-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad Valentino diena oficialiai minima net nuo 496 metų, pagerbiant šv. Valentiną – krikščionių vyskupą, slaptą tuokdavusį įsimylėjėlius.
Vis dėlto išpopuliarėjo ši šventė tik XVIII amžiuje Anglijoje, kai įsimylėję žmonės pradėjo siuntinėti saldainius, perrištus kaspinais, ir atvirukus su Kupidono ar paukščių atvaizdais.
XIX amžiuje prasidėjo masinė meilės atvirukų gamyba fabrikuose. Tad, D. Pilkausko teigimu, 1835 metais Anglijos paštu jau buvo išsiųsta 60 000 Valentino dienos atvirukų.
JAV tokie atvirukai pradėti gaminti dar po dvylikos metų.
„Į Lietuvą Valentino dienos šventė atėjo tik po nepriklausomybės atkūrimo, – pasakoja istorikas. – Tačiau ir tarpukario Lietuvoje apie šią šventę žinojo tie, kuriems teko pabūti JAV.“
Pasak muziejininko, žinoma, kad vienas vadybos mokslo pasaulyje pradininkų Vytautas Andrius Graičiūnas meilės dienos proga visada sveikindavo savo žmoną – kino ir teatro aktorę Unę Babickaitę.
„Nors ir nešventė Valentino dienos, meilės tarpukario Kaune buvo daug, – šypsosi D. Pilkauskas. – Garsias poras – o jų laikinoje sostinėje buvo nemažai – aptarinėjo visas miestas, gal ir visa Lietuva.“
Beje, iš Kupiškio krašto kilusios ir Panevėžyje besimokiusios Unės Babickaitės ir V. A. Graičiūno meilės istorija išties verta kino filmo. Nors abiejų šeimos nepritarė, Holivudo aktorė susituokė su savo pusbroliu.
Tik jų laimė ilgai netruko. Grįžus į Lietuvą, tuoj prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Naciams traukiantis, pora nutarė likti gimtojoje šalyje, ir šis sprendimas buvo lemtingas – vėliau abu atsidūrė tremtyje Sibire, iš jo grįžo tik Unė.
Iš P. Kaminsko atvirukų kolekcijos
D. Pilkausko pasakojimu, tarpukariu santuokos Lietuvoje buvo leidžiamos nuo 18 metų, bet merginos galėjo tekėti sulaukusios 16-os.
Įdomu, kad būtinosios tarnybos kariams vesti buvo draudžiama. Ir galiojo šalyje tik bažnytinė santuoka. Civilinė – tik Klaipėdos krašte.
Iš to meto spaudos žinoma, kad trečiojo dešimtmečio Panevėžyje plito Paryžiaus mados. Tada moterys plaukus kirposi trumpai – vyravo „Garcon“ stilius. Tačiau jau ketvirtajame dešimtmetyje mados vėl keitėsi.
Ponios sukneles pirkosi, siūdinosi tik vienam baliui. Jas lydėdavę vyrai vilkėdavo frakus ir kostiumus, kariškiai – uniformą. O tautininkų ir šaulių žmonos ateidavo pasipuošusios tautiniais drabužiais.
„Panevėžio miesto žmonės gatvėse rodydavosi puošnūs, susitvarkę – vaikščiojo skrybėlėtos ponios, pentinus žvangino karininkai, o karo lakūnai, burgzdami motociklais, iš proto varė gimnazistes“, – taip, pasak D. Pilkausko, rašyta tarpukariu.
Karininkams leista vesti tik išsilavinusias merginas – bent jau vidurinį mokslą baigusias. Tad būta meto, kai nuotakų pasirinkimas jiems nebuvo didelis.
Ne tokią romantišką laikmečio pusę atskleidžia tarpukario statistika. Pagal ją, 1931-aisiais Panevėžyje buvo paplitęs sifilis ir gonorėja. Tais metais, pasak D. Pilkausko, ambulatorijose fiksuoti 1 599 apsilankymai, nustatyti 139 nauji sifilio atvejai ir 48 – gonorėjos.
Nemažai anuomet mieste darbavosi ir prostitučių – ypač prie stoties buvusiuose viešbučiuose.
Iš P. Kaminsko atvirukų kolekcijos
Kartais panevėžiečius įsukdavo tokie aistrų sūkuriai, kad istorijos apie tai patekdavo į spaudą.
Deja, ne viena tų istorijų būdavo dramatiška ir skaudi. O Kupidono strėlės pakirsdavo ne tik eilinius miestelėnus.
1924 metų spalio pabaigoje buvo pasikėsinta nužudyti 42-ejų Panevėžio miesto tarybos narį Kasperą Adomaitį. „Panevėžio balse“ tąsyk rašyta, kad vyras buvo savo krautuvėje Klaipėdos gatvėje, kai staiga „kažin kas per langą šovė iš revolverio ir Adomaičiui kulka įlindo į nugarą. Adomaitis išbėgo į gatvę, norėjo dar nueiti pas netoliese esantį gydytoją, bet gatvėj apalpo ir jį nuvedė kažin koks žydelis pas gydytoją“. (Čia ir kitur kalba netaisyta.) Apie pirmą valandą nakties Kriminalinė policija kareivinėse areštavo 4-ojo pėstininkų pulko puskarininkį Praną Samulionį.
„Pas jį rasti laiškai įrodo, kad jis norėjo nušauti Adomaitį. Adomaitis sužeistas labai sunkiai. Guli ligoninėj“, – rašė to meto laikraštis.
Maždaug lapkričio viduryje jau minima, kad Panevėžio miesto tarybos narys išleistas iš ligoninės, tačiau kulkos iš peties taip ir nepavyko išimti.
D. Pilkauskas sako, kad tais pačiais metais K. Adomaitis buvo išrinktas į trečiąją miesto tarybą. Po sužeidimo jis dar ilgai gydėsi, kol pasveiko. Visgi taryboje ilgai nebedirbo – 1925-aisiais pasitraukė.
Istoriko žiniomis, jį sužeidusio puskarininkio byla nagrinėta 1925 metų vasarį. Tada ir paaiškėjo, kad P. Samulionis su politiko žmona Skolastika Adomaitiene „turėjo artimus ryšius“.
„Bylos paklausyti susirinko daug panevėžiečių, bet byla nagrinėjama uždarytomis durimis“, – rašyta tuomet.
Net ginamas advokato iš Kauno P. Samulionis už savo nusikaltimą buvo nuteistas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo.
1925-aisiais mieste įvyko ir dar viena tragedija – šįkart dėl meilės be atsako.
Tų metų liepos pabaigoje Panevėžio pirklio sūnus Jankelis Jofis Latvijos kurorte nušovė Fridą Fridmanaitę ir nusišovė pats.
Mergina buvo Panevėžio apygardos teismo teisėjo Bernardo Fridmano dukra.
Pasak D. Pilkausko, teisėjo ir jo žmonos Nadieždos šeima, gyvenusi Respublikos gatvėje, buvo viena garsiausių žydų šeimų Panevėžyje.
B. Fridmanas 1922–1923 metais Lietuvos vyriausybėje buvo žydų reikalų ministras be portfelio.
D. Pilkauskas pasakoja, kad tai buvo meilė be atsako – 25-erių vaikinas „džiūvo“ dėl gražuolės merginos, bet devyniolikmetė Frida, tuo metu dar gimnazistė, jo nemylėjo.
1925 metų vasarą ponia Fridmanienė su dukromis išvyko į Latvijos kurortą pasigydyti. Kas nutiko toliau, galima pasiskaityti išlikusioje to meto spaudoje.
Pasklidus gandams, kad Frida neva ruošiasi tuoktis su „kažkokiu daktaru“, į kurortą skubiai išvyko ir įsimylėjėlis – sprendžiant iš aprašymo laikraštyje, nelaimėliui kilo mintis nužudyti merginą ir pačiam nusižudyti.
Jankelis įkalbėjo merginą vykti su juo į Kemerius Latvijoje. Kai juos rado, Frida dar buvo gyva, tačiau pakeliui į ligoninę Rygoje mirė.
Paliktame raštelyje J. Jofis prašė palaidoti juos abu bendrame kape, tačiau jo valios po tokios tragedijos, aišku, niekas nepaisė.
Merginos kūnas buvo pargabentas į gimtąjį miestą, o vaikinas palaidotas Latvijoje.
Iš P. Kaminsko atvirukų kolekcijos
Aukščiausiuose to meto valdžios sluoksniuose taip pat būta ne vienos skambios meilės istorijos.
Šalies didžiavyriai dėl savo išrinktųjų ne tik nepaisydavo visuomenės nuomonės, bet ir nevengdavo sukelti tarptautinių skandalų.
Pirmosios Vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras buvo vedęs prancūzę, kuri jį lydėjo visur ir kartu žuvo. Nors turėjo galimybę išvengti įkalinimo – išvykti į Prancūziją, tačiau pasirinko likti su vyru ir mirė sovietų kalėjime.
Diplomatas, užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius buvo vedęs tris kartus ir lengviausių kelių nesirinko.
Kai pirmoji žmona – lietuvė katalikė – mirė, vedė britę anglikonę. Katalikų bažnyčia atsisakė jį sutuokti, nes būsimoji žmona buvo kito tikėjimo. Tad diplomatas tuokėsi Anglijoje pagal anglikonų tradiciją, bet po kelerių metų išsiskyrė. Ir vedė trečią kartą – lietuvę operos solistę, su kuria sutuokė liuteronų pastorius.
Tokiu D. Zauniaus elgesiu pasipiktino ne tik vietos Bažnyčia – įsitraukė ir Šventasis Sostas. Apie trintį tarp diplomato ir Vatikano nuncijaus Rikardo Bartolonio buvo žinoma net užsienyje.
Galiausiai šis konfliktas pradėjo kenkti pačiai valstybei. Lietuvos politikai siūlė nuncijui išvykti iš Lietuvos, tačiau šis nesutiko, tad buvo paskelbtas persona non grata.
Tąkart skandalas jau buvo toks, kad tai jau rašė kone viso pasaulio spauda.
Diplomatas, užsienio reikalų ministras Juozas Purickis buvo kunigas, tačiau per komandiruotę į Maskvą berengiant Lietuvos ir Sovietų Sąjungos prekybinę sutartį įsimylėjo iš žymios šeimos kilusią ukrainietę bei su ja susituokė. Katalikų bažnyčia bandė jį spausti dėl neva negaliojančios santuokos, į konfliktą mėgino įtraukti ir šalies valdžią, tačiau pastaroji nepasidavė spaudimui ir palaikė diplomatą. Viskas baigėsi tuo, kad diplomatas buvo išbrauktas iš kunigų luomo.
