I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Scenoje solistai, meilėje – duetas

Scenoje solistai, meilėje – duetas

Mažai kas žino, jog Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solisto, tenoro Vytauto Kurnicko muzikinis kelias užsimezgė jau išnykusiame Bistrampolio – dabartiniame Kučių kaime Panevėžio rajone.

Čia gimęs ir iki penkerių augęs būsimasis muzikas pamena beprotiškai žavėjęsis gamta, o jos užburtas žengė ir pirmąjį žingsnį natų pažinimo link.

Pradžia – ant Čičinsko kalno

Nors atsiminimų menkai užsilikę, V. Kurnickui iki šiol iš atminties neiškrenta elniaragiai vabalai, kuriuos kartu su kitais vaikais kadaise statydavo vieną priešais kitą ir laukdavo skambios kovos.

„Jie niekada nepasitraukdavo kaip kokios musės, o visada kovodavo. Duodavo savo ragais kaip tikri elniai“, – vaikystės prisiminimai kelia šypseną solistui.

Jau tada Vytauto ausys įsitempdavę išgirdusios neįprastą garsą ar melodiją. Dėl to nereikia stebėtis – visi broliai buvo linkę į meną, tad ir jis būdamas vos dvylikos jau grojo Upytėje ant Čičinsko kalno vykdavusiose gegužinėse.

„Groti armonika pradėjau bebaigdamas trečią klasę. Broliai ją nusipirko, bet aš – ketvirtasis brolis su ragais – tapau muzikantu“, – šmaikštumo nestokoja V. Kurnickas.

Kalnas prie Upytės ir jo apylinkės muzikanto atsiminimuose išlikę ryškiausi.

„Joninių nakties paryčiais mums, vaikams, liepdavo pridėti ausį prie Čičinsko kalno žemės ir klausytis, ar nesigirdi jaučio, gaidžio ar net paties Čičinsko bliovimo“, – linksmus vyresniųjų vedžiojimus už nosies prisimena muzikas.

Solistų Gražinos ir Vytauto Kurnickų širdyse iš pradžių užgimė meilė muzikai, o vėliau muzika pavirto į meilę vienas kitam – tokia galėtų būti glausta dueto ,,Bella vita“ istorija. Visgi poros kelias į laimę buvo vingiuotas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Solistų Gražinos ir Vytauto Kurnickų širdyse iš pradžių užgimė meilė muzikai, o vėliau muzika pavirto į meilę vienas kitam – tokia galėtų būti glausta dueto ,,Bella vita“ istorija. Visgi poros kelias į laimę buvo vingiuotas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Dvare gąsdino velniais

O štai Bistrampolio dvaras dabar kaip reikiant pakeitęs buvusią savo išvaizdą. Kadaise jo rūmai buvo padalinti ir juose gyveno septynios šeimos – buvo tikras tarybinis ūkis.

Dar vaikystėje Kurnickų šeima išsikėlė iš dvaro, bet dvidešimtmetis Vytautas kartu su krikšto tėvais Želniais dar sykį buvo atvykęs padėti vežti šieno. Tik jų dėka pavyko atskirti, kurie langai kadaise priklausė Kurnickams.

,,Dvaro parke buvo daugiau medžių. Prie įvažos tebestovi akmuo, ant kurio žaisdavau ar miegodavau. Šeimoje buvau septintas, jauniausias, tad pro langą mane galėdavo stebėti vyresnės seserys ar auklės“, – prisimena Vytautas, prieš keletą savaičių tame pačiame dvare, dabar jau ištaigingame, surengęs koncertą.

O anais laikais vaikystė dvare bėgo nerūpestingai – smalsus vaikas buvo išnaršęs visus slapčiausius kampelius. Viename jų buvo sandėliuojamos daržo gėrybės ir ten neretai vesdavę mažųjų keliai.

,,Kažkas iš vaikų kartą smarkiai susižeidė, tad ilgainiui imta sakyti, jog ten yra velnių ir geriau neiti. Nors noras paieškoti kokios uogienės tikrai buvo didelis“, – žvalgydamasis dabar jau po visiškai kitaip atrodantį Bistrampolio dvarą pasakoja Vytautas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Į bažnyčią traukė muzika

Būta ir skaudžių įvykių, apie kuriuos byloja amžini prisiminimai. Tarp stribų ir miškinių nuolat vykę susišaudymai, ore švilpė kulkos ir per vieną tokį susirėmimą viena jų padegė netoli gyvenamojo pastato stovėjusią šiaudų stirtą.

„Į namus ėmė veržtis dūmai, o tuo metu mama buvo viduje, laukėsi manęs ketvirtą ar penktą mėnesį. Jai lekiant pro duris, nuo spintos krito vaza, ji taip išsigando, griebėsi už kaklo – taip išgąsčio pažymėtas gimiau ir aš“, – atsidusdamas žymę ant kaklo rodo V. Kurnickas.

Kalbėti apie muziką tenorui kur kas maloniau. Vyras pasakoja, jog vaikystėje atkreipdavęs dėmesį į menkiausias muzikines apraiškas, kaip antai, pro septynmetės mokyklos atvertus langus sklindančius skudučių garsus.

,,Bažnyčioje priglausdavau galvą prie sienos ir klausydavau nuo vargonų einančių žemų, aukštų tonų, ieškodavau jų vibracijų skirtumų. Man būdavo labai įdomu, todėl vis klausdavau mamos, kada vėl eisime į bažnyčią“, – juokiasi V. Kurnickas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Teatrą iškeitė į operetę

,,Mes panašūs – su muzika susidūrėme šiek tiek atsitiktinai“, – į vyro pasakojimą įsiterpia Gražina Skinderytė-Kurnickienė.

Ji šypteli nuo vaikystės degusi susižavėjimu teatru, spausdintinėmis raidėmis sau rašydavusi scenarijus ir vaidindavusi tėvams, į namus užsukantiems svečiams.

Gražinos tėvai anksti pradėjo vestis mergaitę į teatrą. Dar prieš ateidama į pirmąją klasę, ji jau buvo mačiusi ,,Ivanovą“, ,,Didįjį geismą“ ar ,,Mūsų miestelį“.

,,Vaikiškai išgyvendavau suaugusiųjų dramas. Kaip aš verkdavau, jeigu mane palikdavo pas senelius ir nesivesdavo į spektaklį!“– pamena Gražina.

O kartą nepavyko patekti į trokštamą spektaklį ir šeima pasirinko žiūrėti Štrauso operetę ,,Vienos kraujas“. Grįžusi į namus mergaitė dar ilgai negalėjusi nustoti šokti ir niūniuoti girdėtų melodijų. Tada ir atėjo svajos apie operetę.

,,Gaila, jog mūsų laikais buvo gėda prisipažinti, jog nori dainuoti operetėje, privalėjai norėti operos, antraip atrodydavai labai nerimtas“, – pasakojo G. Skinderytė-Kurnickienė.

Tačiau solistė nesijaučia pralaimėjusi pasirinkusi operetę, priešingai – ji leidžia atsiskleisti ir moters aktoriniams gabumams, kurie ne tokie svarbūs operos žanre.

,,Turėjau tris seseris, matydavau, kaip jos įsimylėdavo. Negalėjau tiesiog imti ir griebti – tėviškai, atsargiai norėjosi.“

V. Kurnickas

Mokėsi dainuoti lietuviškai

Prie operetės Gražina priartino ir mylimąjį Vytautą, visą savo gyvenimą paskyrusį operai.

,,Su manim gyvendamas neišvengsi dviejų dalykų: būsi doras katalikas ir mėgsi operetę“, – juokiasi G. Skinderytė-Kurnickienė.

Neišvengė tenoras ir kito žmonos sumanymo – turo po Lietuvą su specialiu muzikiniu spektakliu-operete. Pagrindines partijas vokiečių, prancūzų, rusų ar italų kalbomis atlikdavusiam muzikui teko mokytis dainuoti lietuviškai.

,,Lietuviškai jau nemokėjau mąstyti – buvo labai sunku išmokti lietuvišką kūrinį, prašydavau mažiau teksto“, – kūrybinėmis kančiomis dalijasi V. Kurnickas.

Besiruošdami turui, atlikėjai sako dažniausiai repetuodavę vėlyvais vakarais. Kaimynams taip ir neteko girdėti atliekamų arijų, nes jiedu gyvena atokioje nuosavoje sodyboje, kurioje laksto ir pora sutuoktinių žirgų.

,,Nesame kitokie nei kiti Lietuvos žmonės: lygiai taip pat gyvename iš pensijos, iš minimumo. Bet žirgus išlaikome ir dar turime sveikatos. Mums labai gera būti kartu, nuostabu, jog šalia ir partneris, ir gyvenimo žmogus“, – vienas per kitą kalba jau septyniolika metų drauge esanti pora.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Subrandinta meilė

,,Nieko nedariau, kad į mane atkreiptų dėmesį. Viskas vyko vaikiškai, romantiškai: bučinys į kaktą, po to dvejus metus sekė tyla, dar vėliau – paėmimas už rankos“, – meiliai į sutuoktinį žvelgia Gražina.

Moteris neslepia: jųdviejų santuokos kaina – aibė neteisingų apkalbų. G. Skinderytė-Kurnickienė jau trečioji tenoro žmona, buvusi specialybės dėstytojo studentė.

Solistė pasakoja atvažiavusi iš Kauno studijuoti į Vilnių manė, jog laikui bėgant grįš į gimtąjį miestą. Planai gan netikėtai apsivertė aukštyn kojomis.

Nors porai susipažinus Vytautas dar turėjo šeimą Klaipėdoje, visgi jauna ir stropi studentė padarė tokį stiprų įspūdį, jog ryžosi nutraukti senus ir kurti naujus santykius.

,,Nėra ką čia slėpti ar pilstyti iš tuščio į kiaurą: dėl šios istorijos man nebuvo lengva, nesiklostė viskas taip lengvai mano profesiniame gyvenime. Tačiau įvyko cheminė reakcija ir viskas“, – atvira Gražina.

Visgi meilę ore pora pajuto ne taip jau ir greitai. Kurį laiką G. Skinderytė-Kurnickienė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbo valytoja ir apie Vytautą jau buvo spėjusi susidaryti įspūdį – reiklus, griežtas, netgi priekabus. Nė minties neturėjo, jog jis kada nors taps antrąja puse.

Prie operetės Gražina priartino ir mylimąjį Vytautą, visą savo gyvenimą paskyrusį operai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Prie operetės Gražina priartino ir mylimąjį Vytautą, visą savo gyvenimą paskyrusį operai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Artėjo atsargiai

Pirmąjį žingsnį Vytautas žengė pabučiuodamas studentę į kaktą prieš stojamuosius.

,,Turėjau tris seseris, matydavau, kaip jos įsimylėdavo. Negalėjau tiesiog imti ir griebti – tėviškai, atsargiai norėjosi“, – glausdamas sutuoktinę atvirauja V. Kurnickas.

Jau vėliau, grįždamas iš gastrolių Maskvoje, kurioje atliko ariją operoje ,,Pikų dama“, Vytautas buvo prisižadėjęs aplankyti savo studentę, papasakoti įspūdžius.

Gastrolės buvusios iš tiesų sėkmingos, palydėtos gausių ovacijų. Tačiau V. Kurnickas tik kukliai pakėlė taurę apynių gėrimo ir neliko švęsti su kolegomis – skubėjo pas Gražiną.

,Jis pasakoja apie Maskvą, o man vaizdas važiuoja“, – santykių pradžią prisimena solistė.

Net jeigu už nugaros liejosi apkalbos ar nuplaukė tam tikros profesinės galimybės, Gražina nesigaili nė vieno priimto sprendimo.

,,Linkėčiau visiems sukurti tokias šeimas, kokia esame mes jau visus septyniolika metų. Vytautas yra ir mano draugas, ir meilė – nieko brangesnio neturiu. Man sekėsi mokytis, buvau pirmūnė. Bet ar man reikėjo rinktis karjerą? Visą gyvenimą būčiau gailėjusis, jeigu nebūčiau pasiryžusi šiam žingsniui,“ – įsitikinusi G. Skinderytė-Kurnickienė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų