-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiandieną retas nesinaudoja bent vienu socialiniu tinklu. Kaip ironizuodama juokiasi viena iš „Panevėžio balso“ pašnekovių, negyventi virtualaus gyvenimo, kaip daro ji, šiais laikais yra tiesiog siaubas.Visgi ir aktyvūs socialinių tinklų vartotojai pripažįsta: norisi, kad šito jų gyvenime būtų mažiau.
Taigi, šįkart panevėžiečių klausiame, kiek laiko jie praleidžia socialiniuose tinkluose?
P. Židonio nuotr.
Sąmoningai nesinaudoju socialiniais tinklais. Nenoriu ir kol kas nejuntu to stygiaus. Taigi, šiais laikais tiesiog siaubas! (juokiasi)
Kažkada buvau susikūrusi „Facebook“ paskyrą, nes reikėjo pasižiūrėti kai kuriuos renginius, bet pradėjo piltis visokiausi pasiūlymai draugauti.
Žmonių, kurių net nepažįstu, kurie bendrauja anglų kalba.
Galvojau, kam man to reikia?
Kai dirbau bibliotekoje, jei ko prireikdavo, nueidavau į skaityklą ir pasiskaitydavau. Man tie socialiniai tinklai, rašymai, komentarai juose nelimpa.
Kažkaip netikra atrodo, jei negali pasakyti iš širdies.
Nesinaudodama socialiniais tinklais nei jaučiu bendravimo stygių, nei vienatvė labai kamuoja.
Aš ir komentarų niekada neskaitau, ypač jei aprašomas įvykis, kuris vienus džiugina, kitus piktina. Svarstau, kad jei be autentiškų duomenų – kas tu ir iš kur – negalėtum komentuoti, nebūtų internete tiek neapgalvotų, piktų komentarų. Kartais nebesupranti, ant ko tas žmogus pyksta, kas jam yra?
Šiais laikais visi skuba, lekia. Visi žmogiškieji ryšiai darosi tarsi tekinom. Aš – mažo miestelio žmogus. Kiekvieną rytą važinėdavau į darbą ir dabar tebevažinėju į miestą. Keleiviai sugriūna į mikriuką ir visų akys – į telefoną. Ir visai nebesvarbu, kokio amžiaus žmogus. Jaunimas sėdi šalia vienas kito ir tarpusavyje susirašinėja žinutėmis.
Kaip kaimo vaikas nesuprantu, kaip galima matant priešais save žmogų nesišnekėti, o rašyti žinutę?
P. Židonio nuotr.
Galiu save pavadinti labai aktyviu socialinių tinklų vartotoju.
Feisbukas rodo, kad prie jo prisijungiau prieš vienuolika metų. Jau daug vėliau atsiradau instagrame. O prieš metus suradau tiktoko bedugnę, kurioje reikia būti labai atsargiam, kad neįtrauktų ir smegenys nesuminkštėtų.
Žiemą pagaunu save, kad pakimbu ant socialinių tinklų kabliuko – galiu juose išbūti net po kelias valandas su pertraukomis. Tada labai ant savęs supykęs einu ieškoti knygos, kad protas persijungtų ir pradėtų veikti kitos smegenų neuronų jungtys. Dienoms ilgėjant, socialinių tinklų poreikis mažėja, nes geriau būti gamtoje ir krapštytis sode.
Nors esu aktyvus socialinių tinklų vartotojas, bet keikiu juos už tai, kad vis mažiau bendraujame betarpiškai ar telefonu. Tai technologijų rykštė ir, manau, situacija tik blogės, nebent vieną dieną dings elektra ir internetas. Esu tokį įvykį stebėjęs prieš maždaug 20 metų per televizorių. Vienoje JAV valstijoje elektros nebuvo keturias paras. Dingo internetas, mobilusis ryšys. Iš pradžių kilo panika, bet po to žmonės pradėjo eiti pas kaimynus, draugus. Bendrauti vakarais prie žvakių ir net dainuoti ten, kur kas nors prie namų grojo gitara.
Bet elektra atsirado ir vėl visi įlindo atgal į technologijų kiautus.
Visgi socialiniai tinklai turi ir šviesiąją pusę.
Juk kartais su draugais ar giminėmis išskiria dideli atstumai, bet visada galime matyti vienas kitą per vaizdo skambučius ir socialinius tinklus.
Taip susiradau draugų. Nors su daugeliu gyvai dar ir nesusitikom, bet bendraujame asmeninėmis žinutėmis tiek džiaugsmo, tiek sunkaus periodo akimirkomis.
Man socialiniai tinklai tarsi apsivalymas: savo postuose išrašau, kas guli ant širdies. Atgal gaunu gerą, jautrų ir šiltą palaikymą, o tai šiais laikais brangiau už pinigus.
Tik reikia neužmiršti ir duoti. Todėl rašau apie priklausomybes, onkologiją, psichinę sveikatą. Iš atgalinio ryšio žinau, kad mano postai kai kam padeda atrasti savo kelią.
Visgi nepaisant visų teigiamų dalykų, kuriuos pasakiau, manau, kad pasaulis būtų geresnis be socialinių tinklų.
Galiu įsivaizduoti pasaulį be feisbuko, instagramo ir tiktoko, nes aš tame pasaulyje gyvenau ir jis man labiau patiko. Jei dabar juos atjungtų, būtų sunku. Bet tik pirmosiomis dienomis.
O gal vėl pradėtume lankyti gimines ir kaimynus, dainuoti dainas brazdinant gitaromis?
Žalia Žalia Photography nuotr.
Stengiuosi, kad socialinių tinklų mūsų gyvenime būtų kuo mažiau, o ir laiko tam, vienai auginant keturis vaikus, lieka labai mažai. Bet mums tai yra būtinybė – socialiniai tinklai yra savotiškas mūsų darbas.
Anksčiau sakydavau, kad norint tapti populiariam turi arba nuogai išsirengti, arba išnešti visas šiukšles iš savo namų, daryti šou ar skandalus. Nenorėjau daryti nei vieno, nei kito. Savo profilį „Ketvertukas“ socialiniame tinkle sukūriau norėdama parodyti motinystės iššūkius auginant keturis vaikus.
Nuo pat pirmų dienų supratau, kad savo keturių vaikų nuo visuomenės nepaslėpsiu. Mano profilio tikslas nebuvo tapti populiariai. Mano ketvertukas yra šeštasis per visą Lietuvos istoriją. Kai laukiausi, man labai trūko informacijos, kaip auginti tokį būrį vaikų. Man taip norėjosi motyvuoti ateityje dar gimsiančius ketvertukus, bet kol kas jų dar nėra. Patarimų duoti negaliu, bet galiu papasakoti savo šeimos patirtį. Taip po truputėlį prasidėjo ir kitoks turinys.
Dabar į socialinius tinklus žiūriu kiek plačiau. Šiandien mano vaikai per socialinius tinklus sau užsidirba žaislus, pramogas, knygeles, firminius drabužius, net kai kuriuos būrelius, ko aš neišgalėčiau nupirkti. Jeigu ne ši veikla, negalėtume sau leisti nueiti į spektaklį ar papietauti kavinėje.
Daug kam atrodo, ai, čia pasimaivė prieš kameras ir viskas, bet iš tiesų tai sunkus darbas. Reikia pačiai sukurti idėją, scenarijų, galiausiai suvaldyti savo ketvertuką, paskui sumontuoti nuotaikingą reklamą. Turi pateikti įdomiai ir linksmai, kitaip nei kiti.
Be abejo, socialiniai tinklai turi daug pliusų – susidūrus su tam tikrais sunkumais, iš kitų žmonių gali gauti tiek patarimų, kiek jų negautum net tam tikroje institucijoje. Kitas dalykas, per socialinius tinklus atrandame gerokai įdomesnių prekių ar paslaugų, kurių nerandame prekybos centruose.
Suprantu, kad visiems neįtiksi, sulaukiu ne tik palaikymo, bet ir įvairių neigiamų nuomonių, tad socialiniuose tinkluose būnu tiesiog savimi.
G. Kartano nuotr.
Socialiniais tinklais pradėjau naudotis jau seniai, net nepasakysiu kada.
Pakeitus gyvenamąją vietą buvo liūdna ir ilgu savais tapusių žmonių. Atsiradus feisbukui, visi puolėme vienas kito ieškoti.
O kaip džiaugėmės, kai seniai matytas draugas atsiliepdavo į kvietimą draugauti ir pasakydavo, kad jis tikrai tas, kurio ieškome. Dalinomės nuotraukomis, įspūdžiais, bendraudavome iki išnaktų.
Tuo metu tai buvo bene vienintelė patogi priemonė bendrauti su draugais, gyvenančiais kituose
miestuose. Socialinis tinklas buvo labai svarbus ir didelis pagalbininkas.
Šiandien socialiniai tinklai jau visai kitokie. Juose daug reklamos, pardavimų, daug negatyvo.
Ėmėme, mano nuomone, nebegerbti vienas kito. Rašome skaudžius žodžius, nesibodim ir visai
nepažįstamą žmogų vertinti tik per savo matymo lauką.
Socialiniai tinklai ir šiandien man yra svarbūs, bet ne tiek dėl asmeninio bendravimo, kiek
darbui policijoje.
Jie sudaro galimybę labai greitai pasiekti žmogų: galime greitai informuoti, operatyviai padėti ar patys sulaukti pagalbos.
Socialiniuose tinkluose policija platina ir dalinasi informacija ieškant dingusių žmonių. Ne
kartą mūsų sekėjai labai padėjo ir esame jiems labai dėkingi.
Beje, man kartais norisi visas priemones išjungti ir likti be to socialinių tinklų triukšmo, bet pastebėjau, kad būtent tada jame atsiranda informacija, kuri yra labai aktuali. Taigi, pabėgti nepavyksta.
Spauda taip pat yra socialiniuose tinkluose, tad operatyviai ir vienoje vietoje galiu apžvelgti
naujienas ir pasirinkti man aktualią informaciją.
Socialiniai tinklai savaime nėra blogis, tik reikia mums patiems atsirinkti ir elgtis juose lyg savo
kieme – nešiukšlinti ir auginti gėles, o ne piktžoles.
Sunkiai įsivaizduoju šiandieninį pasaulį be socialinių tinklų. Gal atsiras naujų funkcijų,
apribojimų, naudojimo galimybių, bet jie gyvuos. Ir viliuosi, kad tapsime atsakingesni jų vartotojai.
„Grelinda“/Gretos Vizbarės nuotr.
Esu labai aktyvi socialinių tinklų vartotoja, būtent ten yra mano susikurta darbo vieta.
Socialiniuose tinkluose praleidžiu tikrai daug laiko, turiu paskyrą, kuri atneša didžiąją dalį mano uždirbamų pinigų.
Nors pati dirbu socialinėje erdvėje, griežtai sakau, kad socialiniai tinklai žaloja žmonių, ypač vaikų, psichiką.
Aš pati labai sąmoningai atsirenku informaciją, kuri pateikiama socialinėje erdvėje.
Atlikusi savo darbus ir užduotis, stengiuosi jų vartojimą labai riboti – ypač vakare. Tačiau yra dvi medalio pusės.
Jeigu kalbėtume apie šeimą, manau, jog socialiniai tinklai nesuartina žmonių, tik atitolina. Dažnai šeimos nariai paskęsta socialiniuose tinkluose ir nebendrauja vienas su kitu, su vaikais, su partneriais.
Manau, jog taisyklė, kad po septintos valandos vakaro telefonai turėtų būti padedami į stalčius ir dabar yra mūsų laikas, turėtų būti privaloma visose šeimose.
Kita vertus, kai mes su vyru buvome emigravę ir ilgą laiką gyvenome Norvegijoje, tie patys socialiniai tinklai, internetas, kuris leidžia bendrauti su visiškai kita pasaulio šalimi, labai padėjo nejausti atotrūkio.
Bet dabar pati pastebiu tarsi susvetimėjimą. Kadangi aktyviai dalinuosi savo kasdienybe socialinėje erdvėje, man draugai nebeskambina ir susitikę nebeklausia, kaip laikausi. Jiems atrodo, kad viską jau matė „Instagrame“, nors ten yra paskelbtos tik kelios akimirkos iš mūsų dienos. Tai – tiesiog 10 proc. mūsų gyvenimo, kurie visiškai neapibrėžia realybės.
Apskritai socialiniuose tinkluose toji realybė nežmoniškai iškreipta.
Manau, jog pasaulis be „Tik Toko“ būtų tikrai gražesnis. Ši platforma tikrai turi būti uždrausta vaikams. Esu labai nusivylusi tėveliais, kurie leidžia savo atžaloms naudoti „Tik Toką“, motyvuodami tuo, jog vaikai tik šoka, filmuojasi ir taip tarsi žaidžia.
„Tik Toke“ šiandien apskritai labai prasta situacija, nes ten renkasi daugybė asocialių žmonių, kurie kelia savo vaizdo įrašus ir nesupranta, kaip tokiu turiniu kenkia kitiems.
Mano manymu, pasauliui be socialinių tinklų tikrai nieko nenutiktų. Žmonės prie to priprastų ir tiek. O ir psichologai turėtų mažiau darbo, nes visi daugiau bendrautų gyvai ir neturėtų tiek problemų. Aišku, daugelis vadinamųjų influencerių prarastų darbo vietą, bet man tai neatrodo didelė bėda. Aš pati turiu ir kitų mėgstamų veiklų.
