O salėn patekę laimingieji gėrėjosi vyresnio amžiaus solistų, tarp kurių buvo ir Vytautas Kakarieka, atliekamomis dainomis. Pasirodo, kad šis nekilnojamojo turto plėtros sritį įvaldęs verslininkas yra ir puikus muzikantas.
Pats Vytautas labiau linkęs save pristatyti kaip buvusį muzikantą.
Panevėžietis šypsosi, kad po to, kai pasibaigė jo muzikinė karjera, mikrofono rankose neturėjo maždaug ketvirtį amžiaus.
Bet jį paėmė, ir nuaidėjusios skambios dainos buvo palydėtos audringais plojimais.
Verslininkas Vytautas Kakarieka scenoje uždainavo po ketvirčio amžiaus pertraukos. Asmeninio albumo nuotrauka
Ir užaugo, ir pirmąkart uždainavo V. Kakarieka Panevėžio rajone, Smilgiuose.
Jis – rusų kalbos mokytojo ir akušerės sūnus, trijų vaikų šeimos pagrandukas.
Tėtis mirė, kai Vytautui tebuvo dvylika.
V. Kakarieka sako: tėvas buvo tiek spėjęs jį išmokyti rusų kalbos, kad tuomet, kai buvo dar tik šeštokas, patikėdavo taisyti abiturientų rašinius.
„Žinoma, jis mano ištaisytas klaidas dar pertikrindavo. Būdavo, rasdavo ir nepastebėtų. Tačiau nepamenu, kad būtų aptikęs, jog suklydau“, – pasakoja V. Kakarieka.
Panevėžietis svarsto: jei tėtis būtų gyvenęs, ko gero, jį būtų išleidęs mokytis į tuomet Panevėžyje veikusią internatinę sporto mokyklą.
Mat krepšinį žaidęs Vytautas turėjo puikių sportinių duomenų. Tebesportuoja ir dabar.
Tačiau našle likusiai jo mamai buvo gaila skirtis su šeimos mažėliu. Pagalvojus, kaip jis vienas gyvens Panevėžyje, ėmė nerimas.
Tačiau ji priėmė kompromisą sūnų išleidusi į Panevėžį krepšinio treniruotėms.
Vytautą treniravo garsus treneris Raimundas Sargūnas. Dabar jo vardu pavadinta miesto sporto gimnazija, buvęs sporto internatas.
Tad Panevėžyje V. Kakarieka sportavo, o Smilgiuose ėmėsi muzikuoti.
Vaikystėje dainavo mokyklos chore, atlikdavo dargi solo partijas, o vėlyvoj paauglystėj paėmė į rankas gitarą. Instrumentą perprato greitai, o grodamas pamėgino uždainuoti. Pavyko!
„Esu visiškas muzikos savamokslis. Bet ne toks ir negabus. Groti gitara, dainuoti man ir sekėsi, ir norėjosi. O tokių kaip aš Smilgiuose buvo ir daugiau. Taip gimė mūsų mokyklos ansamblis, ėmėme groti šokiuose“, – pamena V. Kakarieka.
Vyresnieji puikiai pamena, kad V. Kakariekos jaunystės metais, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, reikėjo mokėti „kombinuoti“.
Nuėjęs į parduotuvę, ne visada gaudavai nusipirkti netgi duonos.
O batus, šaukštus, netgi paprasčiausią virtuvės spintelę, kitus elementarius daiktus tekdavo „susikombinuoti“ – ieškoti pažinčių, bazių vedėjams, pardavėjams brukti kyšius.
Vytautas jau nebeatsimena kaip, bet jie, Smilgių vaikinai, „susiorganizavo“ ir iš kažkur gavo elektrinę gitarą. Jam tai prilygo stebuklui. O miesteliui buvo didžiulis įvykis, kai mokinukai per šokius užgrojo šia gitara.
Dabar V. Kakarieka šypsosi prisiminęs, kad elektrinė gitara užgrojo prijungta prie radijo aparato.
Grodamas V. Kakarieka dainavo Vytauto Kernagio atliekamas Lietuvos kompozitorių sukurtas dainas.
„Nedaug tų dainų tuomet būdavo. Tas pačias transliuodavo radijas, tokias pat atlikdavome ir mes. Bet mūsų muzika buvo gyva, pagal ją šoko bendraamžiai“, – pasakoja muzikantas.
Tai vėliau atėjo diskotekų mada, o prieš pusšimtį metų šokiai vykdavo grojant tik gyvai muzikai.
V. Kakarieka atkreipė dėmesį, kad jokio vadovo jų mokyklinis ansamblis neturėjo, bet buvo grojama dviem gitaromis, mušamaisiais ir klavišiniais. Kaip mokėdami, taip vaikinai stengėsi „susigroti“.
„Šis tas pavykdavo“, – šypsosi pašnekovas.
Netrukus vaikinai buvo pakviesti groti Smilgių kultūros namuose.
Vytautui smagu prisiminti, kad į šokius Smilgiuose suvažiuodavo jaunimo ne tik iš aplinkinių Radviliškio, Pakruojo rajonų, bet ir paties Panevėžio. Šokių būta audringų, smagių ir linksmų.
„Automobilių jauni žmonės tuomet neturėjo, bet Smilgius pasiekti sunku nebuvo. Kursavo galybė autobusų, važiuodavo jie ir naktimis“, – prisimena V. Kakarieka.
Pinigų už koncertus jaunieji Smilgių muzikantai negaudavo. Tačiau jausdavo didžiulį malonumą groti ir dainuoti. Būtent Smilgių kultūros namuose Vytautas pirmą kartą uždainavo su mikrofonu.
Vytautas Kakarieka pabrėžia, kad jam, artėjančiam prie 70-ies, išsaugoti puikų balsą padeda sportas. P. Židonio nuotrauka
Sovietmečiu dažna įmonė turėjo savo estradinį ansamblį. Jis
grodavo per įmonėse organizuotus šokių vakarus, pasirodydavo per privalomus ataskaitinius rinkimų susirinkimus, kai buvo renkami įmonių partinių organizacijų, profesinių sąjungų vadovai. Grodavo ir minint sovietinės armijos bei kitas ideologizuotas sovietmečio šventes.
Smilgiuose baigęs vidurinę mokyklą, V. Kakarieka atvyko dirbti į Panevėžio stiklo fabriką ir ėmėsi groti bei dainuoti jo estradiniame ansamblyje.
Skirtingai nei Smilgiuose, šis Panevėžio gamyklos ansamblis jau turėjo vadovą, profesionalų muzikantą, ir šis Vytautui perdavė nemažai profesinių žinių.
Tačiau fabriko ansamblio solistu būti jam teko neilgai, nes
išvyko į Kauną studijuoti aukštųjų melioracijos mokslų. O ten vėlgi atsidūrė Žemės ūkio akademijos estradiniame ansamblyje.
„Ir sporto, ir muzikos srityse madas tuomet diktavo Kaunas. Ten buvo susikūrusios geriausios muzikinės grupės, skambėjo originaliausios dainos. Jų dainas imdavosi dainuoti kitų miestų estradiniai ansambliai“, – pasakoja V. Kakarieka.
Vytautui smagu, kad jį, vaikiną iš provincijos, Kauno aukštosios mokyklos ansamblio nariai sutiko draugiškai ir noriai, tad jam teko lipti į laikinosios sostinės sceną.
Grota ir dainuota per studentų šokius.
„Nebaigęs Žemės ūkio akademijos, buvau pašauktas sovietinėn armijon. Iš jos sugrįžau į Panevėžį, diplomą gavau jau čia gyvendamas“, – sako V. Kakarieka.
Panevėžyje V. Kakarieka vėlgi buvo pakviestas groti ir dainuoti tuomečio Statybos tresto estradiniame ansamblyje.
Tai buvo vienas iš stipriausių, muzikaliausių miesto ansamblių, tad būti jo nariu buvo ir prestižas, ir garbė.
„Su šiuo ansambliu teko du kartus koncertuoti Vokietijoje, sykį tuometėje Čekoslovakijoje“, – skaičiuoja Vytautas.
Išvykti į šias šalis sovietmečiu buvo kone tas pats, kas dabar nuskristi į Mėnulį.
„Nuo pat jaunystės mane mokė, kad į sceną turi išeiti ir pasitempęs, ir šypsodamasis, ir žvalus. Surūgėlio ar kokio susirietėlio kas gi klausysis.“
V. Kakarieka
Bijodami, kad žmonės pamatys kitų šalių geresnį gyvenimą, sovietinio režimo vadai atvykusiuosius vertė gyventi uždarą gyvenimą.
Išvykti net į artimiausią užsienį pavykdavo mažai kam. Puikiam muzikantui Vytautui tai padaryti buvo leista.
Tačiau jis sako, kad nei Vokietija, nei Čekoslovakija nenustebino. Užtat pribloškė rusijos giluma: Tiumenės, Krasnojarsko kraštai, tuomet tiesta Baikalo-Amūro magistralė, kurios darbininkams Panevėžio statybos tresto ansamblis vyko koncertuoti.
„Tiumenės sritį menu kaip amžino įšalo kraštą, kur aplink tundra ir pelkės. Koncertavome ten naftą išgaunantiems darbininkams – jiems buvome parengę rusiškų dainų repertuarą“, – pamena V. Kakarieka.
Koncertuodamas Sibiro „įsisavintojams“ Vytautas sako akivaizdžiai įsitikinęs, kad sovietinė sistema gyveno šia diena, kad stengėsi viską, kas įmanoma, iš žemės gelmių išplėšti kuo greičiau, negalvodama apie ateitį.
Matė didžiulius fabrikus, kurių užimamas plotas kaip viso Panevėžio, matė gamybos atliekomis užterštus miestus.
„Kad sovietų valdžiai visai nesvarbu žmogus, įsitikinau, kai mus nuvežė koncertuoti Baikalo-Amūro geležinkelio magistralės tiesėjams. Ten dirbusiems lietuviams mūsų šalies valdžia buvo pastačiusi visai neblogus namus, šalia jų buvo įrengtos sporto aikštelės. O rusams jų valdžia surentė viso labo perpučiamų barakų. Gyvenkit juose ir dirbkit“, – Sibire patirtus įspūdžius prisiminė V. Kakarieka.
Vyresni panevėžiečiai Vytautą Kakarieką pažįsta kaip buvusio Panevėžio statybos tresto estradinio ansamblio solistą. P. Židonio nuotrauka
Tapęs Statybos tresto ansamblio solistu, Vytautas dainuodavo ir vestuvėse.
„Tai labai sunkus darbas“, – atsidūsta.
Sovietmečio vestuvės su piršlio korimu, svočios tempimu geldoj bei kitokiomis praeitin nueinančiomis tradicijomis tęsdavosi dvi, o kartais ir tris dienas. Jokių vestuvių planuotojų tuomet nebuvo, už linksmybes atsakingi buvo muzikantai.
Tai ir plėšdavo jie dainas, pildydavo svečių pageidavimus nuo ryto iki vakaro.
Išdainavę iki paryčių, pirmieji dainomis turėdavo pažadinti jaunuosius, suburti prie stalo svečius ir toliau juos linksminti.
„Bet užtat per vienerias vestuves uždirbdavom mėnesio atlyginimą“, – sako muzikantas.
V. Kakariekos muzikinė karjera Statybos tresto estradiniame ansamblyje baigėsi šaliai paskelbus nepriklausomybę.
Sovietmečiu muzikantus ir sportininkus įmonės įdarbindavo kaip darbininkus, mokėdavo jiems atlyginimą, nors vieni jų sportavo, kiti koncertavo.
„Pasikeitus santvarkoms, muzikantų ir sportininkų įmonėms nebereikėjo, mes buvome atleisti, todėl iširo visų gamyklų estradiniai ansambliai. Padėjęs gitarą ir palikęs mikrofoną, ėmiausi verslo“, – pasakoja Vytautas.
Su žmona Audrone jiedu buvo įkūrę batų gamybos cechą. Supirkę įrangą, batus ir modeliavo, ir siuvo. Siuvama ir parduodama avalynė padėjo prasigyventi. Tačiau šį verslą nukonkuravo iš Kinijos į Lietuvą pradėta vežti produkcija.
Tada V. Kakarieka pasirinko nekilnojamojo turto plėtojimo verslą, kuris sekėsi, todėl jame sukasi iki šiolei. Sako, jog veiklos tiek daug, kad groti ir dainuoti nebėra kada, tad pavargęs po darbų klausosi muzikos įrašų.
„Uždainavau tik dabar, toms senjorų Kalėdoms. Iš žmonių girdžiu, kad koncertas jiems patiko. Pats suvokiu, kad dainuoti galiu ir todėl, kad nepamirštu sporto, su bičiuliais sporto veteranais žaidžiu krepšinį“, – teigia V. Kakarieka.
Jis pabrėžia: tam, kad artėdamas prie 70-ies būtum išsaugojęs ir balsą, ir gebėjimą dainuoti, privalai išlaikyti sportinę formą.
„Nuo pat jaunystės mane mokė, kad į sceną turi išeiti ir pasitempęs, ir šypsodamasis, ir žvalus. Surūgėlio ar kokio susirietėlio kas gi klausysis. Tad ir stengiuosi būti pasitempęs ir scenoje, ir gyvenime“, – sako V. Kakarieka.