Į aštuntą dešimtį įkopusi Vida Šimonienė į ledo areną žingsniuoja kaip į darbą: laisvasis čiuožimas jai – ne tik sportas, bet ir atgaiva. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Senjorė metė iššūkį ledui

Senjorė metė iššūkį ledui

Pensinis amžius – savotiška stotelė, kai žmonės gyvenime įjungia stabdžius, bet tik ne 75-erių Vida Šimonienė.

Panevėžietė atvirauja, kad nors pase skaičiai nemaži, širdyje dar tikrai ne ruduo. Prieš trejus metus išdrįsusi praverti ledo arenos duris, dabar ji kone kasdien ant ledo pačiūžomis atlieka įvairiausius viražus.

Netikėtas sugrįžimas

Dailusis čiuožimas kadaise buvo V. Šimonienės aistra, kuri ilgam laikui ir pasiliko vaikystėje. Mat mokytojos darbas, šeima, vaikai reikalavo visiško atsidavimo, o laiko sau ir savo pomėgiams nelikdavo. Todėl išėjusi į pensiją ponia Vida stengiasi atsigriebti. Senjorė šypsosi: o kada, jei ne dabar, išbandyti visas gyvenimo teikiamas galimybes?

„Laikas labai greitai lekia. Gali būti, kad rytoj nebegalėsiu, tad norisi visur suspėti. Nors man 75-eri, bet širdyje dar ne ruduo, gal vasara ar netgi pavasaris“, – šypsosi V. Šimonienė.

Veikli senjorė atvirauja, kad pirmą kartą ant pačiūžų atsistojo būdama dar vaikas. Vadinamąsias „peliankas“ jai atsiuntė dėdė iš Maskvos. Tai buvo brangiausia kada nors gauta dovana.

„Niekas manęs čiuožti nemokino. Atsistojau ant pačiūžų ir bandžiau. Kritau, stojausi ir vėl bandžiau. Ne vieną ašarą teko nubraukti. Bet noras čiuožti buvo už viską didesnis“, – pasakojo V. Šimonienė.

Tais laikais ledo arena buvo prabanga, apie kurią niekas net nedrįso pasvajoti. Bet prieš pusšimtį metų ir žiemos buvai visai kitokios. Spaudžiantis iki trisdešimties laipsnių šaltis sukaustydavo ne tik varvančias nosis, bet ir vandens telkinius. Tuo metu Panevėžio jaunimas mėgdavo rinktis ant užšalusio Nevėžio – nuo pėsčiųjų tilto ties dabartine Senvage iki buvusio spirito kombinato vaikinai nustumdydavo sniego pusnis, kad visi žiemos pramogų mėgėjai sutilptų ant ledo. Vienintelė taisyklė – laikytis upės vidurio ir vengti pakrantės zonų, kur gali būti properšų.

„Nors šaltis mūsų vaikystės žiemomis spausdavo kaip reikiant, vaikams nebūdavo šalta. O vėliau čiuožykla atsirado ir dabartiniame „Draugystės“ stadione. Lyg prieš akis stovi sukastos didžiulės sniego pusnys – mums, vaikams, jos buvo virš galvos. Viduryje jų – ledo aikštelė, o aplinkui supiltus sniego kalnus – čiuožimo trasa“, – prisimena panevėžietė.

Tiesa, čiuožyklų Panevėžyje buvo gerokai daugiau – ne vienas V. Šimonienės bendraamžis galėtų prisiminti bent kelias vietas, kur būdavo išliejamas ledas. Skirtingai nei šiuolaikinių vaikų, laiką leidžiančių prie išmaniųjų telefonų, anksčiau pagrindinės pramogos būdavo lauke.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Dienos ant ledo

Dailusis čiuožimas V. Šimonienei taip ir buvo likusi vaikystės pramoga, kol kartą prieš gerą dešimtmetį nuvyko į Vilnių, kur tuo metu studijavo dukra. Tąkart abi nusprendė apsilankyti viename didžiausių prekybos centrų, o jame – Lietuvoje viena pirmųjų uždarose patalpose įrengta ledo arena.

„Kai tik pamačiau ledo areną, taip ir nutirpau. Nečiuožiau gal keturiasdešimt metų, bet trauka vėl užlipti ant ledo buvo tokia didelė, kad negalėjau neišbandyti. Labai drąsino ir dukra. Kojos šiek tiek drebėjo, bet paskui supratau, kad čia kaip ir su dviračiu: vieną kartą išmokęs, mokėsi visą gyvenimą, tik šiek tiek reikėjo įgūdžius atgaivinti“, – pasakojo senjorė.

