Senatvės buhalterija – derybos su skurdu

Senatvės buhalterija – derybos su skurdu

 

Nueinanti Lietuvos valdžia šoka viliotinį senjorams: metų pradžioje kilstelėtos pensijos, po karantino padalytos vienkartinės 200 eurų išmokos, o kitų metų Kalėdoms numatyta 13-oji pensija. Tačiau vidutinė pagyvenusio žmogaus pensija vis dar laviruoja ties skurdo riba ar net žemiau. Panevėžietė Rūta papasakojo, kaip įkopusi į septintą dešimtį tapo uoli buhalterė.

„Man nėra gėda pasakyti, kad gyvenu žemiau skurdo ribos. Blogiausia, ką tokiomis sąlygomis galima padaryti, tai maištauti prieš amžių ir pavydėti po pasaulį keliaujantiems amerikiečių pensininkams. Bet reikia susitaikyti ir bandyti išsilaikyti“, – apie gyvenimą sulaukus senatvės pensijos kalba 43-ejus metus Panevėžyje akušere išdirbusi Rūta.

Nors jos darbo stažas išties solidus, bet už jį mokama, pasak buvusios medikės, tiesiog katino ašaros. Todėl senjorė priversta išgyventi iš 347 eurų per mėnesį.

Skurdo rizikos riba, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje praėjusiais metais siekė 379 eurus per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui. Skaičiuojama, kad iš tokių lėšų šalyje verčiasi daugiau nei pusė milijono gyventojų, o didžioji jų dalis – 65 metų ir vyresni.

Tačiau 76-erių Rūta sako, kad jai pakanka skurdžios pensijos išgyventi, tik reikia kruopščiai skaičiuoti ir apgalvoti.

„Esu savo kuklaus ūkio buhalterė. Užsirašau viską, kur išleidžiu pinigus, pasveriu, ką galiu ir ko ne. Jei paleisi vadžias, tikrai nieko gero nebus“, – kalba guvi senjorė.

Akcijų nemedžioja

Rūta skaičiuoja, kad didžiausią pensijos dalį atiduoda vieno kambario butui daugiabučiame name išlaikyti ir mokesčiams. Tam ji vasarą skiria iki 90 eurų, žiemą, kai prasideda šildymas, suma padidėja dar 20–30 eurų.

„Turiu televizorių, išmanųjį telefoną, internetą – gyvenu kaip šviesus žmogus. Be to, man tai kompensuoja ir dalį neįkandamų pramogų: negaliu užsisakyti žurnalų, laikraščių, pirkti knygų, o tam jaunystėje netaupiau“, – pasakoja aštuntą dešimtį įpusėjusi pensininkė.

Skirtingai nei bendraamžiai, buvusi medikė labai mažai išleidžia vaistams. Nors ligų ir ji neišvengia, turi bėdų dėl stuburo, perka tik gydytojo skirtus, kompensuojamuosius vaistus. Į vaistinę užsukusi vengia žavėtis jai nebūtinų medikamentų ir papildų bei vitaminų reklama.

„Praėjusį mėnesį nustebau, kai vaistinėje nereikėjo primokėti nė cento man išrašytiems kompensuojamiesiems vaistams. O vitaminais netikiu – geriau už tuos pinigus nusiperku obuolį, morką, kopūstą“, – šypsosi senjorė.

Taigi maistui ji pakloja nemažai savo pajamų: neperka jokių jau paruoštų patiekalų, nesilanko kavinėse – viską gamina pati iš pirktų produktų. Taip, anot Rūtos, ir svečią dar gali pavaišinti.

Lašiša, brandinta jautiena ar šilauogės Rūtai – prabangos prekė. Akcijų ir nuolaidų senjorė nemedžioja, anot jos, tokios kelionės po prekybos centrus turbūt neatpirktų transporto išlaidų.

„Penki šeši eurai už šilauogių kilogramą pensininkui per brangu, niekada tokių uogų nepirkčiau“, – tvirtina Rūta.

Nusipirko šilauogių

Šią vasarą, kaip ir kiti pensininkai, gavusi 200 eurų vienkartinę išmoką, ji leido sau pasilepinti ir šiuo skanėstu – šilauogių pensininkė prišaldė žiemai.

„Pusė tos išmokos iš karto paskyriau sveikatai – paskambinau šeimos gydytojai ir paprašiau reabilitacijos. 31 eurą prieš dvi savaites išleidau ekskursijai po Rokiškio apylinkes. Pramogų dabar mums nėra daug, jas riboja koronavirusas. Anksčiau nueidavau į koncertą, teatrą, dabar užtenka gamtos“, – pasakoja pensininkė.

Ji išeina pasivaikščioti į miesto parkus, vasarą maudosi upėje.

Bendraamžių sueigose ir organizacijose senjorė nedalyvauja. Ji mėgsta ramybę, kas savaitę aplanko kapines. Jas pasiekia autobusu: vasarą už 14 eurų perka mėnesinį bilietą, žiemą važinėja su 70 centų dienos talonėliu.

Gyvo bendravimo, anot Rūtos, jai užtenka su draugais ir artimaisiais. O jos dukra ir sūnus – emigracijoje. Jau penkerius metus Rūta gyvena viena ir dėl savo likimo nedejuoja.

„Man pilnos spintos nereikia – svarbiausia švara ir tvarka. Pasigendu to iš kitų senų žmonių – taupydami vandenį, higienos ir skalbimo priemones, jie pamiršta save. Bet kitą kartą matai apdriskusį senelį, kuris jau, regis, betiesiąs ranką išmaldai, o čia netikėta žinia, kad sukčiai iš jo išviliojo tūkstančius eurų“, – kam senatvėje kaupti pinigus, stebisi Rūta.

Ji stengiasi dabar gyventi tvariai, nes jos turtas po mirties veikiausiai atsidurs konteineryje.

„Jeigu gaminu valgyti, tai taip, kad nereikėtų išmesti maisto. Turėjau silpnybę puodams – geros kokybės jų prisipirkau prieš daug metų ir dabar man visokių indų užtenka. O kam daugiau ką nors pirkti, juk vaikams nieko nereikės, kai numirsiu“, – tiesiai šviesiai sako Rūta.

Senjorė svarsto taip savarankiškai pragyventi iš to, ką gauna, dar norėtų bent kelerius metus. Jeigu pasiligos, jau perspėjusi artimuosius neužsikrauti naštos ir siųsti ją į tokiais žmonėmis besirūpinančią įstaigą.

Pandemija patuštino piniginę

Paklausta, ar jaučiasi gyvenanti oriai, Rūta tvirtina jokių nuoskaudų dėl gyvenimo nejaučianti. Anot jos, jei taip duota, su tuo reikia susitaikyti. Kažkada panevėžietės gyvenime buvo ir daug sunkesnių akimirkų, kai teko tartis ne su skurdu, o su mirtimi. Tuomet, pasak Rūtos, tapo labai aišku, kad gyventi reikia šia diena.

Senjorė svarsto, kad jos kasdienybė dabar būtų be nerimo ir rūpesčių, jei kišenėje kas mėnesį nugultų bent 500 eurų pensija. Todėl jai būtų patogiau, jei valdžia vietoj senjorams žadamos 13-os pensijos tuos papildomus pinigus pridėtų prie mėnesio pensijos.

„Labai gerai buvo, kai metų pradžioje pensija pakilo 30 eurų. Man tai dideli pinigai. Kitų metų daug kas gali ir nebesulaukti, mes gyvename skaičiuodami kiekvieną rytą. Be to, tai tik pažadai“, – neskuba džiaugtis panevėžietė.

Taip pat praktiškai ji išanalizavo ir neseniai senjorus pasiekusią 200 eurų vienkartinę išmoką. Pusė šių pinigų, Rūtos teigimu, teko išleisti dėl COVID-19 reikalavimų, kai prireikė papildomai išlaidauti perkant veido apsaugos kaukes, dezinfekantą. Panevėžietė suskaičiavo, kad tam nuo pavasario išleidusi apie 70 eurų.

Ne gyvena, o egzistuoja

Panevėžyje 48 vienišus senelius lankančios labdaros organizacijos Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorė Laimutė Jurgelienė patvirtina, kad koronaviruso grėsmė iš tiesų labai paveikė vyresnio amžiaus žmones. Jie tapo dar uždaresni, baikštesni ir dėl to labiau ėmė jausti sveikatos problemas.

L. Jurgelienė mato įvairiausių gyvenimų, tik daugumos jų pavadinti daugiau nei egzistavimu neįmanoma. Absoliutus skurdas dar niekam orumo nesuteikė.

„Lankau vieną moterį, buvusią aktyvią visuomenininkę, jos pensija nė 200 eurų nesiekia. Padalino po 200 eurų vienkartinę išmoką, bet ką ji tuo uždengs? Nebent pensininkas kokią skolą sumažins ir vitaminų nusipirks, ko šiaip negalėtų sau leisti. Čia labai trumpalaikė pagalba“, – pasakoja savanorė ir priduria, kad taip gyvena daug inteligentų, buvusių mokytojų, šviesuolių.

Tokiems žmonės, pasak L. Jurgelienės, labai nedrąsu ištiesti ranką. „Maltiečiai“ lankomiems seneliams du kartus per savaitę nuveža šiltos sriubos ir maisto produktų iš „Maisto banko“.

„Tie žmonės tiesiog egzistuoja ir tiek – iš savo pensijos vos ne vos sukrapšto buto mokesčiams, vaistams, pavalgo kruopų ir viskas. Daug tokių pavyzdžių“, – sako Laimutė.

Organizacija teigia galinti padėti ir daugiau sunkiai besiverčiančių panevėžiečių, bet tam labai trūksta darbo rankų.

Per dieną – devyni eurai

„Sodros“ duomenimis, Panevėžyje rugpjūtį gyveno 21 600 senatvės pensijos gavėjų. Tai – ketvirtadalis visų 85 tūkst. miestiečių. Kad Aukštaitijos sostinė neišvengiamai sensta, rodo ir 2018 metų skaičiai. Tuomet sausį Panevėžyje buvo 1100 mažiau pensininkų, nei yra dabar.

Panevėžio rajone gyvena apie 7200 senatvės pensininkų, o prieš pusantrų metų – tokių buvo 6900.

Vidutinė pensija turint būtinąjį stažą Aukštaitijos sostinėje dabar siekia 407 eurus ir tai yra dešimt eurų daugiau nei šalyje. Panevėžio savivaldybė, „Sodros“ duomenimis, yra šeštoje vietoje pagal didžiausią vidutinę pensiją Lietuvoje.
Rajono senjorai gauna vidutiniškai 11 eurų mažiau, nei siekia šalies pensininkų pajamos.

„Netylant diskusijoms apie šalies pensijų sistemą ir jos modelį, šalies dirbančiųjų, taigi būsimų pensininkų, nuotaika nėra optimistinė. Remiantis „Swedbank“ užsakymu atliktos gyventojų nuomonės apklausos duomenimis, daugiau nei 40 proc. gyventojų ją sieja su finansiniais nepritekliais“, – konstatuoja „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

2019 metais vidutinė senatvės pensija Lietuvoje buvo mažiausia iš visų Baltijos šalių. Turintis būtinąjį socialinio draudimo stažą pensininkas gavo 287 eurus siekiančią pensiją. Kitaip tariant, tai yra 9,5 euro per dieną būstui išlaikyti, maisto prekėms, transportui, vaistams ir kitoms būtiniausioms išlaidoms.

Vienas pensininkas – dviem dirbantiesiems

Šiais metais pensija padidėjo vidutiniškai 9 proc., ir tai nėra labai didelis priedas, keičiantis eilinio senjoro buitį.

„Tokie įsivaizduojamos orios ir turiningos senatvės palydovai kaip kelionės į užsienio šalis, turiningesnis laisvalaikis ar mokami kultūriniai renginiai atrodo nepasiekiami net ir prie vidutinės pensijos pridėjus kelis papildomus eurus“, – teigia J. Civilkienė.

Pasak jos, dauguma dirbančių Lietuvos gyventojų mano, kad, sulaukus pensijos, svarbiausia yra finansinė nepriklausomybė ir tik paskui pamini sveikatą.

Demografinės tendencijos ekspertės taip pat nedžiugina: mažėjant dirbančiųjų, pensinio amžiaus gyventojų gretos tik augs.

„Šiuo metu keturiems šalies dirbantiesiems tenka vienas pensininkas, o pagal demografines projekcijas 2060 m. vienas pensininkas greičiausiai teks jau tik dviem dirbantiesiems“, – optimizmo nekeliančią statistiką pateikia finansų specialistė.

Praėjusiais metais Panevėžyje dirbo 38,4 tūkst. gyventojų, taigi jau dabar vieną senjorą čia išlaiko maždaug du darbuotojai. Panašiai ir rajone – čia į darbą pernai vaikščiojo 15,4 tūkst. žmonių.

Komentarai

  • Darbo stažas-42 metai.Pensija -395,-.Daug ar mažai?Manau,kad mažai.Vis dėl to priedas už darbo stažą turėtų būti didesnis.Ir nelabai suprantu tų dejuojančių,kurie neturi darbo stažo.Buvo laikas,kai žmonės metė darbus ir kalė plastmasiukų pinigus.Tada durnino visus,kurių alga buvo 90-100 rublių.Pastarųjų pensija tikrai nedidelė.O tų, kurie nemokėjo mokesčių,neturi darbo stažo-dejavimo aš nelabai suprantu.

  • Išdirbusiems darbuose ir turint 42-46 m. darbo stažus tikrai yra mažos pensijos . Valstybės mastu atlyginimai nebuvo dideli. Čia kažkas yra su pensijų skyrimu ir apskaičiavimu? Vieni pensininkai išdirbę visą savo amžių ir turintis didelius darbo stažus tik tiek gauna, o kiti, kurie dirbo „nerimtai“, tai išgerinėdavo, ir t.t. , arba mezgė trikotažinius apdarus ir realizuodavo Rusijoje- todėl neturintys butinojo darbo stažo dabar verkšlena dėl to ….
    ….bet matomai, dabar jau yra šelpiami valstybės…? ???
    Jeigu tai yra iš tikrųjų , tai pensininkams , sąžiningai atidirbusiems ir įgijusiems reikalingą darbo stažą – tai būtų didžiausią neteisybė ir skriauda . Reikalingas atatinkamos institucijos išsamus paaiškinimas.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų