Senasis Panevėžio dramos teatras Respublikos g. 1955 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Senajame teatre – legendos gimimas

Senajame teatre – legendos gimimas

Respublikos gatve nuo centro einant Nevėžio upės link, daug įdomaus galima pamatyti. Neabejotinai įdomiausias jos pastatas – legendinio Panevėžio teatro, dabar išdidžiai Laisvės aikštėje stūksančio, pirmtakas, tūkstančių žiūrovų kadaise lankytas ir garbintas.

Maždaug prieš šešias dešimtis metų paauglė iš netolimo provincijos miestelio, pirmą kartą patekusi į tuomet Respublikos gatvėje buvusį Panevėžio dramos teatrą, iki šiol nepamiršo jame patirtų įspūdžių.
Ir dėl paslaptingos, neįtikėtinai jaukios aplinkos – su vyšninėmis pliušinėmis užuolaidomis, lenktomis arkomis, ir dėl pamatyto vaidinimo.
Tą sekmadienį rodė Gedimino Karkos režisuotą latvių autoriaus Gunaro Priedės pjesę „Pirmasis Viki balius“, sukėlusią jaunajai žiūrovei dar didesnį susižavėjimą.
O Viki vaidmens atlikėja Eleonora Matulaitė nuo tada ilgam išliko idealios aktorės pavyzdžiu.
Neabejotina, tai ne vienos teatro mylėtojos, šio straipsnio autorės, patirtis.
Šimtams jaunų žmonių jų mintis ir lūkesčius atitikę pirmieji susidūrimai su Melpomene tapo gyvenimo kelrodžiais, pavyzdžiais, įkvėpimo šaltiniais.
O pirmasis įspūdingas apsilankymas teatre – paskata niekada nenutolti nuo šio visas kūrybos sritis – literatūrą, muziką, dailę, vaidybą – vienijančio meno.
Pirmasis – arba senasis, kaip dabar dažniausiai vadinamas, dramos teatras Respublikos gatvėje veikė nuo 1940-ųjų, kai režisierius Juozas Miltinis su grupe aktorių iš Kauno atvyko į Panevėžį.
Įkurtam valstybiniam teatrui tuomet buvo paskirtas vienintelis mieste tokiai įstaigai tinkamas pasirodęs pastatas ant Nevėžio kranto.
Netrukus panevėžiečiai naujajame teatre ir premjeros sulaukė – 1941 metų kovo 15 dieną parodytas pirmasis spektaklis Nikolajaus Pogodino „Sidabrinis slėnis“.

Teatre Respublikos gatvėje prabėgo daugelio žinomų ir žiūrovų pamėgtų aktorių gražiausi, kūrybingiausi metai. Pastatas, kadaise buvęs tikras meno lopšys, dabar kultūros pasaulyje jokio vaidmens jau nebevaidina. „Sekundės“ nuotr.

Teatre Respublikos gatvėje prabėgo daugelio žinomų ir žiūrovų pamėgtų aktorių gražiausi, kūrybingiausi metai. Pastatas, kadaise buvęs tikras meno lopšys, dabar kultūros pasaulyje jokio vaidmens jau nebevaidina. „Sekundės“ nuotr.

Teatro pradžia

Po premjeros prabėgus dešimtmečiui teatre daug kas jau buvo pasikeitę.
1951 metais pastate atliktas remontas – teatras tapo modernesnis.
Buvo įrengta žiūrovų salės grindų nuožulni pakyla, atsirado vieta orkestrui, sutvarkyti grimo kambariai, pristatyti nauji priestatai, pagalbinės patalpos.
Tų pasikeitimų metams bėgant būta daugybės.
Ir nors dabar kukliai atrodantis pastatas, regis, nieko bendro su menais nebeturi – būtent čia buvusioje scenoje suvaidinti Panevėžiui ir jo teatrui šlovę Lietuvoje bei už jos ribų pelnę režisieriaus J. Miltinio sukurti spektakliai.
Ir iš tų laikų po buvusią Sovietų Sąjungą bei dar plačiau sklido garsas apie unikalius Panevėžio teatro pastatymus ir būtent į čia rodomus spektaklius pradėjo plūsti minios žiūrovų.

Pageidavo sumuštinio

Pirmiausia pasipylė svečiai iš Latvijos, jų vis gausėjo. Paskui kilo tuomečio Leningrado, kitų Rusijos miestų bei kitų respublikų žiūrovų banga.
Viskas, kas buvo rodoma Panevėžyje, atrodė ypatinga, tarsi niekur kitur ir neregėta, negirdėta.
Ilgus metus teatre dirbusi aktorė E. Matulaitė prisimena, jog iš toliau atvažiavę žiūrovai norėdavo pamatyti ne vieną, o net kelis spektaklius. Ir prašydavo, kad jiems savaitgaliais būtų rodomi patys geriausi pastatymai. Net apsistodavo, nakvodavo Panevėžyje, kad kuo daugiau galėtų pamatyti.
„Buvo net savotiška užsakymų tradicija – suvažiavę žiūrovai prašydavo „sumuštinio“ – šeštadienį turėtų būti vaidinamas „Makbetas“, sekmadienį dieną – „Pirmasis Viki balius“, o vakare – „Lauke, už durų“, – prisimena aktorė.
Pirmasis svarbus jaunosios aktorės vaidmuo ir buvo Viki.
Tuomet sulaukta didžiulio pasisekimo – pagrindinio vaidmens atlikėja buvo tiesiog apipilama gėlėmis, jai skiriamas ypatingas dėmesys. Spektaklis „Pirmasis Viki balius“ suvaidintas ir Lietuvos televizijoje.

Aktoriai prie Panevėžio dramos teatro pastato Respublikos g. XX a. 7 dešimt. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Aktoriai prie Panevėžio dramos teatro pastato Respublikos g. XX a. 7 dešimt. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Geriausi prisiminimai

„Su teatru Respublikos gatvėje mane sieja patys gražiausi ir geriausi prisiminimai. Ten dirbant buvo ypatingas metas“, – prisimena aktorė E. Matulaitė.
Ji Panevėžio teatre nuo 1957-ųjų – tais metais įstojo į J. Miltinio įkurtą vaidybos studiją ir dar būdama mokine jau turėjo vaidmenis net keliuose spektakliuose.
O nuo 1961 metų priimta etatine aktore.
Ta J. Miltinio vaidybos studija anuomet viliojo daugelį, bet iš didžiulio būrio stojančiųjų ir iš gerokai mažesnio įstojusiųjų galiausiai likdavo vos vienas kitas.
„Kiekvienais metais priimdavo vis naujus mokinius, bet jie netrukus dingdavo – kaip upė tekėjo per teatrą vis nauji vardai ir veidai. Retas išlikdavo“, – pasakoja E. Matulaitė.
Daug malonių įspūdžių sieja ją su senuoju teatru.
Prisimena prie tarnybinio įėjimo buvusį suolelį, ant kurio turėdami laisvesnę minutę aktoriai susėsdavo prieš saulutę pasišildyti. Šmurkštelėjus pro duris į vidų, čia pat buvo įėjimas į sceną.
Tik kad tų laisvų valandėlių nebuvo daug, dirbta labai intensyviai – nuolatiniai užsiėmimai, repeticijos, spektakliai.
O kur dar spektaklių aptarimai bei antradieniniai susirinkimai, kuriuose visi buvo išnarstomi po kaulelį.
„Už tą patį vaidmenį režisierius vieną kartą galėjo pagirti, o kitą – baisiausiai išbarti“, – mena aktorė.

Juozo Miltinio pamokos

Pradėjusi dirbti teatre, E. Matulaitė visa galva pasinėrė į jo pasaulį.
Ji ne tik žiūrėdavo visus rodomus spektaklius, bet ir visada, nors ir nereikėdavo, sėdėdavo salėje per repeticijas, klausydavo J. Miltinio pastabų, dėdavosi į galvą.
„Labai troškau vaidinti. Ištisas dienas sėdėdavau salėje ir stebėdavau repeticijas, tačiau vaidmens niekuomet neprašiau. Kantriai laukiau. Ir štai vieno sezono pradžioje, kai stebėjau A. Čechovo „Ivanovo“ repeticiją, J. Miltinis atsisuko į mane ir sako: „Rytoj repetuosi Sašą.“ Kitą rytą repeticijoje J. Miltinis visą laiką tylėjo. Po repeticijos irgi nė žodžio. Rengiuosi eiti namo, o režisieriaus padėjėja man sako: „Poryt vaidinsi tu, o ryt rytą vėl repeticija.“ Kad ir kaip bijojau, su manimi režisierius dirbo ramiai, be nervų, aiškino, kartojo“, – pasakoja aktorė.
Ji mena, kad panašiai buvo ir su Hekatės personažu V. Šekspyro „Makbete“.
Šiame spektaklyje E. Matulaitė vaidino vyną pilstančią tarnaitę, o kartą repeticiją stebinčiai jaunajai aktorei J. Miltinis pasiūlė pabandyti repetuoti didesnį vaidmenį – Hekatės.
Spektaklyje „Lauke, už durų“ Mergaitės vaidmenį E. Matulaitė gavo per konkursą: „Išėjus dekretinių atostogų vaidmenį atlikusiai kolegei, režisierius pasikvietė tris jaunas aktores, tarp jų ir mane, ir liepė skaityti paeiliui. Vaidmenį gavau aš.“
Populiariame, žiūrovų itin mėgtame spektaklyje – A. Vienuolio „Prieblandoje“ E. Matulaitė ilgus metus vaidino pagrindinę heroję Ievutę.
„Penki Edvardziukai pasikeitė per tą laiką, kol Ievutė buvau“, – juokiasi aktorė.

Senojo dramos teatro salė kerėjo paslaptinga ir jaukia aplinka – su vyšninėmis pliušinėmis užuolaidomis, lenktomis arkomis. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Senojo dramos teatro salė kerėjo paslaptinga ir jaukia aplinka – su vyšninėmis pliušinėmis užuolaidomis, lenktomis arkomis. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Žiūrėjo ir kino filmus

Teatre Respublikos gatvėje prabėgo daugelio žinomų ir žiūrovų pamėgtų aktorių gražiausi, kūrybingiausi metai.
Dabar, kai šis pastatas kultūros pasaulyje jokio vaidmens jau nebevaidina, prisimename, jog kadaise čia buvo tikras meno lopšys. Ir ne tik pokario metais.
Statytas jis dar 1891 metais.
„Iš pradžių šitas pastatas buvo skirtas mielių ir spirito fabriko šaltkalvių dirbtuvėms, bet neilgam. Netrukus filantropas Stanislovas Montvila daug ką jame pakeitė, perstatė ir įrengęs teatro salę, padovanojo ją miesto bendruomenei. Galima sakyti, kad pastatas savo egzistavimą ir pradėjo nuo meno“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.
1913 metų birželio pradžioje buvo pateiktas S. Montvilos įgaliotinio Petro Karlovičiaus Zamo prašymas dėl plano patvirtinimo pastatui statyti ir tų pačių metų gruodžio 1 dieną statyba buvo baigta. Naujai sutvarkytos patalpos buvo pavadintos S. Montvilos teatru.
Yra išlikusi ir pirmojo renginio programa. Ant jos puikuojasi užrašas: „Programa atidengimo teatro Montvilos vakaro 19 gruodžio 1913 metų“.
Joje rašoma: „Kadangi visos tautos dalyvauja atidengime, vakaro tvarka sulig liuosu liko sekanti.“
Ir surašyti pasirodymai, kurių dauguma vis dėlto buvo rusų kalba. Juk iki nepriklausomos Lietuvos dar buvo likę nemažai laiko.
Tad programoje pirmas buvo įrašytas rusų choras su jo atliekama kantata. Toliau turėjo būti rodoma pjesė lenkų kalba „Wesele Zosi“ (Zosės vestuvės) su dainomis ir šokiais, o tik po jos – lietuviškai vaidinama pjesė „Girkalnio Užgavėnės“.
Buvo koncerte ir romų pasirodymas, ir rusų choro atliekamos įvairių tautų dainos. Programoje paminėta, jog vakare gros Panevėžio gaisrininkų orkestras.
O nuo 1914 metų panevėžiečiai šiame pastate galėjo ir kino filmus žiūrėti – tų metų balandžio mėnesį čia įvyko kino teatro atidarymas.

Atiteko šauliams

Laikui bėgant pastato vėl laukė permainos. Po mecenato S. Montvilos mirties 1916 metais, jis 1924-aisiais buvo sekvestruotas – perimtas iš paveldėtojų atiteko Švietimo ministerijai.
Jau tuomet buvo manyta tame pastate steigti teatrą, tačiau, kaip pasakoja D. Pilkauskas, Valstybiniam dramos teatrui atsisakius Panevėžyje steigti filialą, teatro pastatu leista naudotis Panevėžio šaulių rinktinei.
Po poros metų, 1926-ųjų pabaigoje, įvyko Panevėžio XII šaulių rinktinės šaulių būrių atstovų suvažiavimas, kuriame rinktinės valdybos pirmininkas Vladas Rozmanas pasidžiaugė, kad buvo itin daug pasidarbuota, „kol nusavinta ir perimta dabartinis šaulių teatras. Iš perimtų vien griuvėsių jau padarytas iki pusiau remontas.“
Vėlesniais metais Panevėžio šaulių namuose nuveikta dar daugiau – įrengtas centrinis šildymas, pastatas galutinai sutvarkytas.
O 1937 metais neblogai įrengtą buvusį S. Montvilos pastatą Švietimo ministerija perdavė
Panevėžio rinktinės šaulių nuosavybėn.
Buvo vėl pradėti remonto darbai ir kaip rašė „Lietuvos aidas“ rugsėjo 3 dienos numeryje, iki vėlyvo rudens jie turėjo būti baigti. Taip Panevėžio šauliai savo veiklai gavo nuolatinius namus.
Visus tuos metus čia virė aktyvus gyvenimas – veikė šaulių biblioteka, sukurti choro, pučiamųjų orkestro kolektyvai.
Daug įdomių renginių, vakarų, susitikimų, koncertų, paskaitų vyko tarpukariu tuose rūmuose. Čia panevėžiečiai taip pat galėjo stebėti gastroliuojančių teatrų spektaklius.
Pasirodydavo ir savi menininkai. Pavyzdžiui, katedros choras, vadovaujamas Mykolo Karkos.
Įdomus to choro dalyvių pasirodymas spektaklis-koncertas vyko 1933 metų spalio 7 dieną. Buvo rodoma dviejų veiksmų komedija „Vilniuje (išgyvendino)“, skambėjo daug choro atliekamų dainų.

Į kitas rankas

Kaip žinome, Šaulių sąjunga sovietų valdžiai netiko – 1940 metais jos veikla nutraukta, o pastatas nacionalizuotas.
Tuomet ir atiteko naujai įkurtam Panevėžio dramos teatrui, kuris čia veikė iki 1968-ųjų.
Teatrui persikėlus į Laisvės aikštėje pastatytus dabartinius rūmus, senasis pastatas atiteko miesto kultūros namams.
„Tai taip pat įdomus ir kūrybingas laiko tarpsnis. Daug metų šis pastatas panevėžiečiams buvo meninės kultūros židinys – pastate veikė operetės ir lėlių liaudies teatrai, pučiamųjų orkestras, estradinis ansamblis, įvairūs kultūros ir meno būreliai“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Tačiau remonto nemačiusios senos patalpos vis labiau prastėjo ir nors buvo parengti keli rekonstrukcijos projektai, dėl lėšų stokos ir kitų priežasčių jie taip ir liko neįgyvendinti.
1986 metais kultūros įstaiga dėl avarinės būklės uždaryta.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pastatas 1992 metais grąžintas Lietuvos šaulių sąjungos Panevėžio rinktinei.
Dabar praėjusį garbingą laiką liudija ant pastato fasado 1995 m. atidengta atminimo lenta senajam Panevėžio dramos teatrui.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų