-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžiečiai neprieštaraus: Panevėžys – nuostabi vieta gyventi. Ir gyventi įdomiai – neužsisklendus, nesulindus į savo kiautą, neapsiribojus savo namų sienomis, o kasdien atrandant miestą iš naujo, kuriant, bendraujant, džiaugiantis.Šįkart panevėžiečių klausiame, o kuri Panevėžio vieta jiems mieliausia, jaukiausia, kur pirmiausia nuvestų į Aukštaitijos sostinę pirmą kartą atvykusį svečią?
Būtų sudėtinga išskirti mėgstamiausią, jaukiausią vietą Panevėžyje.
Mūsų miestas labai patogus, dėl išvystytos infrastruktūros galima greitai ir patogiai pamatyti daug gražių vietų: „Ekrano“ marios, Skaistakalnio parkas, Senvagė, Kultūros ir poilsio parkas.
Patinka, kad Panevėžyje yra daug žalių erdvių, kuriose ramybės ar aktyvesnės veiklos randa tiek jaunas, tiek senas. O man, kaip fotografui, smagu juos stebėti ir įamžinti.
Atnaujintas centras sukuria gerokai atjaunėjusio miesto įvaizdį ir puikiai jį reprezentuoja atvykėliams. Laisvės aikštė yra labai patogi vieta pradėti kelionę po Panevėžį, iš jos visomis kryptimis galima rasti kažką žavaus, kas patraukia dėmesį.
Man, stebint miestą pro fotoaparato objektyvą ištisus metus, labai gera matyti, kaip besikeičiantys metų sezonai miesto vaizdą atskleidžia vis kitomis spalvomis.
„Labai smalsu sulaukti Stasio Eidrigevičiaus menų centro atidarymo. Neabejoju, jog jis miestui atneš daugiau aukštos kultūrinės vertės.“
Čia visada galima pamatyti, užfiksuoti ir patirti labai gražių dalykų, viskas priklauso tik nuo paties žmogaus nusiteikimo ir požiūrio.
Panevėžys man gražiausias vėlyvą pavasarį ir ankstyvą rudenį. Tada ganėtinai šilta, matyti daug žmonių, o miestas – labai įvairiaspalvis. Tada ir fotografijos gražesnės.
Labai smalsu sulaukti Stasio Eidrigevičiaus menų centro atidarymo. Neabejoju, jog jis miestui atneš daugiau aukštos kultūrinės vertės.
Taip pat nereikia pamiršti, jog Panevėžyje gausu teatrų, muziejų ir meno galerijų, kurios įsikūrusios labai nedideliu spinduliu.
Pirmą kartą į Panevėžį atvykusiam žmogui siūlyčiau pradėti kelionę nuo centrinės miesto dalies, atnaujintos aikštės ir Senvagės. O tuomet – kur akys mato.
Svečius priimti ruošiamės gana greitai, tad jau apmąsčiau, ką norėtųsi jiems parodyti mūsų mieste. Gegužę vyks keturioliktas mūsų mokyklos rengiamas tarptautinis šokių festivalis, sulauksime šokėjų iš Turkijos ir Ukrainos, anksčiau turėjome kolektyvų iš Sakartvelo, Makedonijos, Vokietijos, Moldovos, Baltijos šalių.
Kaip ir anksčiau, taip ir šiemet svečius pavedžiosime po miesto centrą.
Pastebėjau, kad Panevėžiui kasmet gražėjant, vis labiau didžiuojuosi, kad jame gyvenu.
Su svečiais nueisime prie Aleksandro paminklo, ten bus proga papasakoti apie miesto ištakas. Keliausime Vasario 16-osios, Respublikos gatvėmis, būtinai apžiūrėsime paminklus Don Kichotui, H. K. Andersenui.
Pavaikščiosime po žydinčią Senvagę. Gaila, kad dar nesutvarkyta Kranto gatvė, tad ja nesuksime.
„Pastebėjau, kad Panevėžiui kasmet gražėjant, vis labiau didžiuojuosi, kad jame gyvenu.“
Į šią tvarkomą miesto vietą dedu nemažai vilčių – Kranto gatvė ir vieta prie Bendruomenių rūmų tikrai turėtų būti išskirtinės mieste.
O sulaukusi ne viso būrio, o vieno kito svečio, norėčiau nusivesti į kavinukę Kultūros ir poilsio parke. Svečius vaišinčiau puikiuoju šimtalapiu ir skania kava. Paskui mielai pasivaikščiotume ir po patį parką. Sutvarkytas jis tapo išties puikus.
Viena pati į kavines nebelabai einu, neturiu ir išskirtinės, labiausiai mane traukiančios Panevėžio vietos.
Man patinka visas jo centras.
Nekantriai laukiu baigiamo įrengti naujo Kniaudiškių parko. Pro jį kone kasdien praeinu ar pravažiuoju. Manyčiau, tas parkas tikrai taps panevėžiečių traukos vieta.
Labai nuspėjama, kad visas dienas leisdamas J. Čerkeso-Besparnio Pragiedrulių sodyboje Skaistakalnio parke, jai dabar paskyręs savo laiką ir energiją, svečią pirmiausia čia ir atvesčiau. Pasakočiau, ką pats čia veikiu ir kas čia vyksta.
Papasakočiau šios vietos istoriją – kaip J. Čerkesas-Besparnis statė šią sodybą, kaip jis čia gyveno, į sodybą kvietė Panevėžio elitą, kultūrininkus. Man taip pat labai įdomu, kas šioje vietoje vyko, kai baigėsi jo šviesusis periodas ir atėjo nelaisvės, okupacijos metai, kai sodyba liko apžėlusi, apaugusi, apleista. O prieš keletą metų sodyba vėl išlindo į šviesą, dabar labai graži, matoma – sena architektūra suderinta su kylančiu moderniu priestatu.
„Nors atvykau iš Vilniaus, esu tiek užimtas Panevėžio reikalais, kad sostinės visai nepasiilgau.“
Man įdomu šitą sodybą įvertinti kaip reiškinį miesto kultūrinėje raidoje.
O po to vesčiau svečią pasivaikščioti po Skaistakalnio parką. Regis, dar prieš savaitę jis buvo pilkas, o dabar taip skleidžiasi, taip veržiasi žaluma.
Skleidžiasi ne tik medžiai. Matau, kad ir pats senas parkas tarsi skleidžiasi, populiarėja.
Pirmą kartą jį aplankiau sausio pradžioje. Tuomet iš po pratirpusio sniego buvo matyti žemė ir buvo justi, kad jau tuoj tuoj kažkas prasiverš. Šitas parkas su sena tvarkoma sodyba – kaip besikalantis daigas.
Nors atvykau iš Vilniaus, esu tiek užimtas Panevėžio reikalais, kad sostinės visai nepasiilgau.
Kaip gidė visuomet stengiuosi vengti tokių įvardinimų kaip geriausias, gražiausias, jaukiausias ar bet kuris kitas -iausias.
Tai labai subjektyvu.
O svečius iš kitų miestų man labiausiai patinka nusivesti į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką. Ir pačiai ši vieta yra viena jaukiausių.
Paprastai žmonės iš bibliotekos nieko nesitiki, bet mūsų bibliotekos vidinė erdvė ir netradiciniai architektūriniai sprendimai labai nustebina. Ne veltui beveik trylika metų paskyręs šio pastato rekonstrukcijai architektas Saulius Juškys apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Kita vertus, biblioteka visuomet jauki vieta, bent jau tiems, kuriems patinka knygos.
Man ši vieta ypatinga, sakyčiau, net sakrali.
Patinka ne tik pats pastatas, bet visuomet lankytojus su šypsenomis pasitinkančios bibliotekos darbuotojos. Visiems didžiausią įspūdį padaro Atvira jaunimo erdvė ar periodikos skaitykla trečiame aukšte, nors tokių netikėtų vietų šitoje bibliotekoje yra ir daugiau.
„Iš turistų dar neteko sulaukti replikų, kad čia nieko įdomaus nėra.“
Pirmą kartą atvykstantieji į mūsų miestą paprastai būna jau kažkur skaitę apie Panevėžio lankomiausias vietas.
Paprašo nuvesti parodyti seniausią miesto pastatą Kranto gatvėje, J. Miltinio dramos teatrą ar kokią kitą visiems žinomą vietą.
Kaip nekeista, Senvagę žino tie, kurie į Panevėžį atvyksta ne pirmą kartą ar kažkada čia gyvenę, o kas lankosi pirmą kartą, nustemba, kas gi toji Senvagė. Jos panorama, atsiverianti nuo J. Balčikonio paminklo, išties įspūdinga.
Manau, viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose nėra daug pasidalinimų apie mūsų miestą kaip patrauklų turistams.
Todėl dažnas atvažiuoja į Panevėžį nežinodamas, ko tikėtis.
Bet beveik visi mano sutikti turistai išvažiuodami pasako, kad buvo įdomu, rado nemažai patrauklių dalykų, kad galbūt čia atvyks su nakvyne ar bent įsigis bilietus į teatrą, susiorganizuos turą po Panevėžį dviračiais.
Iš turistų dar neteko sulaukti replikų, kad čia nieko įdomaus nėra.
Daugelis mūsų tautiečių jau tikriausiai yra aplankę visus aukščiausius bokštus, regioninius parkus, tad nori ko nors naujo, kitokio.
