P. Židonio nuotr.

Senosios tradicijos palieka kapines

Amžino poilsio vietas šiomis dienomis vakarais nušvies plazdančių liepsnelių jūra. Visgi, pasak etnologo Liberto Klimkos, tvarkydami artimųjų kapus išlaikėme labai nedaug senųjų tradicijų.

„Galima sakyti, kad beveik nieko nesame išsaugoję. Kapų tvarkymas visiškai nepaiso mūsų tradicijų“, – teigia senųjų lietuviškų papročių tyrinėtojas.

Dabar kapinės neįsivaizduojamos be deginamų žvakučių, o pirmą kartą jos amžino poilsio vietoje suliepsnojo tik 1880 metais Dzūkijoje.

„Sakoma, kad Akmens bažnytkaimio, turinčio labai senovišką medinę bažnytėlę, kapinėse kunigas padarė simbolinį kapą, prismaigstė daug žvakučių ir artimiesiems liepė paimti po žvakelę, uždegti ant savo giminės, šeimos kapų, prisiminti tuos, kurie išėjo iš šio kaimo ir negrįžo“, – pasakoja L. Klimka.

Nuo tada šis gražus paprotys greitai paplito, išstumdamas kitą – viduryje kapinių sukurti laužą, kuriame buvo deginami seni, atitarnavę kryžiai. Pastarasis paprotys, pasak L. Klimkos, šiandien likęs tik kai kuriose Dzūkijos vietovėse.

„Labai gražus paprotys, nes prie laužo susiburdavo visa kaimo bendruomenė. Vaikams buvo pasakojama apie kaimo senolius, kurie ilsisi tuose kapuose: koks buvo jų būdas, charakteris, dalijosi gyvenimo nutikimais. Tai labai geras paprotys, ugdantis meilę gimtinei“, – mano etnologas.

Dzūkijoje ilgai buvo puoselėjamas ir senasis raudų paprotys. Tik nežinia, ar jis tebėra gyvas. Pats L. Klimka sako paskutinį kartą raudas girdėjęs palydint Sausio 13-osios aukas iš Veronikos Povilionienės lūpų.

„Prieš šimtą metų raudos buvo dar labai gyvos. Tas jausmas raudose pasiekia poetines aukštumas“, – sako etnologas.

Ne mūsų tradicijos

„Ką matau šiuolaikinėse kapinėse, kai visas kapo plotas dengiamas granito plokštėmis, neturi nieko bendro su jokia mūsų tradicija. Atvirai šnekant, tiek daug kičo, tiek daug neskoningumo retai kur kitur pamatysi kaip mūsų kapinėse“, – pastebi L. Klimka.

Tiesa, etnologas mato prošvaisčių: į madą sugrįžta vainikai iš žalumynų.

„Su mirtimi reikia būti pagarbiu atstumu, neturėtume lenktyniauti paminklo brangumu ar kuo kitu kapinėse. Gyviems žmonėms reikia daugiau pagarbos, atjautos, empatijos, o mirusiųjų atminimą nešioti širdyje“, – sako L. Klimka.

Sterilios švaros nebuvo

Etnologui skaudžiausia, kad masiškai naikinamas tradicinis kraštovaizdis: ir kaimo, ir miesto kapinėse kertami medžiai. L. Klimkos nuomone, jų netektis kapinėse – didžiulis praradimas, nes tradicinis kraštovaizdis yra tokia pati vertybė, kaip ir bet kuri tautinė ar etnografinė. Be to, medžiai kapinėse lietuviams svarbūs buvo ir mitologiškai – senovės lietuviai manė, kad vėlė medžiais pakyla į dausas.

„Kai keliauji per Lietuvą ir matai gražų guotą šimtamečių medžių, žinok, kad ten – kaimo kapinaitės. Dabar kaip kokių klajoklių kapinaitės – tik paminkliukai, paminkliukai ir tuščia“, – piktinasi paveldo tyrinėtojas.

Jį stebina, kad šiandienos lietuviai taip bijo kapines nuklojančių lapų ar spyglių. Anot L. Klimkos, mūsų senoliai nesuprastų dabartinio kone sterilaus kapinių iščiustijimo.

„Nėra gražiau kaip rudenį ant žemės nukritę lapai. To šlavinėjimo mūsų tradicijoje niekada nebuvo“, – sako etnologas.

Ant jo, protėviai daug dirbo, neturėjo laiko ir galimybių kas kelintą dieną lankyti kapines. Paprastai pavasarį per Vėlių velykėles – Didžiosios savaitės trečiadienį – į jas nusivesdavo vaikus, parodydavo, kur ilsisi seneliai, proseneliai. Tuomet, po žiemos, aptvarkydavo kapinaites, o vėliau buvo svarbu sutvarkyti kapines prieš žiemą – kaip ir dabar, lapkričio pradžioje.

„Nereikia persistengti. Atmintį reikia nešiotis širdyje. Kapinės turėtų būti ramybės parkas, kai ateini pasišnekėti su mirusiais – sunkią gyvenimo akimirką lyg patarimo paklausti artimųjų, su kuriais kažkada viskuo dalinaisi. Tam nereikia nei pompastikos, nei įrengti gėlynų. Tam reikia jausmo. Žmonės praranda estetikos jausmą ir mada viską užgožia. Labai liūdna“, – sako L. Klimka.

Pasak L. Klimkos, kapinėse nereikia nei pompastikos, nei įrengti gėlynų – reikia jausmo. DELFI nuotr.

Sugrįžta, kas sava

Anksčiau mirusiuosius šarvodavo tris dienas, tačiau dabar, ypač pandemijos metu, laidotuvės kartais trunka vos keletą valandų. L. Klimkos teigimu, anksčiau ir sąlygos buvo kitos: reikėdavo duoti žinią giminėms, laukti, kol arkliais ir iš toliau suvažiuos. Užtrukdavo ir karstą pagaminti.

„Tos trys dienos buvo labai normalu. Tikėta, kad per tris dienas siela dar galutinai neatsiskiria, todėl budėta prie mirusio, giedotos giesmės“, – pasakoja etnologas.

Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir tradicijos. O populiarėjantis mirusiųjų kremavimas, L. Klimkos teigimu, yra sugrįžtantis senas paprotys, kuriam mūsų istorija pritaria.

„Lietuvoje dar tūkstantį metų prieš Kristaus gimimą buvo deginami mirusieji, taip pat degindavo ir nuo V amžiaus iki krikšto. Tai labai sena mūsų tradicija ir ji tausoja aplinką. Urną galima palaidoti ten, kur ilsisi seneliai ar proseneliai. Taip tik išvengtume kapinių plėtimosi“, – sako pašnekovas.

Sielos išraiška

O kaipgi atrodė lietuvių senosios kapinės? Pasak L. Klimkos, tarpukariu dar buvo išlaikytas etnografiškumas, kiekvienas etnografinis regionas turėjo savitas tradicijas. Žemaitijoje, kur augo kuplūs, žemai šakas nuleidę medžiai, paminklai buvo kresnesni, masyvesni. Aukštaitijoje – lengvas ažūras, nes aukštaitiškos kapinaitės ant kalniuko būdavo klevų ar berželių pavėsyje – tokios skaidrios, netgi permatomos. Dzūkijoje tarp pušų stovėjo aukšti kryžiai, lenktyniaujantys su pušų kamienais ir tik viršuje prasiskleisdavo mediniais, tarsi šviesos spinduliais.

Geležiniai kryžiai buvo labiau būdingi link Prūsijos, link pajūrio, evangelikų kapinėms.

„Viskas buvo liaudies sielos išraiška. Tai, ką kaimo kalvis ar medžio drožėjas, dievdirbys išjautė, pavaizduodavo. Tai būdavo labai graži, netgi tobula sąsaja su gamta. Ir mūsų kryžių viršūnės ne veltui saulutėmis vadinamos, jose ir amžinos gyvybės idėją galima įžiūrėti“, – pasakoja L. Klimka.

Jis apgailestauja, kad šios gražios tradicijos dabar menkai beprisimenamos – lietuviai mėgsta plagijuoti, ką matė užsienyje ir, etnologo manymu, paprastai pasirenka blogiausius pavyzdžius. Bet mirčiai visi esame lygūs – ar turtingi, ar skurdžiai.

„Dabar kapinėse kartais net matau lenktyniavimą – padaryti ne prasčiau nei kaimynai. Arba išvažiuodami dirbti į užsienius, galvoja: uždengsime kapą granito ar net stiklo plokštėmis ir bus labiau išreikštas rūpestis, meilė artimajam. Deja, tai tik rodo prastą skonį ir nejautrumą aplinkai“, – konstatuoja L. Klimka.