SAVAITĖS KLAUSIMAS. Kaip į Panevėžį pritraukti naujakurių?

„Pasirinkau prabangą gyventi mažame miestelyje“, – rašė Algis Kriščiūnas, menininkas, fotografas, buvusios legendinės grupės „Foje“ būgnininkas. Tiems, kam prabanga ir miestai, mažesni už sostinę, atrodo nesuderinami dalykai, menininkas atšauna: bet pagalvokite, kas mums pasaulyje didžiausia prabanga – juk laikas!

Minutės ir valandos, leidžiamos ne automobilių spūstyse, o su mielais žmonėmis jaukiose vietose.
Panevėžyje kur žingsnį žengsi, tokią vietą rasi – parke, bibliotekos skaitykloje ar mažoje šeimos kavinukėje. Ir vis tiek šitame mieste lengva pajusti pasaulio pulsą: sutikti gatvėje naujausią „Stasys Museum“ parodą aptariančių užsieniečių grupelę ar dar vieną kultūros pasaulio įžymybę, išėjusią iš bibliotekoje vykusio susitikimo su žiūrovais.

Šį kartą „Panevėžio balso“ pašnekovai svarstė, ko reikia, kad smarkiai pasikeitusiame mieste pradėtų daugėti gyventojų?

Dr. Gediminas SARGŪNAS

Panevėžio kolegijos direktorius

G_Kartano nuotr.

Labai sunkus klausimas. Panevėžyje infrastruktūra labai pagražėjusi, kultūrinis gyvenimas vyksta, gyventi patogu, spūsčių kaip Vilniuje nėra. Bet vakare išeini, o mieste – tuščia.

Mano akimis, vienintelis miesto minusas – mažesnė darbo pasiūla ir mažesnė jo įvairovė. Ko jaunimas važiuoja į Vilnių? Ten didesnės galimybės pagal savo polinkius, interesus susirasti darbą.

Kitas dalykas – atlyginimai. Sostinėje pajamos didesnės nei regionuose, ir tai nėra tik Panevėžio problema. Mūsų mieste yra įmonių, mokančių kvalifikuotiems specialistams gerus atlyginimus, bet žemesnės kvalifikacijos žmonėms turbūt Vilniuje didesnės galimybės susirasti geriau atlyginamą darbą.

Kolegija šiais metais turi nemažai užsienio studentų, kurie laisvu metu irgi norėtų dirbti. Tačiau, be „Bolt“ maisto išvežiotojų darbo, jie kol kas nieko kito neranda. Žinoma, lietuviams kitaip, bet, matyt, problema ir miesto dydis. Jeigu būtų koks 120–150 tūkst. gyventojų, ir judesys būtų didesnis.

Panevėžyje daug garbingo amžiaus gyventojų. Senjorų kuo toliau, tuo labiau daugėja ir kituose regionuose. O Vilniuje visą laiką migruoja jaunimas, ten vyksta atsinaujinimas. Mes labai džiaugiamės, jei vienas kitas iš užsienio grįžta į Panevėžį, bet tokių – vienetai.

Jaunimui reikia bendrauti, reikia bendraamžių, bendraminčių. Jei čia atvažiavę nusiperka butą name, kuriame gyvena beveik vien senjorai, jaunas žmogus nelabai ras su kuo bendrauti.
Tad, manau, yra trys neigiami aspektai: senėjanti Panevėžio bendruomenė, mažas darbo pasirinkimas ir žemoki atlyginimai.

Didžioji dalis – apie 70 procentų – mūsų studentų, baigę kolegiją, ačiū Dievui, pasilieka Panevėžio regione.

Dauguma pas mus stojančiųjų studijuoti jau būna anksčiau baigę mokyklas, keletą metų kur nors padirbėję.

Bet ką tik brandos atestatą gavusio jaunimo daug išvažiuoja mokytis į Vilnių ar Kauną.

Pavyzdžiui, iš praėjusių metų regiono abiturientų į Panevėžio kolegiją įstojo apie 40, apie 50 išvyko studijuoti į Vilniaus kolegiją, dar apie 50 – į Kauno kolegiją, dar keli kitur. Į universitetus – dar daugiau.

Mantas GUDAS

„Metalistas Group“ valdybos pirmininkas

Gimiau Šilutėje, augau Šiauliuose, dabar gyvenu Vilniuje, bet verslą kuriu Panevėžyje, tad man tikrai rūpi, kad Lietuva nebūtų tik du miestai, kaip atsitiko Latvijoje.

Esu regioninės politikos šalininkas, jaunas žmogus turi turėti vienodas galimybes kurti gyvenimą tiek Panevėžyje, tiek Klaipėdoje ar Utenoje.

Jau anksčiau buvo kalbėta, kad jeigu nieko nedarysime, Panevėžys trauksis, tai vyksta iki šiol.
Kai vieni verslo atstovai kalbėjo, kad turime vystyti inžinerinę pramonę, buvau vienintelis kaip ta balta varna, siūlęs lėšas nukreipti į kultūrą. Apie kultūrą kalbėjau plačiąja prasme – kaip miesto įvaizdį, laisvalaikio leidimo galimybes, patrauklumą, miesto modernumą.

Pramoninį potencialą miestas susitvarkys pats, bet jaunam žmogui nėra kur tų uždirbtų pinigų išleisti.

Panevėžiui desperatiškai trūksta kokių 20 tūkst. jaunų žmonių. Reikia ieškoti būdų, kaip juos privilioti.

Praėjusią savaitę į Panevėžį atvykusi didžiulė Kauno technologijų universiteto vadovų delegacija lankėsi aukštojo mokslo centruose, laboratorijose, pramonės įmonėse. Buvo pasiųsta labai aiški žinutė, kad KTU yra pasirengęs investuoti į mokymo programas, atvežti profesūrą, bet universitetas nepajėgus vienas prisiimti visko.

Panevėžyje būtina aukštoji mokykla. Apsilankęs „Stasys Museum“ gali pasijusti kaip Europoje, bet mums būtina žengti kitą žingsnį ir kurti aukštojo mokslo studijų ir tyrimų centrą, kuris po savo stogu galėtų glausti ne vieną aukštąją mokyklą ar jos padalinį. Miestui reikia traukos centro, kuris galėtų pritraukti jaunus žmones iš aplinkinių rajonų, iš trečiųjų šalių, kuriems iš esmės nėra didesnio skirtumo, kur mokytis – Kaune ar Panevėžyje.

Visa Lietuva „pastatyta“ gyventi keturiems milijonams žmonių, bet dabar nebesiekiame ir trijų. Jei norime kūrybiško, įdomaus gyvenimo ir sočios pensijos, turime keistis.

LDK laikais Lietuva buvo multikultūrinė valstybė, čia savo vietą rado lenkai, totoriai, karaimai, kitos tautos. Kodėl negalime šiandien grįžti prie šio modelio ir pasakyti, kad Lietuvos pilietis yra tas, kuris nori kalbėti lietuviškai, mokėti mokesčius, kurti šiai šaliai?

Panevėžys yra fantastinis miestas, o „Stasys Museum“ – puikus pavyzdys, kad mes galime nustebinti. Jeigu būsime niūrus pramoninis miestas be idėjos, negelbės nė planuojama „Rail Baltica“ vėžė. Tik patys sprendžiame, koks tas mūsų miestas bus.

Alpas MULEVIČIUS

Vadoklių ir Panevėžio kultūros centrų meno vadovas

P. Židonio nuotr.

Panevėžys tikrai pastaruoju metu itin išgražėjo, tai pripažįstame visi. Bet jau pusmetis, kai neatidaroma taip ilgai laukta ir pagaliau pastatyta miesto autobusų stotis. Kas atvyksta į Panevėžį autobusais, pamatę senąją stotį, apie miestą turbūt susidaro įspūdį pagal jos vaizdą.

Dėl ko dar Panevėžys kam nors galėtų būti nepatrauklus, negalėčiau įvardyti.

Man pačiam jis – puikus, erdvus miestas. Puikiai sutvarkytas Panevėžio centras, Senvagė, puikiausi parkai.

Jaunimas, neabejoju, renkasi gyventi ten, kur mato perspektyvų. Aš baigiau Vilniuje etnomuzikologijos studijas, o dabar žinias pritaikau dirbdamas su meno kolektyvais Vadokliuose ir Panevėžyje. Čia manoji niša, jaučiuosi reikalingas Aukštaitijai. Svarstau, kad Vilniuje būčiau mažiau reikalingas.

Dirbu, tiesa, su vyresniais žmonėmis. Matau, kad į renginius ir Vadoklių, ir Panevėžio kultūros centruose irgi noriau renkasi vyresni.

O dėl Vilniaus fenomeno svarstau taip. Vilniuje daug aukštųjų mokyklų, jose – įvairių sričių studijų. Rengiami ir tokie specialistai, kuriems Panevėžys tikriausiai net negalėtų pasiūlyti darbo vietos. Turėdami tų specialybių diplomus, jauni žmonės darbo randa irgi Vilniuje, jame kuria šeimas.

Toma APYNYTĖ-KIRSLIENĖ

Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos skyriaus vadovė

G. Lukoševičiaus nuotr.

Ak, sunkus klausimas!

Jei atsuktume laiką atgal, pamatytume, kad šiandien Panevėžys tikrai labai pasikeitęs ir išgražėjęs miestas.

Vyksta nemažai kultūriniu renginių, spektaklių, sutvarkyti miesto parkai ir kita infrastruktūra, atidaromi netgi nauji muziejai.

Tačiau tikriausiai ne parkai ir renginiai, o kokybiško gyvenimo galimybės traukia naujakurius. Manyčiau, kad mūsų miestui reikėtų pritraukti daugiau investuotojų verslo plėtrai.

Verslo plėtra leistų užtikrinti daugiau gerai apmokamų darbo vietų, o kartu su jomis, aišku, ir galimybių tiek jauniems specialistams, tiek patirties įvairiose srityse jau turintiesiems.

Vilnius yra Lietuvos verslo, kultūros ir mokslo lopšys, todėl jis ir patrauklus jaunimui.

Daugelis jaunuolių iš mažesnių Lietuvos miestų ir miestelių, vos baigę mokyklą, išvyksta į sostinę studijuoti. Po studijų ir lieka, tikriausiai matydami daugiau galimybių susikurti kokybiškesnį ir patogesnį gyvenimą.