-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Praeitis visada pažymėta ilgesį keliančiais prisiminimais, o ypač – vaikystės metai. Į juos žiūrint iš dešimtmečių perspektyvos daug kas atrodo ryškiau, šviesiau, artimiau.Panevėžyje gimusieji ir augusieji, paklausti apie praeities miestą, būtinai pamini susižavėjimą ir siaubą kėlusį apžvalgos ratą Kultūros ir poilsio parke, karuseles, sukusias vaikus Jaunimo sode, vieniems įstrigo akimirkos iš Juozo Miltinio režisuotų spektaklių senajame teatre Respublikos gatvėje, o kiti galėtų ilgai pasakoti, kaip miesto gėda – šabakštynais apaugusi bala centre virto gražuole Senvage.
Šįkart panevėžiečių teiraujamės, o kokia jų mieliausia vaikystės vieta Panevėžyje? Kokius prisiminimus saugo iš senojo Panevėžio?
Vaikystę leidau Utenos gatvėje netoli geležinkelio stoties. Vėliau, tėvams pasistačius namą, persikėlėme į kitame Panevėžio krašte buvusią Vladimiro Majakovskio gatvę. Čia gyvenu iki šiol, o gatvė dabar pavadinta bolševikų nužudyto gydytojo Antano Gudonio vardu.
Gal dėl to, kad vaikystėje nuo namų pasukus į centrą tekdavo pereiti tiltą per Nevėžį, jungiantį Stoties ir Respublikos gatves, man įsiminė kaip tik toji miesto vieta.
Mama yra pasakojusi, kad Respublikos gatvės atkarpa iki šio tilto buvo vadinama spacieriumi, panelės, jaunikaičiai ja vaikščiodavo.
Dabar man gaila nugriautų buvusio mielių fabriko pastatų, liūdna dėl tebegriūvančio konservų fabriko.
O miela prisiminti vaikystės Skaistakalnio parką. Atsimenu jį tokį, kai dar to parko dalis nebuvo aptverta tvora, už kurios jau vėliau kūrėsi lėktuvų remontininkai.
Ten, kaip, beje, ir dabar, būdavo švenčiamos Joninės, jei neklystu, vykdavo ir dainų šventės.
Ilgą laiką Panevėžys nesikeitė, o išgražėjo mūsų miestas tik pastaraisiais metais. Tai ir galvoju sau, kaip buvo gera, kai miestui vadovavo architektas, o ne šiaip koks politikas.
Labiausiai pasiilgstu tikros žiemos su šalčiu ir didelėmis sniego pusnimis.
Mano vaikystėje su kalendorinės žiemos atėjimu prisnigdavo ir atleisdavo tik prasidėjus pavasariui. O dabar beliko tik bandymai kažkaip išburti, kad to sniego būtų bent per Kalėdas.
Mes, vaikai, net ir per didžiausius šalčius visą dieną išbūdavome lauke: statydavome tvirtoves, žaisdavome sniego mūšį, eidavome į „Draugystės“ stadione išlietą čiuožyklą.
Tų žiemų ir bendrystės jausmo labiausiai ir pasiilgstu.
Net nežinau, ar šiuolaikiniai vaikai tiek pat artimai bendrauja ir žaidžia kiemuose, kaip kad būdavo mano vaikystėje. Aš pats augau vadinamajame aklųjų kombinato name Beržų gatvėje. Iš vienos pusės – tas specifinis aklųjų pasaulis, iš kitos – neišsemiamas kūrybiškumas. Gal iš to vargo, kai net televizorių turėdavo ne kiekviena šeima, ar dėl kitų priežasčių, bet kiemo vaikų fantazija liedavosi per kraštus. Laukdavau ryto, kad galėčiau kuo greičiau bėgti į kiemą, žaisdavome iki sutemų. Kiekvieną rytą tarsi prasidėdavo nauja šventė.
Dabar eini ir atrodo, kad miestas tuščias, nebėra vaikų, o mūsų laikais visas gyvenimas virė lauke: dviračiais važiuodavome prie „Ekrano“ marių maudytis, kieme rengdavome poezijos pavasarius, laidodavome peles ir varles, žaisdavome stomatologus. O kieme patruliuojantys „pareigūnai“ tikrindavo, ar visi dviratininkai važiuoja su teisėmis, net turėjome kieme „degalinę“ – už gysločių lapus buvo galima nusipirkti rašalu žymėto „benzino“. Ant dviračio prisiklijuodavome kavos dėžutę, pradurdavome skylutę ir taip per pusdienį išlašindavome visą „baką“ – o įkliuvus „policijai“ už važiavimą tuščiu baku dar ir baudą buvo galima gauti. Šalia buvo parduotuvė, tad iš atliekamų dėžių statydavome palapines. Jau tada išsinešęs į lauką lėles vaidindavau spektaklius.
Tiek turėjome veiklos, kad laiko pritrūkdavo, mums nereikėjo, kad kas padėtų pramogų susigalvoti. Žaidėme suaugusiųjų gyvenimą pagal vaikišką supratimą.
Daugiabučių kiemai buvo gyvi, o mes turėjome labai turiningą vaikystę. To jausmo labiausiai ir pasiilgstu.
Tiesą sakant, esu kilusi iš Upytės, tačiau labai daug laiko praleidau pas senelius Panevėžyje. Labiausiai pasiilgstu atrakcionų Kultūros ir poilsio parke. Seneliai gyveno visai šalia jų, Tulpių mikrorajone. Pamenu to atrakcionų parko statybas ir su kokiu nekantrumu laukiau jų pabaigos. Iki šiol prisimenu netgi karuselių pavadinimus: „Ramunė“, „Siurprizas“. O su apžvalgos ratu pakilti į tą vaikui neįsivaizduojamą aukštį ir pamatyti miestą iš paukščio skrydžio buvo kažkas tokio!
Parko darbuotojos mane jau gerai pažinojo, nes ateidavau pasisupti tikrai ne kartą ir ne du per dieną. Mūsų mieste buvo tikrai geras atrakcionų parkas, jis prilygtų tiems, kurie dabar trumpam atvažiuoja į Panevėžį, o gal net juos pranoktų. Gaila, jog jo neliko. Labai norėtųsi vėl pakilti su garsiuoju apžvalgos ratu ir pažvelgti iš aukštai į mūsų žalią ir labai gražų miestą.
Esu gimusi ir užaugusi Panevėžyje, mano tėtis irgi čia gimęs. Taigi aš – antros kartos panevėžietė, o tokių nebedaug.
Ankstyvoji vaikystė praėjo Respublikos gatvėje. Antros klasės pabaigoje tėvai gavo naują butą ir persikėlė į tuomet statomą Žemaičių mikrorajoną. Bet man iki šiol artimesnė Respublikos gatvė, ir dabar joje gyvenu.
Kai paklausėte apie mieliausią vaikystės vietą Panevėžyje, labai sutrikau ir susimąsčiau. Išskirtinės vienos neturiu. Man visas miestas labai jaukus, ypač centras. Taip susiklosto, kad visada atsiduriu arti jo. Yra tekę pagyventi miegamajame rajone Projektuotojų gatvėje. Ten labai blogai jaučiausi. Man patinka seni, netipinio planavimo butai. Tokie turi savo atmosferą, savo aurą.
Kai gyvenau Respublikos gatvėje, mūsų kieme netgi augo sodas. Močiutė mane į jį anksti rytais vesdavo paukščių pasiklausyti. Vėliau vietoje mano vaikystės namo pastatė „Upytės“ viešbutį.
Mėgdavau nueiti į Jaunimo sodą, dabartinį Marijonų. Jis dabar atnaujintas, sutvarkytas, bet man netekęs vintažinio kvapo.
O ten būdavo sūpynės, karuselės, laiveliai. Kaipgi vaikui nepatiks tokia vieta! Tų sūpynių, atrakcionų nebėra, užtat dabar tame sode yra skulptūrų, sekančių aukštaičių tarme įgarsintas pasakas. Vieną jų ir aš įskaičiusi.
Paaugusi labai mėgau senojo teatro Respublikos g. kvapą – parketo, kavos, vaško… Labai dažnai ten sukinėdavausi.
Visada man mielas Skaistakalnis – ir senasis, ir dabartinis atnaujintas. Aš – gamtos vaikas, mane traukia prie medžių.
Svarstau, kad ilgėtis galima nebent prabėgusių metų. O pats miestas, man rodos, dabar išgyvena visai kitokią brandą. Buvo pramonės miestas, turėjom vieną teatrą ir krūvą kino centrų, nebloga akis pamatė, kad reikia sutvarkyti balą centre, ir įrengė Senvagę. Pastaraisiais metais miestas įgavo kitokį veidą, kultūringesnį.
Kai grįžti iš didmiesčių, Panevėžys gal ir atrodo tarsi per maži marškinėliai. Bet greitai supranti, kad gali lakstyti po visą pasaulį, o gyventi ir kurti labai jauku, miela ir gera čia.
Komentarai
-
- Birute
- 09:42 2024.11.18
Rodyti visus komentarus (1)Užaugau respublikos gatvėje prie karininkų namų ir dabar gyvenu, man visada patiko Lenino aikštė parkelis, mediniai suolai, prie Miltinio teatro didelis alyvų krūmas dar ir dabar jaučiu tą kvapą, autobusai kursavo, myliu savo miestą.