Scenoje nebijo pasirodyti kvaila

• Sekundė
• Reda Osteikaitė
• Aktualijos
• 2022.05.27 14:18

Panevėžiečiai aktoriai Dovilė ir Martynas Klementjevai kartu ir scenoje, ir gyvenime. Per dešimt gyvenimo kartu metų jau išmoko grįžę namo nebetęsti teatrinių diskusijų. Visgi nusileidus scenos uždangai sutuoktiniams visiškai atsiriboti nuo teatro nepavyksta, o spektaklių monologai pusbalsiu skamba net ir vaikštinėjant parke su sūneliais.

Aktorės karjera – Dovilės Klementjevos vaikystės svajonė, bet iš dalies ir likimo padiktuota sąlyga. Dovilės tėčio brolis – žinomas Rusijos aktorius Sergejus Puskepalis, giminaitė iš močiutės pusės irgi buvo aktorė.

D. Klementjeva prisimena dažnai vaikystėje žaisdavusi viena ir fantazijos stoka tikrai nesiskundė.

„Man būdavo įdomu vienai ir iki šiol taip yra. Dėl to turbūt sudomino ir vaidyba, nes įsivaizdavau, kad galiu išgyventi kitų gyvenimus, pasimatuoti svetimą kailį“, –pasakoja Panevėžio teatro „Menas“ aktorė.

Tačiau gabios menininkės kelias į sceną buvo ganėtinai vingiuotas. Iš karto įstoti į vaidybą nepavyko. Nusprendė studijuoti bet ką, kas nebūtų susiję su aktoryste. Pirmieji nusivylimai atvedė Dovilę prie lietuvių kalbos filologijos ir režisūros studijų.

„Sunku pasakyti, kiek aš pasirinkau vaidybą, kiek ji pasirinko mane. Studijų metais ir po jų buvo ir daugiau atsitiktinumų, jei galima taip pavadinti. Dėl tokio atsitiktinumo patekau į režisieriaus Alekso Mažono pantomimos teatrą ,,A“, dalyvavau Rolando Rastausko projekte kaip šokėja. Paraleliai rašiau. Dalis tekstų publikuoti, dalis nugulė į projektą Tauragėje ,,DoRo“,– vardija D. Klementjeva.

Su vyru Martynu Klementjevu, Dovilė kartu ir scenoje, ir gyvenime.

Įdomiausia su jaunimu

Po studijų D. Klementjeva metus dirbo Tauragės moksleivių kūrybos centre. Tačiau vis traukė scena. Kaip tik tuo metu vyko atranka teatre ,,Menas“.

„Dalyvavau, patekau, bet kūrybinį darbą su jaunimu ir toliau tęsiu. Teatre vadovauju jaunimo studijai“, – šypteli pašnekovė.

Dirbti su jaunimu jai nepaprastai įdomu. Ar nesunku prieiti prie šiandienos jauno žmogaus ir užmegzti su juo ryšį?

„Aš asmeniškai labai daug iš jų išmokstu, – sako studijos vadovė. – Jie labai skirtingi, turintys daug veiklų, ,,multitaskinantys“. Užsiėmimuose bandau juos sutelkti į vienį. Tai be galo sudėtinga, o ir ne visada pavyksta pakartoti.“

Svarbiausia, anot D. Klementjevos, kad pats žmogus taptų įdomus sau, o ne savaime suprantamas. Šiuo metu ji su ugdytiniais rengiasi išėjimui į viešumą – vaidybai gatvėje.

„Tai sudėtingas dalykas, ypač turint galvoje, kad kiek beplanuotum, išeis kitaip ir pojūtis bus kitoks, nei tikėjaisi. Reikia drąsos. Tačiau gyvas ir spontaniškas, teisingai nukreiptas santykis yra labai paveikus žiūrovo atžvilgiu ir labai augina aktorių“, – sako Dovilė.

Krizę jautė ir teatre

D. Klementjeva puikiai pamena pirmuosius ir kiek nedrąsius žingsnius teatro „Menas“ scenoje. Jo atmosfera iš karto labai patiko ir norėjo čia likti.

„Buvo ekonominės krizės metai. Prieš spektaklį laukdavome, kol ateis administratorė ir praneš, ar susirinko žmonės, ar bus spektaklis. Tas laikas truko neilgai, tačiau įsiminė. Tada kūriau Alžbutės – tarnaitės vaidmenį režisieriaus Vytauto Kaniušonio spektaklyje ,,Dobilėlis penkialapis“. Laiko repeticijoms buvo daugiau, dabar mūsų tempai gerokai išaugę. Nors, regis, ne tiek daug metų ir praėjo – devyneri“, – šypteli aktorė, sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį teatro scenoje.

Pasak Dovilės, tuo metu, kai atėjo į teatrą, kolektyve nebuvo patys geriausi laikai. Tiesiog trūko šilto, atviro santykio.

„O galbūt pati nesugebėjau to spinduliuoti? Kartais per daug tikimės iš kitų“, – svarsto aktorė.

Kartu ir gyvenime, ir scenoje

Su vyru Martynu Klementjevu, taip pat aktoriumi, Dovilė dirba tame pačiame teatre. Per beveik dešimt gyvenimo kartu metų jau išmoko grįžę namo nebetęsti teatrinių diskusijų, neapkrauti vienas kito vaidmens kūrimo detalėmis.

„Labiau pasiliekame tai sau. Juolab kad man taip patinka galvoti ir kurti vienumoje. Tačiau išėjus iš teatro ir grįžus namo nebūtinai visiškai atitrūksti. Dažnai, jeigu reikia įeiti į kitą vaidmenį greitai, tenka ir tekstą pasikartoti. Tas ne visiems šeimos nariams suprantama“, – prasitaria aktorė.

Pavyzdžiui, poros atžaloms.

„Vaikštau su sūnumis parke ir nejučiomis pusbalsiu kartoju tekstą, nes teko greitai pakeisti vieną aktorę. Tekstas nėra išrepetuotas ir natūraliai neplaukia. Tai sūnus prašė liautis. Tokia ta aktoriaus kasdienybė“, – sako Dovilė.

D. Klementjeva skaičiusi teatro kritiko ir režisieriaus Deivido Mamato knygą „True and False“ apie aktoriaus vaidybą ir jos technikas. Įsiminė, jog įžanginiame žodyje autorius pabrėžė aktoriaus profesijos keistumą kitų profesijų žmonių atžvilgiu.

„Niekuomet niekam negalėsi paaiškinti savo darbo ypatumų ir likti visiškai suprastas. Vaidyba yra gyvenimas. Veikiau būdas ar priemonė pažinti gyvenimą“, – pabrėžia menininkė.

D. Klementjevai teatre „Menas“ atmosfera iš karto labai patiko. Tiesiog vieta pasirodė esanti sava.

Perimti žaidimo taisykles

Kaip aktorė D. Klemenjeva gyvena tai vaikų, tai paauglių, tai suaugusiųjų pasaulyje. Ar jie labai kontrastingi? Dovilė juokiasi: kiekvienas aktorius yra vaikas. Reikia būti pakankamai naiviam, kad nuolat skaitydamas vis naują pjesę, patikėtum, kad tai tavo gyvenimas. Tačiau ir ypač nuoširdžiam, kad tuo patikėtų kiti.

Vaikai ir jaunimas, anot aktorės, atviriau reiškia nuomonę, emocijas per spektaklį. Tad grįžtamąjį ryšį gali pajusti čia pat, to nepasakysi apie spektaklį suaugusiesiems.

„Dažniausiai jie nepuls šūkčioti ar juoktis. Suaugusiesiems reikia daugiau laiko suvokti, ar vaidinama komedija, ar drama, dabar juoktis ar verkti“, – pažymi Dovilė.

Anot jos, suaugusiesiems reikia daugiau laiko atsipalaiduoti ir panirti į scenos gyvenimą.

„Kaip pasakė A. de Sent Egziuperi Mažasis princas, suaugusieji yra labai keisti, jiems reikia viską aiškinti. Vaikai greičiau perima žaidimo taisykles ir įsitraukia“, – sako pašnekovė.

Dovilė įsitikinusi, jog aktorių labiausiai augina tie vaidmenys, kurie nelengvai pasiduoda, nėra paprastai atrakinami. Tokiu atveju menininkas priverstas pasikapstyti savyje, paieškoti naujų raiškos būdų.

„Kuo toliau, tuo labiau vaidyba tolsta nuo personažo kaip paveikslėlio ar multiplikacinio herojaus kūrimo. Vis dažniau susilauki prašymo iš režisierių elgtis ar reaguoti esamomis aplinkybėmis netolstant nuo savo asmens, bet kaip tik kuo arčiau savęs. Taip sukuriama iliuzija, tarytum tas personažas būtum tu. Taip ir turėtų būti, tačiau nesu linkusi romantizuoti aktorystės, būna visaip“, – sako D. Klementjeva.

Galvoje – kitiems nematomos klaidos

Dovilė neslepia, jog po kiekvieno spektaklio žingsniuodama namo galvoja apie klaidas scenoje. Jas reikia žinoti ir įvertinti.

„Čia labai slidus takelis iki savigraužos. Reikia išlikti savikritiškam, bet pasistengti nesuasmeninti klaidų. Dažniausiai klaidas žino pats aktorius ir partneriai, tačiau ne žiūrovas“, – tvirtina D. Klementjeva.

Dovilės manymu, tam, kad scenoje įtikintum žiūrovą savo talentu, pirmiausia reikia pačiam juo patikėti.

„Sunku apibrėžti talentą. Svarbiausia yra siekiamybė. Jei tau įdomu, tu ir kitiems būsi įdomus. Iš čia ir garsusis „tikiu-netikiu“, – mano aktorė.

Pasak Dovilės, aktorių labiausiai augina tie vaidmenys, kurie nelengvai pasiduoda, nėra paprastai atrakinami.

Mažai ištyrinėta

Anksčiau, ieškodama kūrybinio įkvėpimo, D. Klementjeva nuolatos klausydavosi muzikos. Dabar turi kur kas mažiau laiko, nes namuose augu du sūneliai. Vienam jų jau ketveri, kitam – vos metukai.

„Gyvenimas pats savaime yra labai įdomus ir žmonės įdomūs, o svarbiausia, pati sau esu labai įdomi ir dar labai mažai ištyrinėta. Dažnai atrodo, kad reikia laukti tinkamos akimirkos, kada ateis įkvėpimas, tačiau supratau, kad tai burbulas“, – kalba Dovilė.

Anot jos, įkvėpimas ateina su darbu.

„Mintys yra laisvos ir tavo galva gali dirbti atliekant bet kokį fizinį darbą. Pavyzdžiui, plauni indus ir sugalvoji tekstą. Ir tai yra labai meniška“, – pasakoja aktorė.

Geriau be eksperimentų

Paklausta, ką, jos nuomone, reikėtų kelti į sceną, kokių spektaklių šiandien labiausiai reikia, D. Klementjeva susimąsto.

„Sunku nusakyti, kokių labiausiai reikia. Ar tų, į kuriuos daugiausia eina, pavyzdžiui, komedijų, ar mažiau lankomų dramų. Kiekvienas atsirenka. Turbūt visiems mažiausiai reikia nesuprantamų eksperimentų dėl eksperimento“, – svarsto Dovilė.

Pasak jos, E. Nekrošiaus pastatymo ,,Pirosmani, Pirosmani…“ kalba yra kodinė, bet kažkur giliai glūdinti kiekviename ir, suprantama, paveiki.

„Spektaklis senas, man teko matyti tik įrašą, tačiau koks poveikis! Koks aktorių ir režisieriaus bendradarbiavimas, koks vienas tikslas! Štai tada spektaklis suskamba. Pasigendu nuoširdaus noro kurti kartu. Manau, tai ir yra raktas“, – neabejoja D. Klementjeva.

Dovilė sako, jog kaip ir dauguma žmonių ji dažnai pagalvojanti, kad nori būti geresnė, nei iš tiesų yra. Ir tai, anot jos, labai kvaila.

„Kai pagaunu save tokioje gyvenimo vaidyboje, pajuntu gėdą. Labai svarbu save analizuoti ir sekti. Sekti savo mintis ir poelgius, neduodi valios savo ego“, – įsitikinusi D. Klementjeva.

• Sekundė
• Reda Osteikaitė
• #aktorė
• #Dovilė Klementjeva
• #jaunimas
• #Profilis Jauni
• #teatras
• #vaidyba