Šeimos atsiminimuose – Staniūnų dvaras

Šeimos atsiminimuose – Staniūnų dvaras

„Mano mama buvo Kaizerlingo akmistrinė“, – išdidžiai pareiškia panevėžietė Vida Kaunienė, nors daugeliui toks pareigų pavadinimas nebus girdėtas, šiai dukrai tai – nepaprasta, dvariška romantika ir tarpukario dvasia kvepianti istorija.

Dvaro akmistrinė

Panevėžietė Vida Kaunienė skaičiuoja 84-uosius. Kaip pati juokiasi, ji yra Smetonos laikų gimimo. Tad savo gyvenime matė visko: besikeičiančių valdžių ir santvarkų. Vaikystėje į mokyklą ėjo pro gatvėje suguldytus partizanų lavonus, jaunystėje pati privalėjo tapti komjaunuole, kad galėtų dirbti skaitykloje.

„Paskutiniais metais man tapo sunku. Labai sirgau, gulėjau ligoninėje, ėmė šlubuoti atmintis“, – vieną vakarą pasitikusi žurnalistus savo šiltuose namuose Pajuostės gatvėje pasiguodė pensininkė.

Nepaisant nemalonių atminties staigmenų, savo šeimos istorijos detalių senjorė niekada nepamiršta. Tai – jos giminės pasididžiavimas.

„Mano tėvai ir seneliai su dėde dirbo Staniūnų dvare. Jis tarpukariu priklausė vokiečių grafui Kaizerlingui. Jie tarnavo šiam ponui“, – pasakojimą pradeda V. Kaunienė.

Jos mama buvo dvaro akmistrinė – vyriausioji namų ūkio prižiūrėtoja. Tokios pareigos įpareigojo aptarnauti šeimininkus prie stalo: paserviruoti indus, patiekti patiekalus. Kitu laiku akmistrinė tvarkė kambarius, padėjo tarnams.

„Mamytė pasakodavo, jog būdavo labai pikta, kai išplovus grindis ponas grįždavo iš medžioklės ir jo judrūs kurtai purvinomis kojomis viską išpurvindavo. Tekdavo valyti iš naujo“, – sako Vida, rodydama seną dvaro tarnų nuotrauką, kur jos mama fotografui pozuoja ant pagrindinio pastato laiptų pasipuošusi balta prijuoste.

Kitoje nuotraukos pusėje ranka užrašyti metai: 1933–1934 m. Iki dukros Vidos gimimo dar buvo likę treji metai.

V. Kaunienės tėvai Adelė ir Petras susipažino Staniūnų dvare, kur abu dirbo. Asmeninio archyvo nuotr.

Mamos jaunystė

„Mano močiutė iš mamos pusės buvo kilusi iš Velykių kaimo. Susituokę su seneliu jie kartu išvažiavo gyventi į Latviją. Kaip mama pasakodavo, į Liepoją“, – prisimena V. Kaunienė.

1914 m. gimė jos mama Adelė ir prasidėjo I pasaulinis karas. Vidos senelį pašaukė kariauti, o viena svetimam krašte su naujagime likusi močiutė nusprendė grįžti į gimtinę.

„Su mano mama ant rankų, susupusi į didelę skarą, močiutė parėjo iš Liepojos iki Panevėžio pėsčia. Klausdavau, kaip jos ištvėrė tokį ilgą kelią? Močiutė pakeliui užsukdavo pas žmones ir prašydavo nakvynės, maisto. Kūdikį maitino krūtine“, – giminės moterų sunkią istoriją pasakoja V. Kaunienė.

Gyvenimas Lietuvoje, anot jos, jaunos motinos su dukrele iš Latvijos nelepino. Ūgtelėjusi ponios Vidos mama ėjo ganyti pas ūkininkus žąsų. Mergaitė neturėjo batų ir ganyti tekdavo basai.

Taip jos „karjera“ ūkiuose tęsėsi iki pat galimybės įsidarbinti ištaigingame Staniūnų dvare.

„Jei tarnaudavo pas gerą ūkininką, nebūdavo taip blogai, o jei pakliūdavo pas prastą – tekdavo kentėti. Dirbdama Uliūnuose mama netikėtai sulaukė pasiūlymo ateiti į Staniūnus, patarnauti Kaizerlingui“, – pasakoja senjorė.

Vokiečio dvare akmistrinė praleido penkerius metus. Paties šeimininko dažniausiai nebūdavo. Jis atvykdavo vasarą, per atostogas pamedžioti žymiajame savo miškelyje Staniūnuose.

Kartais į svečius užsukdavo ir kitų kraštų ponai. V. Kaunienė iš mamos girdėjo istoriją, kaip į Kaizerlingo dvarą atvažiavo didikas iš Latvijos, įsimylėjęs romų tautybės moterį iš Panevėžio. Turtuolis netgi buvo pasiryžęs ją vesti, bet laisvos sielos mylimoji dingo, vos sužinojusi latvio užmačias.

Tėčio išdaigos

V. Kaunienė prisipažįsta, kad jos smalsumą mama retai paglostydavo detalėmis iš to laikmečio ir dvarininkų gyvenimo. Tačiau dukra nuolat girdėdavo apie linksmas tėvų dienas Staniūnuose.

Juk dvare užgimė ir jųdviejų meilė. Pora susituokė ir susilaukė dviejų vaikų. V. Kaunienė buvo antroji šioje šeimoje.

„Tėtis buvo beraštis, dvare dirbo paprastu lauko darbininku, tarnavo ūkyje. Su kitais dvaro bernais labai mėgdavo dainuoti, lošti kortomis ir krėsti išdaigas“, – šypteli Vida, prisimindama pasakojimus, kaip dvaro tarnai erzindavo nedraugiškus sodininkus.

Kaizerlingo dvare, pasak V. Kaunienės, augo labai didelis sodas. Darbininkai kartais galėdavo pasmaguriauti jo gėrybėmis. Tačiau jei įsidarbindavo piktas prižiūrėtojas, vydavo tarnus lauk.

„Buvo vienas toks pikčiurna, tai jam tėvas su draugais naktį į obelį įkėlė kaliausę. Pagalvojęs, kad įsibrovė vagis, sodininkas puolė kartis į medį gaudyti atėjūno. O čia – net ne žmogus“,– iš tėčio jaunystės pokšto juokiasi V. Kaunienė.

Prisimena ji ir pasakojimus apie batsiuvį žydą Kapaliuką, kuris ateidavo į Staniūnų dvarą visiems batų taisyti. Tarnai mėgdavo jį papešioti, bet ir gerai atsidėkodavo. Duodavo batsiuviui vištą iš ūkio.

Vida keletą metų dirbo skaitykloje. Asmeninio archyvo nuotr.

Paskutinis partizanas

Kai gimė V. Kaunienė, 1937 m. garsiosios rezidencijos jau nebebuvo. Šeimininkas dvarą buvo likvidavęs ir tarnams išdalinęs savo žemes. Visi gavo po 2 ha ir išėjo patys sau laimės kurti.

„Mano tėvai iš santaupų nusipirko seną klėtį ir ją gautoje žemėje Staniūnuose bandė paversti namais. Gyvenom labai skurdžiai, troboje net grindų nebuvo, tik asla“, – atsidūsta Vida.

Tačiau niekas tais laikais, anot jos, dėl skurdo nedejuodavo, kaip kad dabar. Tai dabar, pasak V. Kaunienės, žmonės nors ir gali turėti bet ką, vis tiek nepatenkinti.

„Mama buvo labai apsukri. Ji mus apsiūdavo, apmegzdavo, mokėjo verpti. Nusipirkdavo avį: vilna – sau, mėsa – į turgų. Kepdavo ir pardavinėdavo duonytę”, – prisimena panevėžietė.

Jai įstrigę paauglystės metai, kai tėvų namuose glaudėsi paskutinis Staniūnų krašo partizanas Izidorius Lukšys iš Pakalnių kaimo. Šiame kaime Vidos tėtis mėgdavo užsukti pas bičiulius kortomis sulošti. Kartą taip belošiant paprašytas priimti „miškinį“ negalėjo atsisakyti. Manyta, kad arčiau miesto kovotojo niekas per daug neieškos.

„Tas partizanas ne vienerius metus slėpėsi mūsų namuose. Mano lovos gale stovėjo bulvių aruodas, po juo ir buvo įrengtas jam guolis. Su savimi turėdavo šautuvą“, – mena V. Kaunienė.

Į namus užsukdavo ginkluoti stribai, ieškantys paskutinio partizano, bet nieko nepešdavo. Tačiau ūgtelėjusiai Vidai tai būdavo labai baisūs vizitai.

„Buvo labai sunkūs laikai, negalėdavai net žodeliu prasitarti apie tėvų globotinį. Niekada nežinodavai, kur gali būti stribo vaikas, tuoj pat išduosiąs tavo šeimą“, – teigia senjorė.

Vaikystėje jai ne kartą į mokyklą teko eiti pro partizanų lavonus, suguldytus lauke šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.

Staniūnų dvaras ir dabar gyvas, čia veikia lentpjūvė, sulčių spaudykla, įrengti butai. P. Židonio nuotr.

Saugo istoriją

Visgi I. Lukšys buvo sučiuptas. Kaip pasakoja V. Kaunienė, kartą jis nuvažiavo į Velžio malūną miltų sumalti ir čia dirbęs malūninkas partizaną nugirdė bei išdavė liaudies gynėjams.

Jį glaudusi šeima taip ir nesužinojo savo įnamio lemties. Ponios Vidos nuomone, Izidorių ištrėmė iš Lietuvos. Tačiau vyras niekada neišdavė jam padėjusios šeimos Panevėžio rajone.

„Mama tiek daug jo užrašų turėjo, tekstų, dainų – viską vieną dieną sudegino, bijodama valdžios rūstybės. Ji ne kartą ir patį Izidorių ragino pasiduoti – tada jau už tai nebežudė, tik duodavo kalėjimo. Bet jis iki paskutinio neišdavė savo idėjų“, – teigia V. Kaunienė.

Dabar šios istorijos liudininkai, anot jos, kapuose. Ji viena liko iš savo tėvų šeimos.

Todėl stengiasi, kad praeitis nebūtų užmiršta.

Apie Staniūnus, jų dvarą ir savo artimuosius Vida mielai pasakoja sūnui. Ji tikisi, kad tokie faktai įdomūs ir kitiems.

Mielai pasakodama apie Staniūnus, jų dvarą ir savo artimuosius Vida tikisi, kad tokie faktai įdomūs ir kitiems. P. Židonio nuotr.

Kaizerlingų rezidencija

Apie Staniūnų dvarą medžiagos internete nėra itin daug. Tačiau nemažai faktų apie jį surinkta Kultūros vertybių registre. Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus specialistė Rasuolė Kerbedienė paaiškino, kad dvarvietė turi registrinį statusą. Šis vietinės reikšmės objektas svarbus savo architektūra, kraštovaizdžiu ir istorija.

Kultūros vertybių registro duomenimis, vokiečių rezidenciją Staniūnuose nuo XIX a. pradžios iki XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigos valdė kelios grafų Kaizerlingų kartos. Šios garsios aristokratų giminės atstovai dvarus Šiaurės Lietuvoje, daugiausia Panevėžio apskrityje, įsigijo XIX a. pradžioje, Karlui Kaizerlingui (1809–1903) vedus Staniūnų dvaro paveldėtoją Teofilę fon Rop.

Panevėžio dvarą su Staniūnų ir Velžio palivarkais pasidalijęs su broliu Eugenijumi nuo 1870 m. valdė Karlo sūnus Hugo fon Kaizerlingas. Jam valdant, augo Staniūnų dvaro ūkis, kilo pastatai.

XIX a. pabaigoje, plečiantis Panevėžiui, dalis grafo Kaizerlingo dvaro žemės su įvairiais pastatais buvo priskirta miestui. 1903 m. mirus Hugo Kaizerlingui, dvarą pasidalinimo aktu įsigijo Erichas Kaizerlingas (1859–1932), gyvenęs Velžio dvare.

Šio dvarininko su žmona vokiete Marija valdomas Staniūnų dvaras buvo gerai tvarkomas, toliau statyti nauji ir remontuojami seni dvaro sodybos pastatai, darytas pelkėtų žemių drenažas.

Vykdant 1922-ųjų žemės reformą iš Ericho Kaizerlingo nusavinta ir išdalinta virš tūkstančio hektarų žemės ir miško. Velžio palivarkas ir dalis Staniūnų dvaro žemės atiteko savanoriams ir bežemiams. Arčiau miesto buvusios Panevėžio dvaro žemės, taip pat ir Staniūnų dvaro šiaurinė dalis nusavinta Panevėžiui praplėsti. Staniūnų miškas atiteko Miškų ūkio departamentui.

Po reformos Staniūnų dvaro žemėvaldai palikta 150 ha žemės ir 2 ha miško.

Dar apie 26 ha dvaro buvo parduota XX a. trečiame dešimtmetyje. Kas liko, Erichas Kaizerlingas 1931 m. surašytu naminiu testamentu visą turtą užrašė savo žmonai.

Iš pastarosios dvaro centrą, kurį tuomet sudarė 82,74 ha žemės sklypas, nusipirko Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas.

1940 m. dvaras nacionalizuotas. Antrojo pasaulinio karo metais Staniūnuose įsikūrė „Ostlando“ bendrovė. Po karo Staniūnuose įsteigtas tarybinis ūkis.

Galerija

Komentarai

  • Ar žinote, kad ne blogesnis dvarininkas ir dabar Staniūnų dvarą valdo. Viską atėmė iš paprastų akcininkų ir dabar dvarininkas vienas. Pasidomėkite, gal pavyks pasikalbėti. Sėkmės Vida.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų