Martynas su drauge kurį laiką gyveno Nyderlanduose – ten darbavosi virtuvėje, gamino maistą. Jis ir dabar sako mėgstantis stoti prie viryklės, dar labiau – skaniai pavalgyti. Tačiau į Lietuvą parsivežė visai ne aistrą kulinarijai.
G. Kartano nuotraukos
Svečioje šalyje M. Tamulevičius užsikrėtė laipiojimo virusu. Anot Martyno, tokios laipiojimo sporto erdvės Nyderlanduose labai populiarios.
Savo laipiojimo sienelę Martynas kūrė su mintimi, jog grįžęs iš emigracijos pats neturės kur treniruotis. O gyvenimo be to jau nebeįsivaizdavo.
„Iš pradžių turėjau kitokių minčių, bet draugė sako: yra daržinė, darykime joje sieną. Man ši mintis nelabai lipo, nes mačiau, kad bus labai daug darbo ją paruošti. Ir šiaip galvojau – toli, į Gustonis niekas tikrai nevažiuos“, – pasakoja Martynas.
Visgi kankinusios abejonės jau po metų dingo. Martynas svarsto, kad iki šios idėjos įgyvendinimo tiesiog reikėjo pribręsti.
Dar statydamas laipiojimo sieną M. Tamulevičius ketino ja nemokamai dalytis su visais, kuriems šis sportas įdomus. Dabar pradedantys ar jau pažengę laipiotojai Martyno iniciatyva gali treniruotis išskirtinėje vietoje.
Martyno senelių sodybos daržinė, kuri anksčiau atstojo sandėliuką, dar prieš dvejus metus buvo prigrūsta įvairiausių rakandų, senų langų, durų apačioje ir didžiulių stirtų šieno viršuje.
Pastatą nuo nereikalingo inventoriaus atlaisvinti ir šieną išvežti, aišku, teko pačiam idėjos sumanytojui.
Visą laipiojimo erdvę Martynas įrengė savo rankomis su artimųjų pagalba ir palaikymu. Prie sienų kabino medinį karkasą, ant jo tvirtino specialias plokštes, kuriose teko išgręžti daugiau nei tūkstantį skylių laipiojimo kybiams.
Niekur neskubėdamas, užtruko metus. O kadangi beveik viską darė pats, pavyko ir šiek tiek sutaupyti.
M. Tamulevičius save vadina tiesiog laipiojimo entuziastu: nors yra dalyvavęs ir varžybose, sako, labiau savo malonumui.
„Laipiotojai – labai smagi bendruomenė, smagus ir kartu praleidžiamas laikas: visi labai draugiški, dalijasi patarimais“, – pasakoja Martynas, matantis didžiulę tokio sporto naudą. Visų pirma, žinoma, fizinę.
„Man patinka, kad laipiojant visas kūnas dirba – reikia įjungti ir pilvo presą, ir nugarą. Kadangi nemėgstu eiti į sporto salę ir tiesiog kilnoti svarmenis, toks sportas atrodo puiki alternatyva“, – sako pašnekovas.
Na, o gerai praleistas laikas būna kaip ta vyšnia ant torto.
Vaikams labai smagu tiesiog karstytis sienele, vyresniems – tai ir iššūkis, kuriam įveikti reikia įdarbinti galvą.
„Laipiojimo trasos suskirstytos pagal spalvas – mėlyna, raudona, žalia. Kopti turi tik tos spalvos kybiais, kad įveiktum visą trasą ir pasiektum patį paskutinį kybį“, – aiškina laipiojimo mėgėjas.
Vienos trasos, anot Martyno, lengvesnės, kitos – sudėtingesnės, tad kiekvienas randa, kur jėgas išbandyti.
Atvykusius išbandyti laipiojimo sienelę pirmą kartą M. Tamulevičius trumpai supažindina su šiuo sportu, parodo, kaip ir ką reikės daryti, kaip veikia trasa, itin kruopščiai išaiškina saugumo taisykles.
„Ir viskas! Tada jau galima bandyti patiems. Aišku, prieš tai reikia gerai apšilti, kad išvengtume traumų“, – pabrėžia Martynas, neslepiantis, kad laipiojimo sportas labai įdomus, bet šiek tiek ir pavojingas.
Tuo ne sykį įsitikino ir pats.
„Traumų būna dažnai. Aš ir pats jų turėjęs, ir mano draugai, kurie laipioja. Pasitaiko visokių judesių nepatogioje pozicijoje, kai neapšilę raumenys tiesiog persitempia“, – aiškina Martynas.
Laipioti reikalingi specialūs, stangraus pado batai, kad būtų kuo geresnis sukibimas su sienele. Šių minusas – kiek suspausti kojų pirštai.
„Iš pradžių, kai žmonės juos apsiauna, reakcija būna: oi, ne, ne, man jie maži! Atsakau: teks priprasti“, – pasakoja Martynas, rodydamas laipiotojams paruoštą avalynę.
Laipiojimu M. Tamulevičius užsiima jau šešerius metus. Dabar pats stebisi, kaip anksčiau neatrado šio sporto.
„Iš tikrųjų aš net nežinojau, kad egzistuoja tokia veikla“, – prisipažįsta.
Gyvendamas Olandijoje, laipiojimo salės pirmiausia pamatė fotografijose – ir iškart susidomėjo.
„Nuotraukose jos atrodė įspūdingai – aukštos lubos, daugybė kybių ir įvairiausių trasų. Nusprendžiau: reikia pabandyti. Nes aš ir karstytis mėgstu, ir esu aktyvus“, – pasakoja Martynas.
Kaip tarė, taip ir padarė.
„Dar prieš užsirašydamas į pirmąją pamoką, aš jau žinojau, kad man labai patiks“, – juokiasi jis.
Po įvadinių mokymų su instruktoriumi lietuvis jau galėjo kopti pats.
„Gavau pradinių žinių, kaip geriau įveikti trasą, kokią techniką naudoti. Ir užsikabinau. Pradėjau eiti į laipiojimo treniruotes 3–4 kartus per savaitę – prieš darbą, po darbo“, – pasakoja Martynas.
Nors ir dabar intensyviai treniruojasi, tą M. Tamulevičius daro ne kiekvieną dieną – privalu duoti laiko kūnui atsigauti.
Laipiojimo sporto entuziasto džiaugsmui, tarp panevėžiečių ir rajono žmonių atsiranda vis daugiau tokių, kaip jis: kone kasdien jo įkurtos erdvės duris praveria naujokai.
„Laipiojimas vis populiarėja, bet gal sudėtingiau, kad reikia atvykti sutartu laiku. Tai nėra mano pagrindinė veikla, tik hobis. Jeigu durys būtų atviros visada, manau, būtų paprasčiau, o ir lankytojų daugiau“, – neabejoja pašnekovas.
Turbūt dar retas žino, jog laipiojimas – netgi olimpinė rungtis. Bet Martynas turi dar ne vieną idėją, kaip ją populiarinti.
Vienas naujausių jo sumanymų – netradiciniam festivaliui „Iškrovos“ įrengiama laipiojimo sienelė.
Festivalis kviečia pasinerti į savaitės kelionę, per kurią sename buvusios siuvyklos pastate Tiekimo gatvėje susijungs muzika, vizualieji menai ir industrija.
Festivalyje M. Tamulevičius supažindins dalyvius su šia sporto šaka, parodys, kaip lipti trasomis ir kaip efektyviai jas įveikti.
Laipiojimo sienelė bus atvira visą „Iškrovų“ savaitę tam tikromis valandomis.