Netrukus ledo arena atsirado ir gimtajame Panevėžyje. Čia V. Šimonienė buvo viena aktyviausių lankytojų. Deja, pasidžiaugti tokiu malonumu ilgai neteko – prekybos centre veikusi arena netrukus buvo uždaryta.

„Nors man 75-eri, bet širdyje dar ne ruduo, gal vasara ar netgi pavasaris.“

V. Šimonienė

„Visada nuvažiavusi pas dukrą į Vilnių nueidavau į čiuožyklą, bet taip smagu buvo ją turėti ir čia, savo mieste. Labai nudžiugau, kai sužinojau, kad ir Panevėžyje tokia rengiama. Iš pradžių buvo labai nedrąsu eiti, galvojau, juk mano jau toks amžius. Tačiau draugė išvadino, ir dėl to jai esu labai dėkinga“, – pamena V. Šimonienė.

Ir taip jau daugiau kaip treji metai, kai senjorė kone kasdien keliauja į Panevėžio ledo areną.

„Net draugėms sakau, kad žiemą manęs nekviestų į svečius. Nežinau, kiek man liko to laiko, gal rytoj jau nebegalėsiu čiuožti, norisi pasimėgauti kiekviena diena ant ledo“, – šypsosi aktyvi panevėžietė.

Marti poniai Vidai yra padovanojusi ir šiaurietiško ėjimo lazdas, tačiau kol kas jų netenka išsitraukti. Senjorės teigimu, ėjimas jai ne itin prie širdies, mat pati – per daug aktyvus žmogus. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Marti poniai Vidai yra padovanojusi ir šiaurietiško ėjimo lazdas, tačiau kol kas jų netenka išsitraukti. Senjorės teigimu, ėjimas jai ne itin prie širdies, mat pati – per daug aktyvus žmogus. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Traumos nesustabdė

Draugai ir pažįstami jos dažnai klausia, ar nebijanti traumų, juk tokiame amžiuje lūžę kaulai gyja daug lėčiau. V. Šimonienė atsikerta, kad ant ledo ir profesionaliems sportininkams pasitaiko visko. Prieš keletą metų čiuožiant Vilniuje esančio prekybos centro arenoje susipynus kojoms, ji skaudžiai griuvo ir smarkiai susitrenkė petį. Po šios traumos laukė ilga ir varginanti reabilitacija, tačiau net ir tai neatbaidė noro čiuožti.

„Žinoma, kad gali būti visko, bet jeigu bus, tai bus. Ant ledo nelenktyniauju ir nezylioju kaip bitė. Visada sakau, kad tai sportas, o mano amžiuje sportuoti būtina. Jeigu kurią dieną nesinori eiti ar kas paskaudena, save visuomet drąsinu, kad rytoj tikrai ne geriau jausiuosi“, – optimizmo nestokoja į aštuntą dešimtį įkopusi senjorė.

Šiemet ji įsigijo ir galvos apsauginį šalmą. Imtis visų saugumo priemonių paskatino neseniai matytas vaizdas, kaip vienas jaunuolis krisdamas atbulas patyrė galvos traumą.

„Pamenu, vaikystėje tų kritimų būdavo daugiau, bet atsistoji ir vėl čiuoži. Net nebuvo tokių minčių, kad gali užsigauti ar susižaloti, o dabar kristi visai nesinori, geriau pasisaugoti“, – šypsosi V. Šimonienė.

Į ledo areną kone kasdien jai norisi skubėti ne tik dėl geresnės savijautos, bet ir čia sutiktų bičiulių. Pasak panevėžietės, daugelis senjorų čiuožia ne pirmus metus ir jau visi vieni kitus pažįsta. Atokvėpio minutėlėmis prisėda ant suoliukų pasišnekučiuoti ar pasivaišinti atsinešta arbata.

„Praėjusią visą savaitę viešėjau Vilniuje, tai taip pasiilgau ledo ir čia sutiktų bičiulių, su kuriais ir pajuokaujame, ir pasikalbame. Jeigu kurią dieną nenueini, jauti, kad kažko trūksta“, – atviravo V. Šimonienė.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Užkrėtė ir šeimą

„Žinoma, jeigu žmogus anksčiau gyvenime nėra stovėjęs ant pačiūžų, gal būtų ir sunkiau. Jaunimas labai greitai pramoksta, bet vyresniam žmogui jau kitaip. Nors vėlgi – kai nori, viskas įmanoma. Juk nėra lenktyniavimo, nebent su savimi“, – senjorus drąsina V. Šimonienė.

Savo čiuožimo aistra ji užkrėtė ir šeimą. Panevėžietė pasakojo savo vaikų, kai jie buvo dar maži, taip ir neišmokiusi čiuožti, nors pačiūžas ir buvo nupirkusi. Beveik visą gyvenimą biologijos ir chemijos mokytoja dirbusios V. Šimonienės po darbo mokykloje namuose laukdavo krūvos sąsiuvinių, tad laiko saviems pomėgiams pritrūkdavo.

„Iš pradžių manęs paprašė išmokyti čiuožti anūkas. O kai dukra pamatė, kaip sūnus ir mama čiuožia, nusprendė ir pati prisijungti. Dabar ir penkerių anūkė jau ant pačiūžų stovi“, – šypsosi panevėžietė.

Kai ledo arena iki kito sezono užveria duris, V. Šimonienė persėda ant dviračio. Ir juo važiuoti išmokė anūką. Senjorė šypsosi, kad buvusi priversta tą padaryti. Mat kai per vasaros atostogas anūkas atvykdavo pas močiutę, jai dviratį tekdavo pamiršti.

„Juk nepaliksiu vieno namuose, pamaniau, reikia ir jį išmokyti važiuoti dviračiu. Dabar važinėjame abu kartu“, – pasakoja ponia Vida.

Buvusi pedagogė tvirtina, kad pensija – metas, kai galima daryti tai, kas teikia atgaivą širdžiai ir kam per darbus ir rūpesčius visą gyvenimą nerasdavo laiko. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Buvusi pedagogė tvirtina, kad pensija – metas, kai galima daryti tai, kas teikia atgaivą širdžiai ir kam per darbus ir rūpesčius visą gyvenimą nerasdavo laiko. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kada, jei ne dabar

Marti V. Šimonienei yra padovanojusi ir šiaurietiško ėjimo lazdas, tačiau kol kas jų netenka išsitraukti. Senjorės teigimu, ėjimas jai nelabai patinka, mat pati – per daug aktyvus žmogus. Be to, kai aplinkui tiek daug įdomios veiklos, tik spėk suktis. Jau vien internetas ir išmaniosios technologijos kiek galimybių atveria.

V. Šimonienė džiaugiasi, kad jos pagalbos dažnai prireikia ir draugių anūkams ar kaimynų vaikams. Nors korepetitorių paslaugų buvusi pedagogė neteikia, bet mielai pakonsultuoja moksleivius, kuriems sunkiau sekasi biologija ar chemija.

„Dar pernai vienoje mokykloje teko pavaduoti susirgusią mokytoją. Labai geri vaikai pasitaikė, bet sakiau, kad jau viskas, vaikams reikia jaunesnių mokytojų“, – šypsosi buvusi pedagogė.

O dabar, anot jos, atėjo metas, kai galinti pagyventi dėl savęs ir daryti tai, kas teikia atgaivą širdžiai ir kam per darbus ir rūpesčius visą gyvenimą nerasdavo laiko.

„Dabar, kai esu pensijoje, galiu tik sau skirti laiką, kurio anksčiau nelikdavo, nes teko ir vaikus auginti, ir darbus dirbti. Kada, jei ne dabar?“ – šypsosi V. Šimonienė.

Komentarai

  • Šaunuolė ponia Vida. Gerą nuotaiką sukelia toks straipsnis. Geros sėkmės jai! Būk ant ledo iki šimto metų!

    • Atsakyti
  • Sportiškiausia moĉiutê ir visada su šypsena.Didziuojuos.

    • Atsakyti
  • Be galo nuostabi senjorė! Taip ir turi būti, reikia džiaugtis betkokiu amžiumi ir gyventi kiekviena diena! Šaunuolė, daugiau tokių žavingų ir aktyvių senjorų!!

  • Šaunuolė mūsų Vida.Smagu,kad giminėj turim tokią puikią pusseserę ir Tetą. Sveikinam su Jubiliejumi.

Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų