Panevėžietė Giedrutė Ambraškienė savo darbus iš švendrų pristato parodose ir mugėse. Asmeninio albumo nuotr.

Senieji švendrų pasakojimai

Senieji švendrų pasakojimai

Gamta žmogui negaili dovanų, svarbu tik jas surasti, suprasti ir, kaip panevėžietė tautodailininkė Giedrutė Ambraškienė, panaudoti grožiui kurti.

Piktojo viruso sukeltiems vėjams aprimus jau bus galima degti Joninių laužus ir prie jų leisti trumpiausią metų naktį. Žinoma, nepamirštant paties svarbiausio gražiosios vasaros šventės palydovo, atributo, simbolio – augalo. Gėlės, žolės, lapo, žiedo, šakelės, žolyno ir iš jų gimstančių puokščių bei vainikų.

Kokių grožybių išmoningosios lietuvaitės iš pievų, miškų ir darželių augalų sugeba pripinti, pririšti, sukomponuoti ir sudėlioti!

Dar nematėte skrybėlaitės iš klevo lapų? Prašom atvažiuoti į Ėriškiuose organizuojamą Joninių šventę – ten ne tik pamatysite, bet ir patys tokią pasidaryti išmoksite. Panevėžietė tautodailininkė Giedrutė Ambraškienė ketina visus norinčius pamokyti to malonaus užsiėmimo.

Kad nusipintum dailią skrybėlaitę, nereikia turėti nei siūlo, nei virvelės, nei adatos, nei jokių kitų priemonių – tik šviežiai priskintų klevų lapų. Gaminys daromas iš kotelių, svarbiausia, žinoti kaip.

„Dar reikia turėti pojūtį, kaip tą formą išgauti. Ir, žinoma, įgūdžių – iš pirmo, antro karto nelabai pavyks. O paskui jau ir savaime išeina“, – tvirtina pynėja.

Gyvoji puošmena

Ne kartą Panevėžio krašto žmones ji jau mokė tokias skrybėlaites pinti ir paskui jas įvairiais žolynais, gėlėmis išpuošti.

„Bet pirmiausia reikės skirti laiko lapams priskinti – negali jų prisiruošti iš anksto, sudžius, nuvys. Negali ir nuo vienos šakos visų lapų nuplėšti – reikia skinti taip, kad medis nenukentėtų. Taip ir kelis medžius gali tekti apeiti. Puiku, jeigu pasitaikytų ir raudonlapis klevas, sumaišius įvairių spalvų lapus, skrybėlė bus įdomesnė, spalvingesnė“, – pasakoja G. Ambraškienė.

Tiesa, įspūdinga, neįprasta skrybėlė greitai taps kitokia – po kelių dienų ji pradeda keisti spalvą, vysti, ima raitytis kraštai.

Bet formos skrybėlė nekeičia – galima ją kada nori užsidėti, galima laikyti net iki žiemos ir paskui panaudoti advento vainikui kurti.

Tokių įdomių skrybėlių pynimas – tik nedidelė tautodailininkės G. Ambraškienės veiklos dalis. Ir ji, kaip sako pynėja, nėra senojo tautos paveldo pavyzdys, greičiau šiuolaikinė išmonė.

Štai kokias dailias skrybėlaites iš klevo lapų pina tautodailininkė iš Panevėžio.

Pamiršti indai

Tautodailininkei daug svarbiau tie dalykai, kurie atėjo iki šių dienų iš amžių glūdumos, tai, ką prieš šimtus metų gamino ir naudojo mūsų senoliai. Daugiausia savo laiko, jėgų ir sugebėjimų ji atiduoda pagrindiniam, taip pat su augalais susietam užsiėmimui – pynimui iš švendrų lapų.

Švendras – paežerių, supelkėjusių vietų augalas, dažniau vadinamas „vilko uodega“. Plačialapis švendras tokį pavadinimą gavo dėl to, jog sunokę jo vaisiai – rudos burbuolės – panašios į vilko ar lapės uodegą. Pinti tautodailininkė naudoja ilgus tų švendrų lapus. Senovėje toks įvairių indų bei talpyklų pynimo būdas buvo gerai žinomas.

Taip būdavo pinamos sėtuvės, kubiliukai plunksnoms, siūlams, grūdams laikyti, taip pat gorčiai – matavimo indai, į kuriuos telpa 2,8 litro.

„Senoliai dažniausiai naudodavo ne švendrus, o ilgus rugių šiaudus“, – sako tautodailininkė.

Ji apgailestauja, kad dabar tokios veislės rugiai nebeauginami, o dabartinių rugių šiaudai tokiam pynimui netinka. Tad tautodailininkė ir pasirinko švendrų lapus – taip pat ilgus ir paklusnius.

„Kartą pas močiutę ant aukšto radau kažkokį pintą indą, kubiliuką, nesuprantama kam naudotą ir kaip nupintą. Labai jis man patiko, ėmiau žiūrėti, nagrinėti, kaip jis padarytas. Vėliau daugiau pradėjau domėtis tokiu pynimu, aiškinausi ir taip po truputį supratau, išmokau dirbti su švendrais“, – pasakoja tautodailininkė.

Indus iš šių augalų labai retai kas pina, tad nebuvo nei kas padeda, nei kas pamoko, teko suktis pačiai.

Indai ir sau, ir svečiui

Tautodailės parodose, renginiuose, mugėse G. Ambraškienės darbai traukia žiūrovų žvilgsnius, skiriasi iš kitų. Ne kiekvienas ir supranta, iš ko ir kaip jie padaryti.

Švendrų indai žmonėms patinka kaip interjero puošmena. Ypač tiems, kurie vertina liaudišką stilių.

„Kai kas ir pasišaipo, kai sužino, iš ko indai nupinti. Mat, sako, žolių prisirinko, pripynė ir dar pinigų prašo. Laimė, tokių daug nėra. Daugelis supranta, kiek reikia darbo įdėti, kad toks indas atsirastų“, – sako panevėžietė.

Jos rankomis nupintus dubenėlius kai kas įsigyja per Velykas kiaušiniams gražiai sudėti, puodynėles renkasi česnakams, kubiliukus su dangčiais mėgsta rankdarbių mėgėjos, siūlams ir kitiems reikmenims laikyti.

Tokiems įdomiems, senojo paveldo tradicijas saugantiems dirbiniams vietos atsiranda dažnuose namuose.

Iš švendrų pinti indai pritaikomi namų interjerui puošti, įvairiems daiktams laikyti.

Laukia darbymetis

Joninių šventei pasibaigus, pynėjai prasidės rimtas darbas – jau bus pats laikas rinkti švendrus, apsirūpinti jais visiems metams.

Prie ežerų, pamiškių balose, pas pažįstamus prie kūdrų ir kitose vietose, kur auga švendrai, ne visada patogu prieiti, tenka brautis pro krūmus, bristi.

Atkakli tautodailininkė darbo nebijo – suradusi vietą, dideliu peiliu pjauna lapus, velka juos į krantą, deda atokaitoje džiovinti. Iš didžiulių glėbių lapų, jiems sudžiūvus, medžiagos lieka nedaug.

Paskui tuos sudžiūvusius lapus meistrė susiveža į butą, supina juos į virves ir kabina balkone dar džiovinti. O paskui į maišus jie keliauja jau visai sausi.

Bet kai reikia pradėti pinti gaminį, lapai vėl gauna vandens – juos būtina sušlapinti.

Prisirinkti švendrų reikia nemažai – jie bus panaudoti įgyvendinant įvairius sumanymus ir mugėms, ir parodoms, ir savo sekėjams mokyti.

G. Ambraškienė noriai dalijasi tuo, ką moka. Ji vadovauja rankdarbių būreliams, moko žmones atrasti ir suprasti kūrybos džiaugsmą, po įtempto darbo pamatyti jo rezultatus.

Pati savo kelią į tautodailę pradėjo nuo pynimo iš vytelių ir iki šiol yra dėkinga pynimo kursų vadovei, sugebėjusiai ne tik išmokyti amato, bet ir įžiebti meilę šiai veiklai, išugdyti supratimą, jog net ir nepavykus nereikia mesti visko į šalį.

Padėjo ir sūnūs

Trijų sūnų motina paaugus vaikams norėjusi pradėti dirbti, bet tuo metu įsidarbinti nepavyko. O Darbo birža pasiūlė lankyti pynimo iš vytelių kursus.

„Su džiaugsmu sutikau, nes visada norėjau meniška, kūrybinga veikla užsiimti. Dar besimokydama M. Karkos vidurinėje mokykloje lankiau dailės, rankdarbių būrelius ir man labai patiko“, – pasakoja G. Ambraškienė.

Darbo biržoje pynimo kursai tęsėsi šešis mėnesius. Per tą laiką būsimoji tautodailininkė daug išmoko, sužinojo įvairių techninių dalykų, suprato, kas jai geriausiai sekasi.

„Supratau, kad baldų nepinsiu, man per sunku. O buitinius rakandus, krepšelius – su malonumu. Niekada nepamiršau vadovės patarimo, kad kursams pasibaigus nemestume pynimo, o kasdien nors po truputį prie jo prisėstume. Krepšelis po krepšelio – atsiras ir įgūdžiai, ir patirtis, ateis ir sėkmė“, – prisimena G. Ambraškienė.

Ji pripažįsta taip ir dariusi, tad pintų daiktų kolekcija vis didėjo – ir artimieji gavo gausybę dovanų, ir į pirmąsias muges išdrįso nuvažiuoti.

Vytelių pripjauti, joms nulupti žievę padėdavo sūnūs, tad darbai ėjo greičiau.

Tautodailininkė Giedrutė Ambraškienė ne tik pina, bet ir kuria dailius odinius papuošalus.

Karantino privalumai

Žmonėms dailūs panevėžietės pynimai patiko, o susipažinusi su kitomis amatininkėmis, išgirdusi jų pritarimą, dar labiau paniro į šią veiklą. Po kurio laiko ir tautodailininke tapo, pradėjo dalyvauti parodose, ieškoti paveldo tradicijų.

Vytelių pynimo pamokos labai pravertė ir dirbant su švendrais, juk dirbant šiuo pynimo būdu vytelės taip pat naudojamos.

Pragyventi vien tik iš pintų gaminių prekybos nepavyks. Tai nėra didelės pajamos, tad reikia turėti ir darbą, pastovų pajamų šaltinį. Nors vaikai jau užaugo ir jiems ypatingo dėmesio nebereikia, dirbant laisvo laiko daug nelieka. Tad atsidėti mėgstamam užsiėmimu, regisi, jo vis per mažai.

O juk, kaip sako tautodailininkė, norisi ir naujų galimybių paieškoti, save išbandyti kituose dailiuosiuose amatuose.

„Karantinas atnešė ir gero, davė daugiau laisvo laiko, tad ir daugiau darbų nupinti pavyko, ir galėjau naujam užsiėmimui – gaminių iš odos kūrybai atsidėti“, – sako G. Ambraškienė.

Gaminti dailius odos darbelius ji mokėsi pas šio amato meistrę, o išmokusi ir pati mielai dalysis su kitais savo žiniomis ir patirtimi.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų