Taigi, šį kartą panevėžiečių klausiame, ar jie naudojasi viešuoju transportu? Autobusu, traukiniu ar savo automobiliu leidžiasi į keliones toliau už miesto? O kokia jiems geriausia susisiekimo priemonė pačiame Panevėžyje?
Praėjusią savaitę teko išbandyti miesto viešąjį transportą.
Kaip sakoma, atsitiko gyvenimas ir likau be mašinos, o būtinai reikėjo važiuoti.
Dar bandžiau išsikviesti boltą, bet tuo metu nebuvo laisvų automobilių, tad pamaniau, kodėl neišbandyti mūsų viešojo transporto.
Mano vaikai mokyklinio amžiaus, viešuoju transportu važiuoja tikrai dažnai, tad savo telefone turėjau visas programėles, reikalingas kelionei miesto autobusais, nors pačiam iki tol neteko jomis naudotis. Per programėlę įsigijau vienkartinį bilietą, radau, kuris maršrutas man tinka.
„Kai šeimoje yra mažų vaikų, likti be nuosavo transporto ir persėsti į viešąjį būtų be galo sudėtinga.“
Galiu patikinti, kad programėlė labai aiški ir patogi netgi ja besinaudojantiems pirmą kartą. Sakyčiau, turėjau visai įdomią ir smagią patirtį. Iki tol paskutinį kartą autobusu važiavau dar tada, kai buvo popieriniai bilietėliai.
Kai šeimoje yra mažų vaikų, likti be nuosavo transporto ir persėsti į viešąjį būtų be galo sudėtinga.
Per dieną tenka pagelbėti vaikams. Nors vyresnioji penktokė jau kiek savarankiškesnė, bet jaunėlei antrokei dar reikia tėvų pagalbos. Pagaliau automobilyje labai patogu palikti ne tik kuprinę su knygomis, bet ir krepšius su treniruočių apranga.
Jeigu ne šeiminiai rūpesčiai, tikrai būtų patrauklu pasinaudoti ir viešuoju transportu. Tuo labiau kad šiuolaikinės technologijos labai palengvino ir keliones.
Bet ir laisvalaikiu dažniau renkamės nuosavą transportą.
Mums patinka aktyvesnis poilsis, tad savo automobiliu leidžiamės į tolimesnes keliones, kad ir kaimynines šalis. Taip ne tik gali sau priimtiniausią maršrutą susidėlioti, daugiau ką pamatyti, bet pasiimti daugiau reikalingų daiktų. O su vaikais tikrai tų daiktų būna gerokai daugiau.
Dabar daugiausia keliauju automobiliu. Negaliu pasakyti, kad labai dažnai, bet per metus porą kartų važiuoju traukiniais.
O užmiesčio autobusais keletą metų tikrai nevažiavau nė karto.
Miesto autobusais važinėju labai retai, bet kartais tenka.
„Jei matai, kad autobusu kelionė trunka dvigubai ilgiau, natūralu, kad renkiesi automobilį.“
Gal prieš porą savaičių viešuoju transportu teko pasinaudoti Vilniuje, nes nusėdo automobilio akumuliatorius.
Klasikinis atsakymas, ko reikėtų, kad daugiau žmonės keliautų viešuoju transportu, matyt, būtų dažnesnio jų kursavimo.
Jei matai, kad autobusu kelionė trunka dvigubai ilgiau, natūralu, kad renkiesi automobilį.
Jei be problemų, be nerimo, kad nuvažiavus į vieną tašką, dar reikės žiūrėti, galvoti, sekti programėles, kaip pasiekti kitą, kelintą valandą išvažiuos autobusas, turbūt būtų galima dažniau važinėti viešuoju transportu.
Tarpmiestiniais autobusais važinėju gana dažnai ir man labai patinka.
Gyvenu Panevėžio centre, paėjėti iki autobusų stoties visai netoli. Autobusais važiuoju į Vilnių, Kauną, pajūrį, kitus šalies miestus, lankau ten gimines, bičiulius.
Labai norisi aplankyti manųjų studijų miestą Kauną.
Kai į jį nuvažiuoju, einame į kultūrinius renginius.
Pasiilgstu ir Vilniaus, jame pavaikštau po senamiestį.
„Mano bendrakeleiviai miesto autobusuose paprastai būna moksleiviai ir vyresni žmonės. Smagus tas jaunimo šurmulys, jų klegesys.“
Važiuoti autobusu man – malonumas. Žvalgausi pro langus, gėriuosi vaizdais. Man įdomu pakely pamatyti kokį naują pastatą. Įdomu ir malonu stebėti pravažiuojamus miestelius, gėrėtis gamta.
Važinėju ir miesto autobusais, nors ne itin dažnai. Šiaip labai mėgstu vaikščioti pėsčiomis, o autobusu pavažiuoju, jei būnu įšokusi į mažiau patogius batus.
Jokių priekaištų miesto autobusų eismo organizatoriams neturiu, važinėja autobusai gana dažnai, jie patogūs.
Mano bendrakeleiviai miesto autobusuose paprastai būna moksleiviai ir vyresni žmonės. Smagus tas jaunimo šurmulys, jų klegesys. Pasitaiko, kad tikrintojai nutveria kokį „zuikį“, tuomet kyla jau kitoks šurmulys. Nesuirztu, suprantu, kad tai – mūsų gyvenimo dalis.
O kad daugiau žmonių važinėtų autobusais, galbūt reiktų organizuoti daugiau tokį važiavimą skatinančių akcijų.
Kai būna paskelbta diena be automobilio, matau tikrai daugiau į centrą atvykstančių dviračiais. Smagu matyti, kai dviračiais į darbą atvažiuoja ir Savivaldybės darbuotojai.
Jeigu į kelionę išsiruošiu ilgesniam laikui, kad kitame mieste pabūčiau nuo ryto iki vakaro, naudojuosi tarpmiestiniais autobusais.
Tačiau jei prireikia važiuoti į kokį koncertą, pavyzdžiui, Kaune, ar oro uostą, tada samdau žmogų, kad mane ir nuvežtų, ir parvežtų namo. Ir man labai patogu.
Tokia paslauga naudojuosi gal jau kokius dešimt metų, per tą laiką ir pavėžėjantys žmonės tapo gerais pažįstamais.
„Tos vadinamosios spūstys Panevėžio gatvėse – tik nedideli nepatogumai ir tiek.“
O Panevėžyje įprastai vaikštau pėsčiomis, neturiu nei programėlės, nei viešojo transporto elektroninio bilieto – kol kas jų ir neprireikė.
Štai šios dienos eksperimentas: iš Ateities gatvės išėjau į darbą, o tuo pačiu metu iš stotelės išvažiavo autobusas. Miesto centre buvome lygiai tuo pačiu metu.
Vaikščiojimas man yra galimybė pajudėti, nes darbas yra sėdimas, galimybė atsibusti ryte. Ir savotiškas savęs nuraminimas, kad visgi bent kiek sportuoju.
Jei jau norime gyventi didmiestyje, turime susitaikyti su tuo, kad jis turi ir savų pliusų, ir minusų. Vienas tokių – spūstys. Bet jei mes eismo intensyvumą Panevėžyje vadiname spūstimis, reikėtų nuvažiuoti į Vilnių ar Londoną ir sužinosime, kas iš tiesų tai yra.
O tos vadinamosios spūstys Panevėžio gatvėse – tik nedideli nepatogumai ir tiek.
Komentarai
Teko vaziuoti kovo 24 diena po 15 metu su 15 autobusu, vairuotojai ka aš žinau susiraukę, nepatenkinti gyvenimu, su bolto taxi tik su vairuotojai pasitaike bendrauju tua, nes dirbo furistais uzsienyje, kurie nebuvo niekur isvaziave is Lietuvos nemoku apsakyti kas per rugenos
Važiavau prieš 10 metų nemoku ir nežinau kaip ir kur nusipirkti tuos elektroninius bilietus aš senas žmogus viskas daroma kad žmogui būtų blogai