Knyga iki šiol yra vertybė. Tačiau senų knygų nereikia net bibliotekoms. Viena iš galimybių suteikti joms antrą gyvenimą – knygų mainų nameliai, kurių mieste tik daugės. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Senų knygų likimas – prie konteinerio?

Senų knygų likimas – prie konteinerio?

Skaitytojo pasiūlyta tema

Ilgą laiką knygos buvo neliečiama tarsi šventenybė.

Net ir elektroniniai leidiniai nesugebėjo išstumti popierinio spausdinto žodžio – prieš Kalėdas knygos vis dar yra perkamiausia dovana, o tradicinės spausdinto žodžio mugės muša pardavimų rekordus. Paradoksalu, tačiau senų knygų nereikia niekam.

Niekam nereikalingos

Buvusi pedagogė panevėžietė Pranutė Pučėtienė į „Sekundę“ kreipėsi su kiek netradiciniu prašymu – ji norėtų padovanoti per visą gyvenimą kauptą knygų biblioteką, kurią sudaro daugiau kaip keturi tūkstančiai įvairiausių grožinės ir kritinės literatūros knygų. Tačiau bibliotekos tokios dovanos atsisako, o nešti knygas prie konteinerio tiesiog nekyla ranka.

P. Pučėtienė pasakojo, kad gyvenimo aplinkybės taip susidėliojo, jog tenka iš keturių kambarių buto persikelti į daug mažesnį. Iki rugpjūčio vidurio ji turint atlaisvinti buvusius namus. Baldus, paveikslus, suvenyrus bei kitus daiktus ji jau baigianti išdovanoti, tačiau knygų nereikia niekam. O naujuose namuose joms tiesiog nebus vietos.

„Sau turėsiu tik vieną kampą, tad skubiai turiu rasti, kam galėčiau visą savo biblioteką padovanoti. Atiduosiu su visomis lentynomis. Pavyzdžiui, pasaulinė literatūra sudėta į modernias atviras raudonmedžio lentynas. Viskas gražiai supakuota ir surūšiuota. Tris maišus knygų jau išnešiau prie konteinerio, bet daugiau nekyla ranka“, – pasakojo P. Pučėtienė.

Moteris pasakojo, kad knygas padovanoti siūliusi miesto bibliotekoms, tačiau nė viena nesutikusi perimti tokio turto. Kaip jai buvo paaiškinta, dabar bibliotekos negalinčios iš žmonių priimti knygų. Keturis dešimtmečius kauptoje bibliotekoje – visa lietuvių literatūra pradedant senaisiais autoriais ir baigiant klasika. Daug užsienio literatūros. Visa „Siluetų“ serija – autobiografinės knygos apie Mocartą, Bethoveną, Hemingvėjų ir kitų žymių kūrėjų gyvenimą, taip pat visos „Drąsiųjų kelių“ knygos.

„Buvau knygų bičiulių būrelio narė, pirkdavome tik vertingus spaudinius. Net nebandžiau skaičiuoti, kiek jų yra mano bibliotekoje. Labiausiai gaila, jeigu reikės išmesti klasikų knygas. Todėl labai norėčiau, kad atsilieptų knygų mylėtojai – galbūt paims ne visas, bet bent jau atsirinks, kas patiks“, – viliasi buvusi pedagogė.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Bibliotekos ne guminės

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Komunikacijos ir kultūros vadybos skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė Virginija Januševičienė teigė, kad tokių atvejų, kai žmonės nori padovanoti savo senų knygų bibliotekas, pasitaiko ne taip jau retai: mirusių artimieji išvalo butus ar namus, o knygų mesti širdis neleidžia. Tačiau bibliotekos dažnai tokių dovanų atsisako, nebent tai labai reti ar kuo nors išskirtiniai egzemplioriai.

„Visų knygų biblioteka priimti negali, kiekvienos turime po 5–7 egzempliorius. Ir taip tų senų knygų perteklius, tad fiziškai biblioteka daugiau negali sutalpinti. Priimtume nebent naujas arba išskirtines, pavyzdžiui, labai reto ir riboto leidimo“, – pasakojo V. Januševičienė.

Pasak bibliotekos darbuotojos, priimti senų, dar sovietmečiu leistų knygų vengiama dar ir dėl to, kad jos nėra populiarios – dažnu atveju metų metais dulka lentynose neliečiamos. Dabar skaitytojas ieško naujų, šiuolaikinių autorių grožinės literatūros – prie kai kurių populiarių knygų nusidriekia ir kelių mėnesių eilės.

„Vienintelė išeitis, kad knygų nereikėtų išmesti – knygų maininykas, esantis prie pat bibliotekos durų. Žinoma, ten telpa ribotas kiekis, tūkstančiais nesudės, bet čia knygos ras naujus skaitytojus. Ieškančiųjų tikrai daugiau nei knygas atnešančiųjų. Kai kurie iš mainyniko išeina su kalnu knygų, mūsų bibliotekos darbuotojai – taip pat ne išimtis“, – kaip galima prasmingai atsisveikinti su knygomis, pasiūlo V. Januševičienė.

„Tris maišus išnešiau prie konteinerio, bet daugiau nekyla ranka.“

P. Pučėtienė

Keičiasi skaitytojų skonis

Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos Metodikos skyriaus vedėja Artemida Vyčienė taip pat pasakojo, kad tokių pasiūlymų bibliotekai dovanoti senas knygas, paveldėtas iš tėvų ar senelių, jie sulaukiantys labai dažnai. Lietuvio pasąmonėje yra įsišaknijusi nuostata, kad knygos – didžiulė vertybė. Kaip kad duonos, taip ir knygų tiesiog nevalia išmesti į konteinerį. Nors perdirbtos jos ir gali turėti antrą gyvenimą. Bet šiuolaikinis skaitytojas jau nebenori tų senų, prieš kelis dešimtmečius leistų knygų ir visai nesvarbu, kad visus tuos metus jos ir pragulėjo lentynoje.

„Senųjų ir šiuolaikinių knygų kokybė – nesulyginama. Ir popierius, ir spausdinimo medžiagos kitokios. Ne vieną dešimtmetį skaičiuojančios knygos per laiką pradeda dūlėti, popierius ima byrėti ir jos tikrai nėra malonios skaityti. Aš ir pati namuose turiu senų, bet kažkaip net netraukia jų skaityti. Nebent retkarčiais pasiimu kokią vertingesnę poezijos knygą“, – pasakojo A. Vyčienė.

Jos teigimu, dar viena priežastis, kodėl senų spaudinių niekas nebenori – jų aktualumas. Keičiasi visuomenė, keičiasi ir skaitytojų skonis, dabar populiarūs visai kiti autoriai, nei kad buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų. Kaip ir drabužių, taip ir knygų mados keičiasi. Be to, sovietmečiu leistose knygose galima rasti ir cenzūros „patobulinimų“.

„Tačiau jeigu kalbėtume apie knygų mainymąsi, ten galioja jau kitos taisyklės. Keistis knygomis žmonėms labai patinka, todėl čia graibstomos visos – nuo senosios klasikos iki žurnalų. Aš ir pati esu iš knygų namelio namo parsinešusi. „365 žodžiai apie kavą“ – vienas įdomesnių mano atradimų“, – kalbėjo A. Vyčienė.

Karantino metu tokie knygų nameliai buvo tikras išsigelbėjimas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Karantino metu tokie knygų nameliai buvo tikras išsigelbėjimas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daugės knygų namelių

Vadinamieji knygų mainų nameliai įrengti senose taksofono būdelėse prie bibliotekų Kniaudiškių bei Pušaloto gatvėse. Pasak bibliotekininkės, čia galima ne tik pasiimti patikusias knygas, bet ir palikti jau perskaitytas ir nebereikalingas savąsias. Vieni perskaitę knygų namelyje rastas knygas jas grąžina, kiti pasilieka savo asmeninėje bibliotekoje.

„Knygų nameliai – daug geresnė alternatyva, nei nebereikalingas knygas siūlyti bibliotekoms. Čia tikrai jos ras naujus šeimininkus. Keistis jomis – nauja, bet labai pasiteisinusi idėja“, – pastebinti A. Vyčienė.

Todėl jau rudenį prie „Židinio“ ir Smėlynės bibliotekų iškils nauji knygų nameliai. Anot šiuo metu atostogaujančios Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos direktorės Loretos Breskienės, ir dabar esantys tušti nestovi – juose vis kažkas ieško įdomesnių knygų.

„Ypač karantino metu tokie knygų nameliai buvo tikras išsigelbėjimas. Jie populiarūs, nes galima pasiimti kažką paskaityti bet kada. O ir negali žinoti, kokių lobių čia bus galima rasti. Todėl jau rudenį planuojame tolesnę jų plėtrą“, – sakė L. Breskienė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų