-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Paeiti man sunku ne tik dėl nuolatinio skausmo lūžusių, po to operuotų kaulų. Kažkas atsitiko mano sąmonėje, smegenyse ar kur, kad aš tiesiog nebemoku vaikščioti. Nesu paralyžiuota, bet kojos manęs nebeklauso, reikia didžiausių pastangų, kad žengčiau žingsnį“, – prisipažįsta sužalota B. Laureckienė.
Šiuo metu ji – Palangos reabilitacijos ligoninės pacientė. Ir pati, ir šios gydymo įstaigos specialistai deda begalines pastangas, kad panevėžietė atsistotų ant kojų.
„Iki vietos, kur karaliai pėsti vaikšto, su vaikštyne dar nueinu. Tolesni žygiai man neįveikiami“, – neslepia Berutė, paklausta, ar Palangoje jau buvo nuėjusi prie jūros. Ir priduria, kad jūra džiaugėsi, per bangas šokinėjo, dviračiu pajūrio takais važinėjo likus kelioms dienoms iki lemtingų sužalojimų.
„Dabar pro ligoninės langą matau nuo jūros vėjų palinkusias pušis“, – liūdnai prataria B. Laureckienė.
Nelaimė B. Laureckienę ištiko pernai spalio 2-ąją. Tą saulėtą šeštadienį Berutę, dviračiu važiuojančią pirkti gėlių puokštės, Laisvės aikštės prieigose nutrenkė į ją įsirėžęs paspirtuku važiuojantis jaunuolis. B. Laureckienė pasakoja, jog į jos stabdomą dviratį atsitrenkė jaunas žmogus, ant pečių vežęsis kuprinę su „Bolt Food“ firminiu ženklu. Iš tos kuprinės ji suprato, kad ją parbloškė maisto išvežiotojas.
Moterį su visu dviračiu nutrenkęs maisto išvežiotojas nurūko neatsigręžęs.
„Tada, aišku, nežinojau, kaip labai sužalota esu ir kad mano dešinės rankos, o ypač kojos, kaulai virtę šipuliais. Tačiau man taip skaudėjo, kad parkritusi klykiau nesavu balsu. Jau vėliau daktarai paaiškino, jog dėl to klyksmo nebuvau praradusi sąmonės. Sužinojau, jog taip sužaloti žmonės skausmo nebeištveria, tad pats organizmas padaro taip, kad prarandama sąmonė, o su ja ir visi pojūčiai“, – ką teko ištverti, pasakoja panevėžietė.
Berutė Laureckienė. Asmeninio archyvo nuotr
Gėlių puokštės Berutei tąsyk reikėjo vestuvėms, į kurias šeima lemtingą šeštadienį buvo pakviesta. Gėlių ji taip ir nebenupirko, o vietoje vestuvių buvo išvežta į ligoninę. Puotą ir šokius jai pakeitė operacija. B. Laureckienė įsidėmėjo pavadinimus visų sulaužytų, sutrupintų ir kitaip sumaitotų kaulų, kuriuos daktarams reikėjo surinkti ir vėl sudėliojus sutvirtinti metalais, susukioti varžtais.
„Dabar, po nelaimės praėjus beveik keturiems mėnesiams, kaulai baigia gyti. Reikia išjudinti sąnarius, kad galėčiau paeiti. O tai – vėl begalinės kančios. Pasiduoti neketinu. Dirbu su savo sulaužytu kūnu kiek galiu ir kai jau nebegaliu“, – apie dedamas pastangas, o drauge ir nepalaužiamą optimizmą, pasakoja B. Laureckienė.
Vis dėlto josios optimizmą, o ir apskritai tikėjimą žmoniškumu, sklaido sužalojusio bei iš įvykio vietos pasišalinusio jaunuolio ir jo šeimos abejingumas.
„Su vyru išauginome tris sūnus, dirbdama pedagoge, visą gyvenimą stengiuosi vaikams ugdyti atsakomybę, pagarbą, atjautą, žmogiškumą. O štai pati susidūriau su didžiausiu abejingumu ir tikru nežmoniškumu. Kaip kitaip įvertinti poelgį jauno vyro, nutrenkusio, o paskui palikusio iš skausmo klykiančią moterį?“ – kalba švietimo įstaigos vadovė.
Į ją įsirėžusio jaunuolio B. Laureckienė teigia gerai neprisimenanti. Tačiau ji žino, kad policija nustatė asmenybę vyro, kurį išdavė būtent „Bolt Food“ kuprinė.
„Dabar, kai vos paeinu, neturiu jėgų domėtis, kaip pareigūnai tiria mano nelaimę. Žinau, kad tai aiškinosi mūsų šeimos advokatas. O iš jo išgirdau, kad mane nutrenkęs jaunuolis keičia parodymus, įrodinėja, kad yra nekaltas. Nenustebsiu, jei galiausiai paaiškės, kad ne jis į mane, o aš į jį įvažiavau dviračiu, o tada griuvau ir visa sulūžau“, – nuoskaudą jaučia Berutė.
Anot B. Laureckienės, ištirti jos nelaimę trukdo ir tai, kad, nepaisant, jog paspirtukininkas į ją įvažiavo miesto centre ir dieną, nerandama liudininkų, mačiusių šį įvykį.
„Tikrai nerandama. Irgi iš advokato girdžiu, kad šio įvykio neužfiksavo vaizdo kameros, neatsiranda, kas paliudytų, kaip iš tiesų viskas vyko, nors mažai tikėtina, kad manęs griūvančios niekas nematė, o šaukiančios negirdėjo“, – kalbėjo B. Laureckienė.
Tiesa, vienas liudininkas, tapęs ir jos gelbėtoju, buvo. Tai kitas jaunuolis, iškvietęs iš skausmo klykiančiai moteriai greitąją pagalbą.
„Šis jaunas vyras, manau, galėtų pareigūnams paaiškinti, kaip aš buvau sužalota. Tačiau vėlgi girdžiu, kad policijai nepavyksta jo atsekti, nes jaunuolis nebesinaudoja tuo telefono numeriu, kuriuo skambindamas kvietė man pagalbą“, – sako sužalotoji.
Tai, kad neatsiranda nelemtojo įvykio liudininkų, Berutė įvardija mistika, o galbūt ir prakeiksmu, lydinčiu jos šeimą. Šiemet gegužės 23-iąją sueis 25 metai, kai taip pat pačiame Panevėžio centre buvo nužudytas jos sūnus Deividas. Neatsiradus nužudymo liudininkų, kaltininkai iki pat šių dienų liko neišaiškinti ir nenubausti.
„Sūnaus nužudymo byla pareigūnų įvardijama kaip nebaigta, neuždaryta, tačiau ji stovi vietoje. Gali būti, kad tas pats laukia ir mano sužalojimo bylos. Tad labai prašau atsiliepti tuos, kurie galbūt bent pažvelgė į mane, paspirtukininko numuštą, parkritusią ant žemės, kurie gal girdėjo mane klykiančią nesavu balsu. Anaiptol nenoriu mane sužalojusiam jaunam vyrui keršto, bet noriu teisingumo. Juk abejingumas – vienas iš didžiausių žmonijos priešų“, – į tuos, kas gali padėti ieškant teisybės, kreipiasi B. Laureckienė.
Anot jos, sužalojimas tapo ne tik didžiuliu išbandymu jai pačiai, bet ir visai šeimai.
„Pirmus mėnesius priežiūros man reikėjo kone tiek pat, kiek ką tik gimusiam kūdikiui. Malonu pasakyti, kad tokią priežiūrą tikrai gavau iš savo šeimos. Paramos taip pat sulaukiau iš bendradarbių, bičiulių, tikėjimo brolių ir seserų, dvasią kėlė gėlėmis mane apdovanoję miesto Savivaldybės vadovai“, – vardijo ligonė.
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato komunikacijos specialistas Tadas Martinaitis, į klausimą, kiek pasistūmėjo B. Laureckienės sužalojimo byla, atrašė, kad ikiteisminis tyrimas vyksta.
Į bendrovę „Bolt Food“ raštu kreipėmės klausdami, ar darbuotojas, dėl kurio neapdairumo, kaip tvirtina B. Laureckienė, ji tapo sunkiai sužalota, prisiima kaltę už įvykį. Teiravomės, kaip šią nelaimę vertina pati bendrovė. Iš „Bolt Food“ nesulaukta jokios reakcijos.
Dar pernai spalį, netrukus po šios nelaimės, „Bolt Food“ maisto pristatymo plėtros vadovas Baltijos šalyse Ruslanas Savičius „Sekundei“ teigė, jog su situacija įmonė yra susipažinusi, komanda jau bendravo su nelaimę patyrusia moterimi ir jos sūnumi. Tuo metu įmonė apie įvykyje dalyvavusį kurjerį dar laukė informacijos iš policijos pareigūnų.
„Bolt“ kurjeriai yra individualiai dirbantys asmenys. Prieš įsidarbinimą kiekvienam kurjeriui suteikiame gana išsamią mokymo medžiagą, kurioje įtraukiame įvairių su šia veikla kylančių situacijų pavyzdžius. Natūralu, jog ne visas situacijas pavyksta numatyti ir įtraukti į pavyzdines, tad po šio incidento planuojame daugiau dėmesio skirti tokių situacijų valdymui ir tinkamam jų sprendimui. „Bolt“ kurjeriai, kaip ir bet kuris kitas eismo dalyvis, turi laikytis Kelių eismo taisyklių ir atidžiai stebėti aplinką kelionės metu“, – tuomet komentavo R. Savičius.
