Panevėžį garsinusios „Vaivorykštės“ dainos niūnuojamos ir dabar. Rimo Mažuikos nuotr. Iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos archyvo.

Senosios estrados lempų šešėlyje

Senosios estrados lempų šešėlyje

Prieš keturis dešimtmečius pirmąkart suskambėjusias dainas „Debesėlis“, „Vilkas ir septyni ožiukai“ ir dabar daugelis paniūnuotų. Jų autorius 88-erių panevėžietis Aloyzas Jareckas, kadaise buvęs labai reikalingas estrados žvaigždėms, toli gražu nesiruošia lipti ant krosnies. Jis vieną po kitos rašo knygas ir savo įžvalgomis dalijasi socialiniuose tinkluose.

Paskolintų laiko

„Dabar laiko turiu tiek, kad ir jums galėčiau paskolinti“, – šypsosi žinomas Panevėžio chorvedys, miestą plačiai garsinusio legendinio ansamblio „Vaivorykštė“, kuris pirmasis 1979 m. Lietuvoje kirto geležinę Tarybų Sąjungos sieną ir pasiekė patį Londoną, vadovas A. Jareckas.

Kultūra klestėjo

Kadaise aktyvus miesto kultūrininkas ir muzikantas prisipažįsta: dabar džiaugiasi menkiausiu dėmesiu ir bendravimu. Dėl to jis susikūrė ir paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“. Čia dalijasi ne tik savo naujais tekstais dainoms, natomis muzikai, išleistų knygų ištraukomis, bet ir prisiminimais, įspūdžiais iš kultūrinių renginių, vykusių prieš kelis dešimtmečius, nuomone apie šiuolaikinį pasaulį.

„Koks bebuvo sovietmetis, bet tuo metu Panevėžio kultūra buvo aukščiausio lygio. Ji klestėjo“, – pamena A. Jareckas.

Kone kiekvienai miesto gamyklai, fabrikui būdavo garbė turėti savo chorą ar ansamblį. Per visą Panevėžį tokių rimtai parengtų kolektyvų būdavo ir dešimtis. Aukštaitijos sostinė saviveiklininkais garsėjo visoje respublikoje ir netgi už jos ribų.

„Tada tai buvo pirmosios lietuvių gastrolės Didžiojoje Britanijoje. Koncertavome pačiame Londono centre, stebino senyvos ponios su skrybėlaitėmis ir aprengtais šuniukais.“

A. Jareckas

Buvęs chorvedys iki šiol prisimena didžius, jo nuomone, Panevėžio muzikantus Aleksandrą Liberį ir Edmundą Karpį. Jiedu, pasak A. Jarecko, rodė kelią į tikrą, kokybišką muziką, paprastus žmones išmokė pūsti dūdas pagal pokariu populiarias amerikiečių džiazo muzikanto Gleno Milerio melodijas.

O dabar, pasak buvusio muzikanto, jei padainuoti ir susirenka keli seneliai, jų vedliams paprastai neužtenka motyvacijos siekti daugiau už menką valstybės atlygį.

Estrados žvaigždžių tėvas Aloyzas Jareckas su žmonas Zita Dainų šventės repeticijoje 1986-aisiais.
S. Snabaičio asmeninio archyvo nuotr.

Pirmoji gitara netiko

A. Jarecką nuo mažens traukė muzika. Kilęs iš gausios, penkių vaikų šeimos, jis neturėjo didelių galimybių atskleisti savo talento vaikystėje.

„Tėvai buvo ūkininkai nuo Pasvalio krašto. Turėjome nuostabią sodybą prie Pumpėnų. Dabar ten kaimo nelikę, kolūkis plėtėsi ir išstūmė mūsų vienkiemį. Dar menu, kai jame gyvenome, tremties metais nuo Sibiro slėpėmės rugiuose, – pasakoja gimtinei lopšinę sukūręs kompozitorius. – Padovanojo man, vaikui, seną, aplūžusią gitarą, suklijavau, bet nieko man su ja nepavyko. Tik vėliau nusipirkau akordeoną.“

Mažajam A. Jareckui netrukus muziką užgožė smalsumas ką nors konstruoti, technika. O mokslai Panevėžio berniukų gimnazijoje bei ketveri metai sovietinėje armijoje, rodos, visai atitolino nuo potraukio melodijai.

Tačiau po karinės tarnybos grįžęs namo ir baigęs tuometį muzikos technikumą, jaunuolis pasirinko chorvedžio profesiją. Šiek tiek dirbo muzikos mokytoju, bet mokyklos direktoriui neįtiko jo polinkis į liaudies dainas.

„Palikęs pedagoginį darbą išėjau į tuometinius Elektros tinklus vadovauti vyrų chorui. O paskui jau paviliojo estrada“, – apie savo aukso amžių kalbą pakreipia panevėžietis.

Žmogus iš kito laikmečio

Su panevėžiečių ansambliu „Vaivorykštė“ jo vadovas Lietuvą ir visą Sovietų sąjungą išvažinėjo skersai išilgai, o 1979 m. koncertavo net ir pačiame Londone centre. Dėl šių gastrolių anuomet panevėžiečiai varžėsi su legendine „Hiperbole“.

„Tada tai buvo pirmosios lietuvių gastrolės Didžiojoje Britanijoje. Koncertavome pačiame Londono centre, stebino senyvos ponios su skrybėlaitėmis ir aprengtais šuniukais. Aplankėme Airiją, Škotiją – o, apie tai galima pasakoti ilgai!“ – pamena A. Jareckas.

Už 21-ą dieną gastrolių Vakarų Europoje panevėžietis gavo 200 angliškų svarų sterlingų atlygį.

„Jautėmės turtingi ir ypatingi“, – dabar juokiasi pensininkas.

Ir išties A. Jareckas bei jo vadovaujama „Vaivorykštė“ pagrįstai galėjo jaustis išskirtiniais. Kiekvienoje palapinėje prie ežero skambėdavo „Debesėli, debesėli,/ Kur tu mus vedi?/ Gal tu ilgesį, gal meilę,/ Gal dainas žadi?“, o dainą apie vilką ir septynis ožiukus neabejotinai mokėjo visi vaikai. Jų atlikėja panevėžietė Irena Ulvydaitė-Snabaitienė maudėsi šlovės spinduliuose.

„Mano tekstų dainoms prirašyta labai daug, daug jų jau pamiršti. Rašiau ir Kastyčiui Kerbedžiui, ir Vitalijui Pauliukui, kitoms to meto žvaigždėms“, – pasakoja A. Jareckas.

Ir dabar jis turi visą pluoštą naujų dainų tekstų. Norėtų jas sudėti į knygą, bet tam reikia rėmėjų, o ir tokio amžiaus kūryba, svarsto legendinis kūrėjas, turbūt retam būtų įdomi.

„Pažiūri į metus ir nebenori bendrauti. Galvoja: ką jis dar gali parašyti? Esu kito laikmečio žmogus“, – sako A. Jareckas.

1979 m. „Vaivorykštė“ koncertavo net ir pačiame Londone centre. Dėl šių gastrolių anuomet panevėžiečiai varžėsi su legendine
„Hiperbole“. S. Snabaičio asmeninio archyvo nuot

Ir dėl to neliūdi.

Toks, anot jo, yra gyvenimas – tik Mozė gyveno tris kartus po keturiasdešimt metų. O legendinių dainų kūrėjas jau perlipo antrą šio biblinio personažo amžiaus tarpsnį. Tačiau ir tokiame amžiuje, pasak senjoro, yra ką veikti.

Bijo tuštybių mugės

Po muzikinės karjeros, išėjęs į pensiją chorvedys išleido keturias prozos knygas ir kelis leidinius su dainų tekstais bei natomis. Paskutinis A. Jarecko kūrinys – prieš ketverius metus pasirodę autoironiški pasakojimai „Susitikimai“.

„Išdovanojau visas knygas draugams, pažįstamiems, krašto bibliotekoms. Niekam šiais laikais jų nereikia, kad pirktų. Vienai bibliotekos vedėjai pasiūliau, tai ji pažiūrėjo į mane: „Kas tu toks, apie ką rašai, neturiu laiko skaityt.“ Jei tokie žmonės neskaito, tai ko tada norėti“, – stebisi didžiulę biblioteką savo namuose sukaupęs senjoras.

Anot jo, dabar žmonėms reikia momentinio įspūdžio, o gilūs tekstai mažai ką domina. Pats rašytojas mato, kad įdėjęs savo pamąstymus į socialinius tinklus, skaitytojų sulaukia vos kelių. O jei parodo sodo nuotrauką, žiūrovų skaičius šokteli dešimtimis.

„Bijau, kad visas tas feisbukas ir mūsų kultūra netaptų tuštybės muge. Neberašo niekas lietuviškų raidžių, mokiniams nebereikia dailyraščio“, – apgailestauja A. Jareckas.

Materialiai, anot jo, lietuviai dar niekada taip gerai negyveno, bet dvasiškai skursta.

Aloyzo Jarecko vadovaujama „Vaivorykštė“ skersai išilgai išvažinėjo ne tik Lietuvą, bet ir visą buvusią Sovietų Sąjungą. S. Snabaičio asmeninio archyvo nuotr.

Dėl vakcinos paaukojo didelį turtą

Pokariu žmonės skurdo, į nugarą nuolat alsavo pavojus, bet, A. Jarecko nuomone, tada jie elgėsi kitaip.

„Ėjo tolimi 1943-ieji. Lietuvoje šeimininkavo vokiečiai. Kareiviai be jokio gailesčio atiminėjo iš mažažemių ūkininkų paskutinius šeimų maitintojus – galvijus. Negana to, Lietuvoje ėmė siausti baisi liga – difterija. Mokyklose pradėjo masiškai sirgti moksleiviai. Niekas neturėjo pinigų nupirkti ką tik pasirodžiusiai vakcinai, tuo metu gyventojų vadinamai serumu. Prasidėjo mirtys“, – prisimena muzikantas.

Jo tėvelis, pardavęs vokiečių paliktą šeimai prasimaitinti meitėlį, nusipirko du šios vakcinos buteliukus. Taip jo vaikai išliko gyvi.

Karo ir vėlesnių metų prisiminimus A. Jareckas yra sudėjęs į novelių romaną „Pragaro vėtrų pagairėje“.

Šiandien matydamas pandemijos grėsmę panevėžietis nesupranta diskusijų, abejonių, skleidžiamų sąmokslo teorijų apie virusą ir nuo jo išrastą vakciną. Šių metų ligos jis labai bijo. Su žmona Zina, 24 metus pradirbusia Panevėžio miesto savivaldybėje Kultūros skyriuje, nė kojos iš namų nekelia.

Senjorus guodžia tik bičiulių skambučiai ir buvimas drauge. Šešiasdešimt metų kartu praleidusi pora užaugino dukrą Daivą ir džiaugiasi anūke Greta, įsikūrusia Anglijoje.

Rinkosi iš estrados ir teatro

Savo vyresniuoju broliu poną Aloyzą vadina ir panevėžietė, estrados dainininkė I. Ulvydaitė-Snabaitienė. Ji be galo dėkinga šiam žmogui už tai, kad kadaise ją, devyniolikmetę našlaitę iš Šiaulių, atvedė į didžiąją šalies sceną. Iki dabar atlikėją visur lydi savotiška vizitine kortele tapusi daina „Vilkas ir septyni ožiukai“, kuriai žodžius parašęs A. Jareckas.

„Būdama dvylikos netekau abiejų tėvų. Šiauliuose baigusi mokyklą, atvažiavau studijuoti į Panevėžio hidromelioracijos technikumą. Kartą vyko miesto atlikėjų konkursas ir aš jame pasirodžiau. Taip 1972-aisiais prasidėjo mano pažintis su A. Jarecku“, – pasakoja dainininkė, ir dabar, karantino laikais, su savuoju scenos krikštatėviu telefonu prašnekanti valandų valandas.

O anuomet artistišką merginą į teatro studiją kalbino ateiti ir garsusis Panevėžio dramos teatro aktorius Stasys Petronaitis. Tačiau I. Ulvydaitei-Snabaitienei visada mielesnė buvo muzika. Visa jos giminė muzikuojanti.

„Taip mano karjera ir prasidėjo. Pirmiausia dainavau Panevėžio autokompresorių gamyklos vokaliniame instrumentiniame ansamblyje, kuriam vadovavo A. Jareckas. Porą metų anksčiau čia gitara groti pradėjo ir mano vyras Stasys Snabaitis“, – prisimena I. Ulvydaitė-Snabaitienė.

Jaunų studentų kolektyvas aktyviai koncertuodavo, dalyvaudavo konkursuose ir pelnydavo didžiules žiūrovų simpatijas.

1976-aisiais visas ansamblis perėjo į Vandens ūkio projektavimo institutą Panevėžyje. Ypač sėkmingi šiems muzikantams buvo 1978-ieji.

„Nebuvome profesionalai, dainavome, grojome ir atlyginimų negaudami. Bet vieną dieną pelnėme liaudies kolektyvo vardą ir persikrikštijome į „Vaivorykštę“. Toks pavadinimas tada mums siejosi su vandenų ūkiu. Su mumis dainavo ir Kastytis Kerbedis“, – pasakoja garsi atlikėja.

Stasio ir Irenos Snabaičių gyvenimo kelias jau penkis dešimtmečius persipynęs su legendinių dainų kūrėjo A. Jarecko gyvenimu. P. Židonio nuotr

Nenutylančios dainos

Sovietmečiu itin populiariam „Vaivorykštės“ ansambliui visus dainų tekstus kūrė A. Jareckas. Tais laikais, pasak I. Ulvydaitės-Snabaitienės, daugiausia būdavo perdainuojami užsienio kūriniai, perkuriant jų žodžius.

„Dabar man patinka, kad perdainuotos užsienio dainos nenutoltų lietuvišku tekstu nuo originalo minties. O tada nemokėjome kalbų ir dainų tekstai kartais būdavo nė iš tolo nepanašūs į originalus. Tie patys „ožiukai“, rodosi, iš vengrų kalbos versti“, – apie kūrybinius užkulisius pasakoja atlikėja.

Iki šiol išliko populiarios A. Jarecko rašytos dainos „Debesėlis“, „Vasaros prisiminimai“. Jų ir dabar žiūrovai prašo I. Ulvydaitės-Snabaitienės koncertuose.

Tačiau atlikėja pripažįsta, kad jai ne visada patiko, ką dainuodavusi sovietmečio scenoje. Dažniausia pasirodymų tema būdavo – meilė tėvynei.

„Reikėjo dainuoti kitaip nei dabar – tik taip, kaip galima. Gerokai kliuvo už dainą „Lietuva – galingas dinamitas“, bet tai ne mūsų vadovo žodžiai“, – juokiasi dainininkė.

Dainų „Vaivorykštė“ turėjo daug ir ne visos jos pakliūdavo į televiziją, mat pastaroji nebuvo taip paprastai pasiekiama. Pirmą kartą Irena ekrane pasirodė 1972 m.

Chorvedys A. Jareckas, pamena estrados žvaigždė, buvo reiklus, bet teisingas, turėjo ir tebeturi stiprų humoro jausmą. Jis tekstus dainoms rašė ne tik savo kolektyvui, bet ir kitų gamyklų dainininkams.

„Visą kelią kartu nuėjome su „Vaivorykšte“, o jai iširus iki šiol likome draugai. Mūsų šeimai šis žmogus labai brangus. Kai man buvo sunkus metas, net į savo butą gyventi priėmė. Daug bendraujame su Aloyzu, jis labai domisi naujomis technologijomis, kūryba, rašo knygas“, – žavisi I. Ulvydaitė ir apgailestauja, kad dėl pandemijos negalinti gyvai bendrauti su buvusiu ansamblio vadovu ir jos gyvenimo kelrodžiu.

Komentarai

  • Ačiū Vaivorykštei, jos Vadovui, kitiems miesto kolektyvams už melodingą jaunystės laikmetį, už dar šiandien skambančias dainas. Palaimintos kūrybos ir sveikatos!

  • Buvom biedni, bet gyvenom kokybiškiau…

    • Tiesiog buvom jauni 🙂

  • tikrai tie laikai verti prisiminimų. Nors ir nebuvome dideli profesionalai, bet mūsų dainos buvo prasmingos, ne taip kaip dabar: ,,duok į snukį…“ arba ,,išjunk televizorių…“ , o apie scenos kultūrą, kalbą, trumpus sijonėlius arba be jų – nori glostyk, nori uos… bjauru ! Kultūra degraduojasi kartu su jos vadovais, nes viskas paremta komercija. Ačiu, Aloizai, už kartu praleistus nuostabius metus, sveikatos Jums abiems ir kūrybinės ugnelės.

  • pagarba Maestro, ir kolegai Stasiui su Irena.

  • Surasykit visus grupes narius kiek tik yra groje grupeje, o taip niekas net nieko nezino, niekas neraso. Kas su kokiu instrumentu grojo ir panasiai.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (6)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų