Savanorystė – pagalba ne tik kitiems

Savanorystė – pagalba ne tik kitiems

Savanorystę Panevėžio gyvūnų globos draugijoje Andrėja Surinovaitė atrado netikėtai. Tiesiog krikšto mama kartą pasiūlė prisijungti prie šios prasmingos misijos.

Nuo to laiko Andrėja skaičiuoja jau dešimtuosius metus, kai padeda likimo nuskriaustiems keturkojams. Negana to, papildomai ji pradėjo savanoriauti ir neseniai įkurtoje senjorų šunų prieglaudoje „Rūtos užuovėja“, kurioje vietą atranda tie, kurių niekas nebenori – seni, neperspektyvūs, ligoti šuneliai.

Andrėja visu kas gyva rūpinosi nuo pat vaikystės. Visus sužalotus nelaimėlius slaugydavo savo namuose. O jų būta išties nemažai. Tam visiškai neprieštaravo ir meile gyvūnams užsikrėtusi visa A. Surinovaitės šeima – sesuo, mama ir tėtis.

Duodama gavo dar daugiau

Daliai žmonių savanorystė visada atrodys tik laiko gaišatis. Pasak Andrėjos, žmogus turi pats norėti dalytis savo laiku, žiniomis ir idėjomis, nesitikėdamas atlygio. A. Surinovaitei savanorystė jokiu būdu nėra tik tuščias laiko švaistymas.

„Savanorystė man – įprasta veikla. Tai ne tik meilė gyvūnams, tai ir proga pabendrauti su bendraminčiais, užmegzti naujų pažinčių. Be visų šių malonių dalykų, savanorystė yra darbas, o kartu ir įsipareigojimas“, – pabrėžia pašnekovė.

Savanoriaudama A. Surinovaitė sako išmokusi bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, jai teko susidurti su daugybe nežinomų situacijų ir išmoko jas suvaldyti. Kasdien prieglaudoje laukiančių keturkojų dėka Andrėja sako geriau pažinusi save, sužinojusi savo ribas, aptikusi savo slypinčius talentus.

„Savanoriaudama prieglaudoje visko įgijau tiek daug, kad net sunku būtų papasakoti. Pirmiausia išmokau kalbėti apie savo idėjas, planuoti laiką, naudotis informacinėmis technologijomis. Taip pat praplėčiau pažinčių ratą, atradau daug bendraminčių, įgavau pasitikėjimo savimi ir kitais, o jo tikrai trūko. Manau, kad per tuos metus manyje išaugo asmenybė“, – svarsto Andrėja.

A. Surinovaitė neabejoja, jog tapo atsakingesnė ir darbštesnė.

„Atsirado atsidavimas bendram tikslui – į prieglaudą patekusiems gyvūnams sukurti tokius laikinus namus, kuriuose jie jaustųsi patogiai, saugiai, turėtų galimybę kasdien išsilakstyti, pabendrauti su žmogumi, kur jiems būtų suteikiama veterinaro pagalba“, – sako savanorė.

Kraupūs daugyklų vaizdai

Lietuvoje kilus gyvūnų daugyklų skandalui, panevėžietė buvo viena tų, kuri viską matė iš labai arti. Andrėja džiaugiasi, jog pačiai teko prisidėti prie vienos tokios, gyvūnams pragaru virtusios, vietos išaiškinimo. Tąkart sėkmingai pavyko išgelbėti vargšus gyvūnus ir greitai jiems surasti naujus namus, kuriuose dabar jie gali jaustis laimingi.

„Džiaugiuosi Lietuvoje pagaliau kilusiu dideliu sujudimu. Tai, kad ši tema daug kam svarbi, įrodo ir socialiniame tinkle sukurta grupė su daugybe sekėjų, ir po visą šalį kasdien važinėjantys bei gyvūnus iš „karštųjų taškų“ gelbėjantys savanoriai. Tačiau institucijų abejingumas ir neveiksnumas liūdina“, – atvira Andrėja.

Pasak A. Surinovaitės, skandalai, susiję su daugyklomis, jai jau buvo žinomi nuo pirmosios dienos prieglaudoje.

„Mačiau, kokios prastos būklės gyvūnai atkeliauja iš daugyklų. Tai kraupu ir žiauru. Visi nustekenti, fiziškai ir psichologiškai suluošinti. Man tiesiog norėjosi verkti ir ėmė begalinis liūdesys“, – randus širdyje ilgam paliekančius vaizdus prisimena savanorė.

Atvedė smalsumas

A. Surinovaitė puikiai pamena ir pirmąsias savo patirtis Panevėžio gyvūnų globos draugijoje. Į prieglaudą ją atvedė smalsumas – labai norėjosi pamatyti, kaipgi gyvena keturkojai prieglaudinukai. Nors iš pradžių manė, jog bus skaudu sutikti tiek išduotų širdžių vienoje vietoje, pasirodė, jog klydo.

„Mačiau, kaip jais rūpinamasi, ir supratau, kad ir pati galiu prisidėti savo darbais. Ši mintis man tarsi suteikė sparnus“, – šypteli Andrėja.

Anot A. Surinovaitės, daugyklų aistros lyg ir aprimo, tačiau įprastas gyvenimas gyvūnų prieglaudose teka sava vaga. Vieni keturkojai atvyksta į laikinaisiais namais tapsiančią prieglaudą, kiti – išvyksta į nuolatinius, naujus namus.

„Prieglaudoje gyvūnai gyvena tokį gyvenimą, kokio verta kiekviena gyva būtybė: laisvai juda, mėgaujasi draugų kompanija, gauna skanaus ir kokybiško ėdesio, jaučia rūpestį ir meilę“, – sako savanorė.

Nuo paglostymų iki juodo darbo

Kiekviena A. Surinovaitės diena Panevėžio gyvūnų globos draugijoje lekia gana įprastai. Jokio darbo mergina sako nesibodinti. Ji mielai tvarko teritoriją, šunų voljerus ir narvus. Tada laukia šunelių kone mėgstamiausia dalis – ilgi pasivaikščiojimai.

„Dar yra gydymo procedūros, veterinaro paskirtų vaistų sudavimas, žaizdų valymas, gyvūnų fotografavimas ir filmavimas, pranešimų rašymas apie dovanojamus gyvūnus, prieglaudos naujienas. Vežame gyvūnus į veterinarijos klinikas ir lekiame į skubių iškvietimų vietas“, – kasdienybe tapusias veiklas prieglaudoje vardija savanorė.

Žiemą savanoriai dar turi pasirūpinti, kad visų šunelių būdose būtų šiaudų. Taip, pasak Andrėjos, kailiniuočiams šilčiau ir jaukiau.

Taip pat nemažai laiko A. Surinovaitė skiria ir „Rūtos užuovėjos“ senjorams. Juos fotografuoja ir aktyviai skelbia prieglaudos naujienas.

Baigus darbus prieglaudoje, ją visada aplanko labai geras jausmas – žino, jog nuveikė kažką gero, o tai džiugina širdį.

Ne dėl medalio

Pasak A. Surinovaitės, gausesnės savanorių pajėgos ir jų pagalba prieglaudai visada labai reikalinga. Andrėja siūlo jauniems žmonėms, vis dar ieškantiems savęs, pasinaudoti visomis savanorystės teikiamomis galimybėmis. Tačiau ji pabrėžia, jog savanoriavimas gyvūnų prieglaudoje nėra tik dar viena laisvalaikio praleidimo forma ar būdas „pasimatuoti“ profesiją. Ši veikla, anot jos, tai artėjimas prie asmenybės susiformavimo, įgūdžių tobulinimas. Tačiau A. Surinovaitė pabrėžia, jog jei jaunas žmogus tik nori pasipuikuoti savanoriavimu prieš kitus ir pasidėti pliusiuką gerų darbų sąraše, to imtis apskritai nereikėtų.

„Kaip aš sakau: jei nori medalio –geriau tuo neužsiimk. Atmestinis darbas kartais padaro daugiau žalos nei naudos“, – tvirtina savanorė.

Šviesti visuomenę

Lietuviai gana noriai aukoja gyvūnams. Kita vertus, žiniasklaidoje pilna žinučių, kai keturkojai kankinami, išmetami, mušami, žalojami. Anot Andrėjos, išties, kai reikia gelbėti gyvūnus ar jiems padėti, daugelis žmonių nelieka abejingi ir ištiesia pagalbos ranką. Bet yra tokių, kurių ledinės širdies nesuminkština niekas.
A. Surinovaitės manymu, žiaurus elgesys su gyvūnais ateina dar iš šeimos, kur neišmokoma pagarbos nei vienas kitam, nei gyvūnui, nei apskritai gyvybei.

„Taip yra todėl, kad mūsų visuomenė tikrai neapsišvietusi šiuo klausimu, – mano savanorė. –Todėl prieglaudos internetiniame puslapyje rašome pranešimus, rengiame švietėjiškas akcijas mokyklose, vaikams pasakojame, kaip elgtis su įvairaus amžiaus ir veislės gyvūnu. Stengiamasi pakelti neveislinių gyvūnų vertę.“

Pasak A. Surinovaitės, po tokių akcijų vaikai, grįžę namo, apie gyvūnų globą papasakoja tėveliams ir draugams. Taip pamažu keičiasi visuomenės požiūris, suprantama, kad gyvas padarėlis – ne žaislas, kurį atsibodus galima išmesti, pasmerkti badui, šalčiui ir kančioms.

Emocijų lavina

Savanoriaujant A. Surinovaitei tenka bendrauti su įvairiausio plauko žmonėmis. Ji visiems stengiasi būti maloni. Tačiau priprasti prie bjaurių, o kartais ir žiaurių poelgių su gyvūnais Andrėja nesugeba.

„Tokių žmonių nesmerkiu, tiesiog ieškau būdų, kaip išgelbėti vargšą gyvūną. Stengiuosi su piktais ir agresyviais žmonėmis bendrauti taikiai, bet kuo trumpiau“, – sako savanorė.

Pasak Andrėjos, savanoriaujant Panevėžio gyvūnų globos draugijoje išvengti skausmingų išgyvenimų – neįmanoma.

„Ašarų upeliais nelieju, nes prieglaudos gyvūnais – šunimis ir katinėliais rūpinamės. Žinau, kad jie prižiūrėti, sveiki, nealksta. Tačiau emocijos niekur nedingsta. Reaguoju taip pat jautriai į kiekvieną situaciją, į kiekvieną išmestą, išduotą ar sužalotą gyvūną“, – atvira Andrėja.

Nors sukrečiančių įvykių per visą A. Surinovaitės savanoriavimo istoriją būta nemažai ir juos visus ji puikiai pamena, prieglaudoje sulaukiama ir labai gražių akimirkų. Savanorei ypač įstrigo viena jauna šeima, nepabijojusi priglausti seno, aklo, kurčio ir visiškai neišvaizdaus taksų veislės mišrūno.

Senučiukai patys mieliausi

Panevėžio gyvūnų globos draugijoje įprastai glaudžiasi šunys ir katės. Tačiau vietos ten atsiranda ir kitiems – triušiukams, įvairiems graužikams, šinšiloms, papūgėlėms, vėžliukams ar net žuvytėms. Jie prieglaudoje neužsibūna ir labai greitai randa naujus namus.

Paklausta, ar prieglaudoje turi savo numylėtinį, A. Surinovaitė tikina, jog visi ten gyvenantys jai lygūs – vienodai myli ir veislinį, tarsi nuo podiumo nužengusį gražuolį, ir susivėlusį kiemsargiuką.

„O tie, į kuriuos, regis, niekas dėmesio nebeatkreiptų, arba visiški senučiukai man – patys ypatingiausi. Dėl jų labiausiai širdį skauda. Todėl jiems skiriu daugiau dėmesio, paglostymų, apkabinimų ir meilės“, – sako Andrėja.

A. Surinovaitė gyvūnų apsupta ne tik prieglaudoje, bet ir namuose. Jai draugiją palaiko cvegšnauceriai Beluga ir Nina, prieglaudinukė Nika, dvi pudelytės Olivia ir Viyana, dar dvi papūgos – Čarlis ir Stasiukas bei nemažai akvariumo žuvyčių.

Šie metai A. Surinovaitei ypatingi – abiturientė šiuo metu laiko brandos egzaminus. Mergina ketina studijuoti odontologiją.

Tačiau sako vis tiek savo gyvenimo neįsivaizduojanti be šunų. O kartu su sese Dorotėja įkūrė ir šunų veislyną.

Galerija

Komentarai

  • Sėkmės, Andrėja

  • Tokių žmonių labai reikia

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų