-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jelizaveta Nakrošienė dega aistra seniems žaislams. Tokiems, kokiais žaidė dabartiniai senjorai ir kokie seniai nebegaminami.
Tie žaislai ne tik nukelia į tolimus laikus, bet ir pasakoja, kaip greitai keičiasi net ir vaikystės mados.
Teisėsaugoje dirbanti Jelizaveta Nakrošienė – dviejų vaikų mama. Rinkti senuosius žaislus, kurių ne vienas tapęs kolekcine vertybe, ją paskatino sūnus Kristupas.
Prieš kelerius metus tuomet dar penkerių berniuko klausimas mamai, su kuo pati žaisdavusi, Jelizavetai tapo paskata leistis į senų žaislų paieškas.
J. Nakrošienė pasakoja žaislų turėjusi itin daug. Tėvų nupirktų, atvežtų iš kitų Sovietų Sąjungos šalių, dovanotų.
Ūgtelėjus, kai žaislai tapo nereikalingi, daugelis jų buvo išmesta, bet kai kurie užsiliko.
„Augau dvikalbėje šeimoje, namuose kalbėdavome ir lietuviškai, ir rusiškai. Tad pačią mylimiausią savo lėlę, su kuria išsiskirti man būdavo tikra drama, pavadinau Murlyka. Tiksliau, tokį vardą jai davė mano močiutė, kuriai šiuo metu 92-eji, o man tas lėlės vardas patiko“, – pamena Jelizaveta.
Anot jos, rusai murlykomis paprastai vadina kates, lietuviškai tai atitiktų Murkos vardą. Lėlė taip buvo pavadinta, nes paversta verkdavo, o tas verkimas primindavo katės murkimą.
Jezilaveta apgailestauja, kad nepavyko išsaugoti šios lėlės drabužėlių. Tačiau Murlykai teko išskirtinė vieta Panevėžio Elenos Mezginaitės bibliotekoje, kur šiuo metu eksponuojama J. Nakrošienės surinktų žaislų kolekcija.
Į šią parodą lėlė atnešta savotiškame vokelyje, kurį kadaise Jelizavetos mama pasiuvo iš pliušinio audinio, taip savo mažajai suteikdama daug džiaugsmo.
„Su Murlyka ne vien žaidžiau, bet ir miegojau, ėjau į svečius. Buvome neatskiriamos“, – mena J. Nakrošienė.
Ji skaičiuoja, kad mylimai lėlei panašiai tiek pat metų, kiek ir pačiai – abi artėja prie 40-ies. Šią lėlę išsaugojo Jelizavetos senelė.
Jelizaveta Nakrošienė senų žaislų kolekcininke tapo sūnui Kristupui kartą pasmalsavus, su kuo mama vaikystėje žaidusi. P. ŽIDONIO nuotr.
Parodoje šalia Murlykos – gerokai už ją vyresnė, dar anksčiau pagaminta itin puošni lėlė.
Su ja vaikystėje žaidė Jelizavetos teta. Vėliau lėlė atiteko jiedviem su sesute Natalija. Su šia gražuole mergaitės nežaidė – lėlė buvo namų puošmena, kaip mena Jelizaveta, pasodinta ant knygų lentynos.
J, Nakrošienė juokiasi: dėl to, kad galėjo tik grožėtis lėle, jos pernelyg nežeidė. Namuose žaislų buvo begalės, tad gražuolei bevardei leista puošti namus.
Jelizaveta ir dabar ją laiko spintoje, kad trimetė dukrelė Viktorija „nesužaistų“ senos lėlytės.
„Man toji lėlė ypatinga dar ir todėl, kad pagaminta nebeegzistuojančioje šalyje – Vokietijos Demokratinėje Respublikoje“, – paaiškino kolekcijos šeimininkė.
„Girdėjau tvirtinant, kad sovietmečiu visi Lietuvos vaikų žaislai buvo pagaminti rusijoje. Bet tai netiesa.“
J. Nakrošienė
Tokia pat graži kaip ir vokiška parodoje pristatoma ir Lietuvoje prieš pusšimtį metų pagaminta rudaplaukė lėlytė.
J. Nakrošienė sako vaikystėje turėjusi tokią pat lietuvišką, tik anos plaukai buvę šviesūs. Šią šatenę lėlę Jelizavetai padovanojo draugė, žaislą aptikusi tvarkydama savo anytos palėpę.
Lėlę Jelizaveta aprengė rankomis nerta suknele, pirkta Vilniaus parduotuvėje, prekiaujančioje vintažiniais daiktais.
„Girdėjau tvirtinant, kad sovietmečiu visi Lietuvos vaikų žaislai buvo pagaminti rusijoje. Bet tai netiesa. Draugės anytos gražuolė lėlė – lietuvaitė, pagaminta Vilniuje veikusiame žaislų fabrike „Neringa“. Jis gyvavo nuo 1972 iki 1995 metų“, – pasakoja J. Nakrošienė.
„Žaliosios pelėdos“ bibliotekoje eksponuojami žaislai, pagaminti prieš keturiasdešimt, penkiasdešimt ir daugiau metų. P. ŽIDONIO nuotr.
Kiti Jelizavetos surinkti žaislai – animacinių filmukų personažai. Tai guminis vilkas iš pasakos apie vilką ir tris paršiukus, tokie pat guminiai paršeliai, ančiukai. Pagaminti jie taip pat lietuviškame „Neringos“ žaislų fabrike. Šalia jų – dabartinio Sankt Peterburgo, tuomet Leningrado vardą turėjusiame mieste pagaminta guminė lėlė mergaitė ir arkliukas kupriukas.
„Pamatę šį žaislą, kone visi tvirtina, kad tai Karlsonas. Bet iš tiesų tai žaislas, vaizduojantis garsų to meto klouną Jurijų Kuklačiovą, kuris cirko arenose pasirodydavo su dresuotomis katėmis“, – rodydama žaislą puriais plaukais, pasakoja J. Nakrošienė.
Anot jos, būta dviejų tokių lėlių. Viena jų vaizdavo J. Kuklačiovą, antroji – ne mažiau garsų klouną Jurijų Nikuliną. Panevėžietė svajoja turėti ir žaislinį J. Nikulino atvaizdą.
Dar vienas išskirtinis kolekcijos žaislas – meškutis. Jis – 1980-aisiais Maskvoje vykusios sportinės olimpiados simbolis.
„Jaučiu didžiulį džiaugsmą kolekcionuodama ir eglutės žaisliukus“, – sako Jelizaveta, rodydama savo tėčio vaikystės kolekcinį žaislą – rogutes. Šalia – taip pat prieš dešimtmečius pagaminti naujamečiai žaisliukai – kankorėžiai, meškutis, besmegenis.
Surinkusi Jelizaveta ir pliušinių, jau šeštą dešimtį metų gyvuojančių žaislų. O viename – namelyje – įkomponuota dar mažos jos sesutės Natalijos nuotrauka.
„O štai čia lėlė kūdikis. Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę, tėvai man ją nupirko Panevėžyje, Elektros gatvėje veikusioje žaislų parduotuvėje „Vaikų pasaulis“. Ir pirko už valiutą“, – sako Jelizaveta.
P. ŽIDONIO nuotr.
J. Nakrošienė apgailestauja neišsaugojusi mylimos lėlės Barbės. Kadangi sesė nurėžė lėlei plaukus, Barbė nebeteko vertybės statuso. Bet lėlę Sindę žaislų kolekcininkė išsaugojo.
Išsaugojo ji ir daugybę dar sovietmečio ženkliukų, kuriuos kitados įsisegdavo vaikai. Vienas jų – iš metalo išlietas su vilku iš tuomet populiaraus animacinio filmo „Na, palauk“.
Panevėžietės kolekcijoje – ir sovietmečiu deficitiniai stereoatvirukai su mirksinčiomis gražuolėmis. Šios J. Nakrošienės tėvų namus pasiekė iš Sirijos.
Dėl intrigos Jelizaveta į parodą atnešė vadinamąją rezginę, į kokias sovietmečiu pirkėjai susidėdavo prekes. Šiandienos vaikai, paklausti, kam skirtas toks tinklelis, aiškina, kad žuvims gaudyti.
J. Nakrošienė juokiasi, kad sužinojusieji apie jos aistrą – senų žaislų rinkimą, paprastai pasiteirauja, kur juos padeda. Tada kolekcininkė aiškina turinti sodybą, o joje kiekvienam žaislui parinkta pagarbi vieta. Ir jie tikrai nėra skirti šeimos atžaloms pažaisti.
Bibliotekai „Žalioji pelėda“ vadovaujanti Alvida Bratkauskienė atkreipė dėmesį, kad labiau nei vaikai žaislų paroda susižavi vyresni lankytojai.
Pamatę žaislus, su kuriais patys žaidė ir kurie jau seniai išmesti, žmonės panyra į sentimentus, dalijasi prisiminimais.
„Iš vaikų išgirdau, kad senieji žaislai nėra gražūs. Dabar mažieji įpratę prie spalvingesnių, o ir šiaip kitokių žaislų“, – teigia A. Bratkauskienė.
