Išgirdus istorijų, kaip didmiesčių gyventojai atsisako sėkmingo verslo, karjeros ir kraustosi į provinciją, netgi atokius vienkiemius, atrodo, kad gyvenimas užmiestyje – tiesiog alternatyva rojui.
Visgi oficiali statistika rodo, kad dar didesni srautai išteka iš kaimų į miestus.
Šį kartą „Panevėžio balso“ pašnekovų klausiame, kas arčiau jų širdies – miestas ar kaimas?
Bus jau ketvirta vasara, kai gyvenu Panevėžio rajone.
Bet reikia ir miesto, ir kaimo. Jie vienas be kito neįsivaizduojami, juo labiau kad gyvenu už Panevėžio, o dirbu mieste, mano vaikas lanko mokyklą Panevėžyje. Renginių irgi daugiau vyksta mieste. Netgi šiandien pagalvojau, kad mieste gyventi paprasčiau. Išėjai ir viskas tau šalia – parduotuvė, kavinė, visi centrai.
Bet kaime yra ramybė.
Tikrai neįsivaizduoju kaimo be miesto ir miesto be kaimo.
Nesigailiu, kad persikėlėme gyventi į kaimą. Man atrodo, kad šurmulio gali visur surasti, bet pabėgti nuo jo yra gana sunku. O gyvenant kaime niekur nereikia bėgti. Čia turiu savo ramybės oazę.
Esu arčiau kaimo. Man patinka žemės ūkio darbai, kaime yra sodyba.
Bet nesakau, kad mieste blogai. Pats Panevėžyje gyvenu jau apie 30 metų. Miestas veikia savaip, bet kaimas turi savo žavesio.
Yra minčių kraustytis gyventi į rajoną. Ir jos labai realios. Laukiame, kol vaikai užaugs, išvyks studijuoti, kad jiems nekiltų problemų važinėti.
Planuojame sugrįžti į istorinę mano tėviškę. Mano abu seneliai iš Uliūnų. Ten dabar ir mama gyvena. Ne veltui kaimas turi Uliūnų vardą. Pasakoja, kad tokį gavo, nes ten daug Ulių gyveno. Mano abiejų tėvų pavardė ta pati – mama, buvusi Ulytė, ištekėjo už Ulio.
O už Uliūnų esančiame Kučių kaime, sako, gyvenę Kučiai.
Tų tikrų miestiečių Panevėžyje, matyt, ne tiek ir daug. Turbūt daugiausia – kadaise čia suvažiavusių dirbti į gamyklas tais laikais, kai kūrėsi pramonė.
Man arčiau dūšios miestas. Gal todėl, kad gimiau ir užaugau Panevėžyje.
Save galiu vadinti asfalto vaiku, nors beveik visos vasaros vaikystėje praleistos pas pusbrolius kaime, gamtoje. Ten ir ūkio darbus dirbdavau, ir daržus ravėdavau (balandos buvo labai gražios gėlės), o vakarai pralėkdavo kaimo stadione.
Mieste pagrindinė žaidimų aikštelė buvo „Gintarėlio“ lopšelio-darželio slėnis, ten būdavo visas kliūčių ruožas.
Gyvenant betono džiunglėse galima susigalvoti įvairiausių žaidimų su draugais, o „betonų džiunglių žemėlapis“ suteikia laisvę fantazijai.
Tad ir keliaudamas dažniau renkuosi ir rinkčiausi miestų pažintis, nors gamta ir jos grožis man taip pat yra svarbi dalis, nes galima pabėgti ir pailsėti nuo judraus miestietiško ritmo.
Kaime gyventi nenorėčiau, nors dabar ten irgi nebėra to tikrojo kaimiško gyvenimo: nei gyvulių, nei daržų. Bet vis tiek man artimesnis miestas. Čia jaučiuosi tiesiog patogiai.
Gyvenu Panevėžio centre, bet jaučiuosi vos ne kaip kaime.
Mūsų privataus namo kieme daug medžių, žalumos, pievelė.
Nors namą šildome dujomis, pasistatėme krosnį, kad būtų malonaus kaimo kvapo. Kai po pirties įmeti į krosnį vantos likučius, pasklinda toks malonus žolės aromatas.
Užaugau visiškame kaime, netgi vienkiemyje, miškuose netoli Šeduvos. Aplinkui net žmonių negyveno. Kadangi šalia nebuvo draugų, vienas vaikščiodavau po mišką, stebėdavau medžius, natūralią gamtą.
Kai nuvažiuodavome į miestą pas giminaičius, didelį įspūdį darydavo tualetas bute, karštas vanduo, nuolatinė šiluma, o ne tada, kai ryte ir vakare tėvukas krosnį pakūrena.
Mes vaikščiodavome į būdelę už tvarto, vandenį šildydavo puoduose. Tada miestas man atrodė didžiulė siekiamybė.
Nors užaugęs kaime, jo nesiilgiu, nes kaimo oazę susikūrėme mieste. Visi stebisi, kad nors Panevėžio vidurys, bet gyvename kaip kaime – sodyba apsodinta medžiais, kaimynai nemato, kas mūsų kieme vyksta.