-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Neatmetama, kad užpultos šalies kariams pagalbą atgabenęs ir sužeistas lietuvis galėjo patekti į Maskvai simpatizuojančių chirurgų rankas.
Įvykį tiria Ukrainos prokuratūra.
„Aš ne tik nebuvau praradęs sąmonės, bet ir įstengiau judinti sužeistos kojos pirštus. Kai po operacijos pamačiau, kad kojos nebėra, patyriau šoką“, – kalbėjo iš Kyjivo į Kauno klinikas pervežtas Ričardas Savickas.
Šį 55 metų verslininką, kartu su keturiais kitais savanoriais vežusį paramą Ukrainos kariams, prieš penkias savaites rusų raketos „Iskander“ skeveldra sužeidė Pokrovsko mieste.
Donecko regione esančiame mieste prieš karą gyveno 50 tūkstančių žmonių. Dabar dėl priartėjusios fronto linijos jame belikę vos keli tūkstančiai gyventojų.
Birželio 24-ąją lietuviai į Pokrovską įvažiavo trimis visureigiais, vieną iš jų atvežė padovanoti kariams.
Dar atgabeno padangų, droną, vaistinėlių, gesintuvų ir kitų reikmenų.
Iškraunant labdarą vos už 200 metrų atskrido pirma „Iskander“ raketa, sugriovusi kelis namus ir užmušusi penkis bei sužeidusi 42 civilius.
Lietuviai apie aukas nieko nežinojo. Jie skubėjo kuo greičiau iškrauti paramą ir lėkti iš pavojingos vietos, nes rusai kartais po pirmos raketos į tą pačią vietą po kiek laiko paleidžia ir antrą.
Kartu su lietuviais buvę du ukrainiečių kariai ragino nepanikuoti, teigė, kad rusai taikė ne į lietuvius, bet į tolėliau esantį geležinkelio tiltą.
Taip atrodė „Iskander“ raketos išrausta duobė. E. Butrimo nuotr.
Po antros raketos, atskridusios vos pusšimtį metrų tolėliau, tapo aišku: rusai visgi taikėsi į lietuvius, apie kurių atvykimą jiems turbūt pranešė Maskvai talkinantys vietos išdavikai.
„Buvome ką tik baigę iškrauti daiktus ir jau ketinome sėsti į mašinas, kai akimirką pamačiau atskrendančią raketą. Sušukau gultis ir pargrioviau šalia stovintį kolegą, paskui pats kritau ant žemės ir pajutau kirtį į koją“, – pasakoja savanoris.
Pargriaudamas 59 metų bičiulį fotografą iš Kaišiadorių Ričardą Grigą, sužeistasis veikiausiai jam išgelbėjo gyvybę. Fotografui į delną pataikė kelios smulkios skeveldros, vienos iš jų gydytojai nesiryžo ištraukti ir šioji pasiliko visam laikui.
„Suveikė instinktas, kad turiu gelbėti bičiulį. Pastūmęs Ričardą puoliau ant žemės, bet krisdamas pajutau skausmą kojoje. Griūdamas mačiau kylantį ugnies kamuolį ir dūmus, o ant žemės pasijaučiau tarsi apkurtęs, bet sąmonės nepraradau. Po akimirkos sušukau: „Visi sveiki?“ Išgirdau Ričardo balsą „man ranka“, o aš sušukau „man koja“. Netrukus visi mane apspito, uždėjo turniketą, nunešė į mašiną ir per penkiolika minučių nuvežė į ligoninę“, – pasakoja R. Savickas.
Ričardas pasakoja, jog gulėdamas ant žemės pabandė pajudinti sužeistos kojos pirštus. Pavykus atėjo paguodžianti mintis: amputacija negresia.
Ligoninėje vienas gydytojas pasakė, jog reikia daryti rentgeno nuotrauką, tačiau kitas pareiškė, esą ir taip viskas aišku.
„Prieš užmigdamas juokaudamas chirurgui pasakiau „tik nebandykit nupjauti kojos“, tačiau atsibudęs pamačiau, kad jos nebėra“, – prisiminė Ričardas.
Taip R. Savickas atrodo dabar, praėjus mėnesiui po sprogimo, atlaikęs penkias operacijas ir skrandžio nenorą priimti maistą. E. Butrimo nuotr.
Abu savanoriai Ričardai atskridus raketai stovėjo prie mašinos. Kiti trys bičiuliai 47-erių metų bendraamžiai Žilvinas Svitojus ir Sigitas Maliauskas bei pastarojo žmona, 43-ejų metų Aiva Maliauskienė buvo arti mūrinės tvoros, todėl išvengė skeveldrų krušos. Vis dėlto visi patyrė kontūziją ir net dabar tebejaučia galvos svaigimą, pykinimą.
Bet didžiausi išbandymai laukė ir tebelaukia R. Savicko.
Po operacijos lietuvis skubiai pervežtas į karinę Pokrovsko ligoninę. Šios chirurgai stebėjosi, jog Ričardo koja nupjauta nepadarius nei rentgeno nuotraukos, nei sukvietus gydytojų konsiliumo.
Spėjama, kad chirurgai galėjo būti pervargę arba stokojo patirties. Neatmetama ir versija, kad medikai galėjo simpatizuoti Maskvai ir tyčia amputuoti koją labdarą atgabenusiam lietuviui.
Įvykį tiria tenykštė prokuratūra, o R. Savicko interesus nemokamai ginti apsiėmė viena Ukrainos advokatų įmonė.
„Jei mano mama išgyveno rusų kareiviams išmetus ją sumuštą ir leisgyvę keturmetę iš riedančio traukinio, aš irgi atsigausiu. Toliau vešiu paramą Ukrainai.“
R. Savickas
Verslininkui po kojos amputacijos teko išgyventi ir daugiau sukrėtimų.
Gulint ligoninėje rusų paleista raketa kaimynystėje sugriovė namą ir užmušė kelis žmones, o kai lietuvį pervežė į ligoninę Kyjive, į gretimą pastatą atskrido trys bombos.
„Kyjive planavo gydyti ilgiau, tačiau kai už šimto metrų atskrido bombos į vaikų ligoninę, o mano palatos sienos suskilinėjo, paprašiau išgabenti į Lietuvą. Pradėjau manyti, kad raketos persekioja mane“, – kalbėjo sužeistasis.
Du bičiuliai, bendravardžiai Ričardai buvo sužeisti skeveldrų Pokrovske: R. Grigas į delną, o R. Savickas į koją. E. Butrimo nuotr.
Dar sunkesnis išbandymas Ričardo laukė pasienyje, kai lenkų muitininkai atsisakė praleisti „Gydytojų be sienų“ mašiną ir jį teko vežti per kitą punktą už šimto kilometrų. Teko kratytis duobėtais kaimo keliais, nors jau buvo prasidėjusi kojos gangrena, o skausmo nebemalšino jokie vaistai.
Į Kauno klinikas R. Savickas atvežtas kritinės būsenos. Po skubios operacijos medikams pavyko jo būklę stabilizuoti.
Jis vis dar jautriai reaguoja į kiekvieną didesnį garsą, krūpčioja įsijungus mašinų signalizacijai, pašoka lovoje susapnavęs raketos kritimo momentą.
Per sprogimą buvo pažeistos ir akys, plaučiai, o skrandis visą mėnesį atsisakė priimti maistą – ligonis viską išvemdavo.
Dabar R. Savickas sveiksta ir nusiteikęs ateityje toliau gabenti paramą ukrainiečiams.
Drąsos šiam savanoriui, jaunystėje lankiusiam bokso treniruotes, vėliau tapusiam automobilių lenktynininku, netrūko niekada. Tą jis pademonstravo ir per Sausio 13-osios įvykius 1991 metais prie televizijos bokšto.
Tuomet, ką tik baigęs milicijos mokyklą, R. Savickas nepabūgo rusų kariškių vado įsakymo pasitraukti nuo bokšto ir liko stovėti kulkoms ėmus lėkti ties galva. Už tokią drąsą Ričardas pelnė gynėjo vardą bei apdovanotas Sausio 13-osios medaliu.
Vėliau paliko teisėsaugininko darbą ir ėmėsi nuosavo verslo.
Rusijai užpuolus Ukrainą, Ričardas daug prisidėjo kuriant pabėgėlių iš Ukrainos centrą – pirmą tokį Lietuvoje.
„Per naktį kartais priimdavome penkis šimtus pabėgėlių. Visus registravome, maitinome, suteikdavome trims paroms pastogę ir ieškojome apgyvendinimo Lietuvos miestuose“, – prisiminė savanoris.
Ir dabar, netekęs kojos ir dar neatsigavęs po patirtų traumų, R. Savickas jau dėlioja pagalbos Ukrainai planus.
„Viskas bus gerai. Jei mano mama išgyveno rusų kareiviams išmetus ją sumuštą ir leisgyvę keturmetę iš riedančio traukinio, aš irgi atsigausiu. Paveldėjau mamos stiprybės genus ir neprarandu drąsos bei optimizmo net pačiose sunkiausiose situacijose. Toliau vešiu paramą Ukrainai“, – net kojos amputacija nesustabdo R. Savicko.
Drąsuolio laukia ilga reabilitacija, jį lankantys savanoriai nusiteikę skelbti respublikinę rinkliavą moderniam protezui pirkti, jei jo neįstengtų parūpinti Sveikatos apsaugos ministerija.
