-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Taip jau atsitiko, kad apie „Panevėžio balso“ įsteigimą neišliko jokių dokumentų. Nebuvo paskelbta ir atsiminimų arba jų rasti nepavyko.
Apie „Panevėžio balso“ pradžią nesant daugiau duomenų, nežinia apgaubė ir laikraščio pradininką Stasį Liutkevičių.
Laikui bėgant, ši nežinia tapo taip lengvai nepajudinama. Apie lietuviškos Panevėžio spaudos pradžią pamažu ėmė rastis kitokių aiškinimų.
Literatūrologas Leonas Gudaitis 1986 metais išleistoje knygoje „Permainų vėjai: lietuvių literatūrinė spauda 1923–1927 metais“ rašė, kad prie Panevėžio spaudos ištakų stovėjo rašytojas ir spaudos darbuotojas Konstantinas Jasiukaitis, redagavęs „Panevėžio balso“ pirmąjį šimtą numerių.
Atsirado tvirtinimų, kad S. Liutkevičius buvo tik oficialus „Panevėžio balso“ pirmųjų numerių redaktorius, o faktiškai dirbo K. Jasiukaitis.
Esant tokiems teiginiams, kažin ar kam nors galėjo rūpėti daugiau sužinoti apie formalųjį „Panevėžio balso“ redaktorių Stasį Liutkevičių.
Dėl K. Jasiukaičio viskas buvo kitaip. Jis, jau atgavus lietuvišką spaudą, buvo žinomas lietuviškų laikraščių bendradarbis, rašytojas. Buvo išleisti jo raštai.
Stasys Liutkevičius, 1923 m.
Dabar plačiau pasidomėti S. Liutkevičiumi paskatino šiemet minima „Panevėžio balso“ 100 metų sukaktis ir šių dienų redakcijos išsakyti apgailestavimai, kad apie seniausio Panevėžio laikraščio pradžią ir pirmąjį jo redaktorių S. Liutkevičių yra labai mažai žinių.
Apie S. Liutkevičių neturint jokių biografijos duomenų, paieška archyvuose buvo neįmanoma. Bet buvo galima užsikabinti už internete skelbiamo fakto, kad tarpukariu įsikūrusios Lietuvos matininkų sąjungos valdybos sekretoriumi dirbo Panevėžyje gyvenęs Stasys Liutkevičius.
Jo tarnybos byla rasta Lietuvos centriniame valstybės archyve. Tačiau joje apie tai, kad Panevėžyje matininku, o vėliau Utenoje apygardos žemės tvarkytoju dirbęs S. Liutkevičius redagavo ir leido „Panevėžio balsą“ nebuvo užtikta nė menkiausios žinios.
Bet paieškos nesinorėjo baigti.
Iš S. Liutkevičiaus tarnybos bylos buvo matyti, kad jis į Panevėžį atvyko prieš keletą mėnesių iki pradedant leisti „Panevėžio balsą“.
Nuspręsta peržiūrėti visus tarpukariu leistus „Matininko“, o vėliau pavadinto „Žemėtvarka ir melioracija“ žurnalus, tikintis tą žinią rasti čia.
Visi šių žurnalų numeriai yra suskaitmeninti ir įkelti į portalą epaveldas.lt, tad juos perversti nekilo didelių sunkumų. Jau pirmajame „Matininko“ numeryje, 1926 metais išleistame Panevėžyje, rastas kriptonimu pasirašytas S. Liutkevičiaus straipsnis apie Lietuvos matininkų sąjungos veiklą.
Panevėžio balsas, 1924, vasario 16, Nr. 1.
S. Liutkevičiaus straipsnių užtikta ir kituose šio žurnalo numeriuose. Tai rodė, kad jis buvo „Matininko“ žurnalo bendradarbis ir darbas spaudoje jam nebuvo svetimas.
Daug vilties trokštamą žinią rasti teikė 1931-ųjų „Žemėtvarkos ir melioracijos“ žurnalo 1-asis numeris, skirtas „Matininko“ penkerių metų sukakčiai paminėti.
Ir ta žinia čia buvo rasta.
Plačiau pasidomėti S. Liutkevičiumi paskatino šiemet minima „Panevėžio balso“ 100 metų sukaktis ir šių dienų redakcijos išsakyti apgailestavimai, kad apie seniausio Panevėžio laikraščio pradžią ir pirmąjį jo redaktorių S. Liutkevičių yra labai mažai žinių.
Žurnalo redaktorius Marijonas Chmieliauskas savo atsiminimuose apie „Matininko“ žurnalo 1-ojo numerio pasirodymą pirmiausia paminėjo, kad „vienintelis šio žurnalo iniciatorius buvo tas, kieno „Balsą“ ir dabar tebeklauso panevėžiečiai, tai – Stasys Liutkevičius, dabartinis Utenos apygardos žemės tvarkytojas. Dėka jo pastangų buvo nutarta leisti savo žurnalą“.
O puslapio apačioje pateikta žvaigždute pažymėto žodžio „Balsas“ nuoroda paaiškino rastą žinią: „Mat. St. Liutkevičius buvo pirmu įste(i)gėjų ir leidėjų „Panevėžio Balso“.
Geresnės žinios ir nereikėjo! Tapo aišku, kad matininkas Stasys Liutkevičius buvo ne tik 1926 metais Panevėžyje pradėto leisti „Matininko“ žurnalo iniciatorius, bet ir 1924-aisiais įsteigto „Panevėžio balso“ laikraščio pradininkas.
Pažymėjimas apie savaitraščio „Panevėžio balsas” įregistravimą 1924 metais. Lietuvos centrinis valsybės archyvas. F. 840, ap. 1, b. 2895, l. 41.
Tada parūpo išsiaiškinti, kodėl K. Jasiukaitis, Panevėžyje apsigyvenęs dar 1919 metais ir būdamas aktyvus spaudos darbuotojas, nesiėmė įkurti laikraštį.
Apie tai ką nors pasakyti ilgai buvo sunku, kol buvo rastas paaiškinimas apie kiek keistoką Panevėžyje pradėto leisti „Panevėžio balso“ pristatymą 1924 m. kovo 9 d. „Telšių žiniose“.
Žemaičių laikraštis, iš pradžių paminėjęs, kad „Panevėžio balsą“ – savaitinį politikos, ekonomijos, visuomenės ir literatūros laikraštį – redaguoja ir leidžia S. Liutkevičius, rašė:
„Mums be galo malonu, kad pradedama suprasti didžiųjų laikraščių klaidas ir išeiti iš jų rėmelių. Kaimas skaitys, kas jį interesuoja, kas mini jo gimtąjį kampelį.“
Kas tos didžiųjų laikraščių klaidos ir kas tie jų rėmeliai, iš kurių pradedama išeiti, susivokta tik radus kraštotyrininko, lietuvių kultūros ir spaudos darbuotojo Pelikso Bugaiškio atsiminimų knygą „Gyvenimo vieškeliais“. Ten parašyta, kad Kaune visai Lietuvai leidžiami didieji laikraščiai iš pradžių buvo prieš laikraščių steigimą provincijoje.
Tai žinant, buvo galima spėti, kad K. Jasiukaičiui, tuo metu bendradarbiavusiam šiuose didžiuosiuose laikraščiuose, tokia jų pozicija gal ir nebuvo priimtina, bet didelės iniciatyvos steigti laikraštį Panevėžyje jis nerodė. O kai išėjo „Panevėžio balsas“, „Telšių žinios“ pasidžiaugė, kad didžiųjų laikraščių priešiškam nusistatymui nebuvo pasiduota ir Panevėžyje.
Čia paminėtina: kol nuo 1919 metų buvo tik mintijama, kad Panevėžiui reikalingas laikraštis, biržiečiai savo laikraštį, pavadintą „Biržų žinios“, įsteigė ir leido jau 1922 metais.
S. Liutkevičius (pirmos eilės viduryje) su Utenos apygardos žemės tvarkytojo įstaigos darbuotojais. Apie 1932 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-08144.
Iš S. Liutkevičiaus tarnybos bylos buvo matyti, kad jis, Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos priimtas dirbti I eilės matininku, į Panevėžį atvyko 1923 m. gruodžio 11 d.
1924 metais pradėto leisti „Panevėžio balso“ 3-iajame numeryje buvo paskelbta, kad kovo 8 d. „Panevėžio balsas“ perėjo į S. Liutkevičiaus ir K. Jasiukaičio rankas. Nuo šios dienos jie abu yra vieninteliai laikraščio savininkai.
Nors „Panevėžio balso“ steigėjų buvo daugiau, akivaizdu, kad S. Liutkevičius ir K. Jasiukaitis buvo svarbiausi laikraščio įkūrėjai. Pavyko išsiaiškinti, kas juos abu siejo.
Tam pasitarnavo žymaus lietuvių socialdemokratų veikėjo Kipro Bielinio (knygnešio Jurgio Bielinio sūnaus) 1959 metais Amerikoje, Niujorke, išleista prisiminimų knyga „Penktieji metai“. Iš jos buvo aišku, kad S. Liutkevičius ir K. Jasiukaitis buvo prieš Rusijos carinę valdžią kilusios 1905–1907 metų revoliucijos bendražygiai.
Abu tuo laiku priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai ir buvo jos leidžiamo laikraščio „Naujoji gadynė“ bendradarbiai: S. Liutkevičius – laikraščio administratorius, o K. Jasiukaitis vienu metu ir šio laikraščio redaktorius.
Po revoliucijos nuslopinimo vengdami politinio persekiojimo, jie abu iš Lietuvos išvyko: K. Jasiukaitis pasitraukė į Vakarus, o S. Liutkevičius – į Tolimuosius Rytus, Užbaikalę. Jis gyveno Čitoje ir dirbo matininku.
Matininku dirbo ir K. Jasiukaitis, kai pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui buvo demobilizuotas iš Rusijos armijos ir grįžęs į Lietuvą apsigyveno Panevėžyje.
S. Liutkevičiaus baudžiamoji byla. Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-1, ap. 58, b. 13569.
Nėra abejonės, kad S. Liutkevičius ir K. Jasiukaitis, buvę bendražygiai, po atotrūkio apsigyvenę ir susitikę Panevėžyje, čia vėl rado bendrų interesų. Jie abu – buvę spaudos darbininkai, o K. Jasiukaitis dar ir pagarsėjęs, tad nutarė, kad Panevėžiui pagaliau laikas turėti savo laikraštį. Kaip jį įsteigti ir leisti, jiems tai nebuvo naujiena.
Pirmasis „Panevėžio balso“ numeris išėjo 1924 m. vasario 16-ąją. Šio ir dar kitų trijų laikraščio numerių redaktoriumi-leidėju pasirašė S. Liutkevičius. Kaip rašė M. Chmieliauskas, jis dar buvo „Panevėžio balso“ iniciatorius ir pirmas steigėjas.
Vėliau S. Liutkevičius laikraščio redagavimą ir visas savininko teises perleido K. Jasiukaičiui, nes šis laikraštininko darbo patirties turėjo daugiau. S. Liutkevičius ėmėsi vien matininko darbo, ko ir atvyko į Panevėžį.
Dar keletas įdomesnių su „Panevėžio balso“ istorijos pradžia susijusių detalių.
„Panevėžio balsas“ buvo savaitraštis ir skelbėsi, kad eina ketvirtadieniais. Bet 1924 metų vasario 16 diena, kai buvo išleistas jo pirmasis numeris, buvo šeštadienis. Vadinasi, „Panevėžio balso“ pirmojo numerio išleidimas buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės dienai paminėti.
Iš S. Liutkevičiaus prisiminimų apie tai, kad Naftalio Feigenzono spaustuvė Panevėžyje neturėjo reikalingo kiekio lietuviškų raidžių, tapo aišku, kodėl trys pirmieji „Panevėžio balso“ numeriai buvo išleisti tik dviejų puslapių.
Kol N. Feigenzonas įsigyti daugiau lotyniško šrifto tik žadėjo, laikraščio administracija ketvirtą „Panevėžio balso“ numerį jau keturių puslapių spausdino Šiauliuose. Taigi Panevėžio spaustuvininkas buvo priverstas pasiskubinti, o ir tapo aišku, kodėl vienas laikraščio numerių buvo spausdintas ne Panevėžyje.
S. Liutkevičiaus kalinio nuotrauka. Tikslūs metai nežinomi. Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-1, ap. 58, b. 13569, l. 21.
Ieškant dokumentų apie S. Liutkevičių, pirmiausia buvo rasta jo tarnybos byla, saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve. Joje, be daug ir įvairių S. Liutkevičiaus tarnybos dokumentų, dar yra jo matininko darbo ataskaitos. Nuotraukų byloje neužtikta. Bet archyvo fotodokumentų fonduose viena jų rasta.
Nuo 1931 m. sausio 1 d. S. Liutkevičius paskirtas Utenos apygardos žemės tvarkytoju ir yra nufotografuotas su savo įstaigos darbuotojais matininkais. Ši nuotrauka įdėta į 1933 metais išleistą gražiausią tarpukario nepriklausomos Lietuvos knygą – Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumą.
Panevėžio apygardos žemės tvarkytojo įstaigos, kurioje S. Liutkevičius dirbo iki išvykdamas į Uteną, darbuotojų nuotraukų yra Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraštyne. Tik gaila, kad tarp tuo metu nufotografuotų Panevėžio matininkų S. Liutkevičiaus nėra.
S. Liutkevičiui išduoto Lietuvos Respublikos vidaus paso kortelė, 1923 m.
Kauno regioninis valstybės archyvas. F. 66, ap. 1, b. 37275.
Dirbdamas Utenoje, S. Liutkevičius įstojo į Šaulių sąjungą ir ėjo šios sąjungos Utenos apskrities Kultūros švietimo skyriaus vedėjo pareigas, vėliau buvo Utenos šaulių būrio vadas. 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, S. Liutkevičius suimtas ir išvežtas į Sibirą. Čia jis 1943 m. sausio 2 d. prie NKVD veikusio Ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas 10 metų lagerio, kalintas Rešotuose, Siblage, Abezėje. Išbuvęs kalinimo laiką ir praradęs sveikatą, 1954 metais grįžo į Lietuvą. 1989 metais reabilituotas.
Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje baudžiamojoje byloje, be apklausos protokolų, kitų MGB, MVD, prokuratūros raštų, yra Stasio Liutkevičiaus kalinio nuotrauka. Iš byloje esančio jo dukters Aldonos Laumelienės-Liutkevičiūtės prašymo matyti, kad iš kalinimo vietų Sibire grįžusiam pasiligojusiam S. Liutkevičiui buvo leista apsigyventi pas dukrą Kupiškio rajone, Vėveliškio kaime prie Subačiaus. Tolesnis jo likimas dar neišsiaiškintas.
Ilgai buvo ieškota Liutkevičiaus nuotraukų iš jo gyvenimo Panevėžyje.
Nudžiugino rastos Kauno regioniniame valstybės archyve. S. Liutkevičius, pasibaigus pilietiniam karui Rusijoje, 1923 metais per Japoniją ir Ameriką grįžo į Lietuvą. Apsistojusiam Kaune jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas.
Išrašas iš bažnytinių metrikų knygų. Kauno regioninis valstybės archyvas. F. 66, ap. 1, b. 37275, l. 1.
Kauno regioniniame valstybės archyve saugoma S. Liutkevičiui išduoto paso kortelė su tuo metu daryta nuotrauka. Tikėtina, kad S. Liutkevičius būtent taip atrodė, kai 1923 metų pabaigoje atvyko į Panevėžį ir ėmėsi „Panevėžio balso“ steigimo, laikraštį redagavo ir leido jo pirmuosius numerius.
S. Liutkevičiaus išduoto paso kortelėje parašyta, kad jis gimė 1886 m. sausio 24 d. Panevėžio valsčiuje. Tiksli vieta nenurodyta. Bet „Kupiškėnų enciklopedijoje“ parašyta, kad ta vieta yra Subačius.
Kaip S. Liutkevičius rašė savo gyvenimo aprašyme, pateikė anketiniuose tarnybos lapuose, be to, yra nurodyta bažnytinėse metrikų knygose, jis gimė Joniškėlyje, valstiečio iš Krekenavos valsčiaus Karolio ir Onos Židonytės iš Židonių kaimo šeimoje. Sulaukęs 12 metų, baigė Šeduvos pradžios mokyklą ir nuo jaunų dienų iki 1906 m. tarnavo braižytoju ir padėjėju pas privačius matininkus Šiaulių ir Panevėžio apskrityse. Matininko egzaminus („kvotimus“) išlaikė pasitraukęs į Rusijos Tolimuosius Rytus ir gyvendamas Čitoje.
Tyrimą apie Stasį Liutkevičių reikėtų tęsti. Reikėtų išsiaiškinti, kada jis mirė ir kur palaidotas.
Tikimasi rasti S. Liutkevičiaus giminaičius ir apie jį sužinoti daugiau.
Tada pirmojo „Panevėžio balso“ redaktoriaus ir leidėjo Stasio Liutkevičiaus biografiją būtų galima visiškai rekonstruoti.
