švėkšnos, Alantos, Kaišiadorių, Gegužinės bažnyčių altoriai, skulptūros A. Pliaterio dvaro parke Švėkšnoje, vyskupo sostas ir krėslai Kaišiadorių katedroje. Vienas gražiausių V. Jakševičiaus panevėžiečiams matomų išlikusių darbų – jo rūpesčiu dekoruotas Panevėžio katedros fasadas bei vidus, pastatytas centrinis altorius su angelais, išdrožti krėslai, vyskupo sostas, daugybė dekoratyvinės puošybos detalių ir kiti darbai.
R. Bartkienė apie savo prosenelį yra radusi informacijos, kad dar būdamas mažas vis kažką droždavo iš medžio ir savo kūrinius nunešdavo ponams. Kai Vincentui buvo penkiolika metų, jis išdrožė caro portretą. Šis buvęs toks gražus, kad dvarininkas nusiuntė portretą į Peterburgą. Caras neliko abejingas jauno provincijos vaiko talentui – netrukus iš Peterburgo atėjęs raštas – taip Vincentas įgijo teisę nemokamai baigti mokslus. Greičiau negu įprasta jis baigė gimnaziją ir nutarė tęsti studijas Vilniaus dailės institute, dar vėliau žinias gilino ir Peterburgo meno akademijoje. Savo žinias ir neeilinį talentą V. Jakševičius panaudojo dekoruodamas ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos bažnyčias, dvarus, rūmus, miestų aikštes bei parkus.
V. Jakševičius su žmona bajoraite iš Panevėžio parapijos Marija užaugino keturis vaikus. Du jų – Silvanas ir Adomas – pasekė tėvo ir senelio pramintu keliu į kūrybos pasaulį.
Iš Panevėžio rajono kilusio skulptoriaus V. Jakševičiaus skulptūros puošia ne vieną Lietuvos bažnyčią ar dvaro rūmus, tačiau senosiose miesto kapinėse esančios jo ir jo brolio skulptūros baigia sunykti, neatsirandant restauratorių. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistas Benjaminas Pučkis teigė, kad R. Bartkienė pati žinanti, kokia yra situacija dėl jos prosenelio bei jo brolio sukurtų skulptūrų senosiose miesto kapinėse. Pasak specialisto, šiais klausimais ne kartą su ja bendrauta tiek raštu, tiek ir žodžiu. Pasak B. Pučkio, ne visada pakanka Savivaldybės pastangų – jos planams koją kartais kiša aplinkybės.
Specialisto teigimu, restauruoti saugomoms skulptūroms jau skelbtas ne vienas konkursas.
Pirmą kartą – dar praėjusiais metais. Antrąkart – šį pavasarį. Tačiau norinčiųjų ir galinčiųjų imtis tokių darbų taip ir neatsirado.
„Šiuo metu jau paskelbtas trečiasis skulptūrų restauravimo paslaugų pirkimas. Labai tikimės, kad šįkart turėsime, kas imsis šių darbų. Reikia suprasti, kad tai ne statybininkų, ne liaudies meistrų ir ne savanorių darbas. Šį darbą gali atlikti tik atestuoti specialistai“, – pabrėžė B. Pučkis.
Anot paveldosaugininko, ieškoma, kas galėtų restauruoti tris brolių Jakševičių skulptūras: „Kristaus širdis“, „Jėzus Kristus suklupęs po kryžiumi“ ir Šv. Zitos draugijos narių antkapį. Pastarojo būklė yra sudėtingiausia.
„Šv. Zitos draugijos nares dažnai maišo su vienuolėmis. Dar caro laikais Šv. Zitos narės tarnavo ponams, jos turėjo būti netekėjusios, neturėti savo šeimos. O sulaukusios garbingo amžiaus atguldavo senosiose kapinėse, rytinėje dalyje joms skirta nemaža teritorija, savotiškas panteonas. Prieškariu čia joms ir buvo pastatyta V. Jakševičiaus sukurta skulptūra“, – apie unikalios skulptūros atsiradimą pasakojo B. Pučkis.
Specialisto teigimu, konkurso laimėtojas restauruoti skulptūras turės per metus. Atnaujinti tokius paminklus – labai sudėtingas darbas. Pirmiausia su specialia aparatūra atliekama fotogramedija, kai lazeriu meno kūrinys išmatuojamas mikronų tikslumu. Tuomet seka polichromija – nustatoma, kokiais dažais buvo dažyta skulptūra, kuo gruntuota. Taip pat daromos betono išpjovos – išgręžiami apvalios formos kernai tiek iš pačios skulptūros, tiek iš postamento bei pamatų. Žiūrima betono sudėtis, kad galima būtų parinkti identišką. Būtini ir biologiniai tyrimai, mat skulptūros apaugusios biologine mase – kerpėmis, samanomis ir kitais biologiniais elementais, kurie vienaip ar kitaip veikia skulptūras. Taip pat svarbu įvertinti, kokia yra gelžbetoninio karkaso būklė.
„Skulptūros darytos ne iš gamyklinio plieno. Dažniausiai metalo juostos būdavo užsakinėjamos pas kalvį. Sukniedytos jos būdavo apvelkamos betonu. Visos lietos formos yra kaip šokoladinis kiaušinis – iš dviejų formų. Dvi atskiros pusės būdavo sujungiamos armatūra ir sutvirtinamos cementiniu skiediniu. Metalas, veikiamas drėgmės, pradėjo plėstis, dėl ko ėmė trupėti ir betonas“, – pagrindines pažeidimo priežastis įvardijo B. Pučkis.
Anot Savivaldybės paveldosaugininko, išsaugoti šias skulptūras labai svarbu ir dėl to, kad Lietuvoje mada kapinėse statyti skulptūras gana reta tradicija, atėjusi iš Italijos, Šiaurės Milano regiono. Be brolių Jakševičių sukurtų skulptūrų, senąsias Panevėžio kapines dar puošia ir Hokušų šeimos kapavietės skulptūra „Laiminantis Kristus“. Tačiau šios būklė gera, mat giminaičiai patys prižiūri paminklą, nuolat jį perdažo, užtaiso atsirandančius mikroplyšius.
„Labai tikimės, kad trečias konkursas bus sėkmingas ir pagaliau pavyks rasti restauratorius, kurie imsis darbų. Kiek žinau, visoje Lietuvoje tėra vos penki tą atlikti galintys atestuoti specialistai, o jų paslaugos itin reikalingos – visoje Lietuvoje yra restauruojamos bažnyčios, dvaro rūmai. Nemažai restauratorių dirba užsienyje, kur atlygis už tokį darbą kelis kartus didesnis. Bet kito pasirinkimo neturime, šiuo atveju neužtenka tik susiplakti kibirą cemento. Taip galima žaisti savo kieme, bet ne su kultūros paveldo skulptūromis“, – sakė B. Pučkis.
