Šįkart pašnekovų klausiame, o ką jiems reiškia Vasario 16-oji?
Vasario 16-oji mudviem su žmona tikrai svarbi diena, įprastai jai ruošiamės iš anksto.
Štai šiemet ta proga surengiau tris savo darbų parodas, o kiekvienos jų atidarymas – argi ne šventė?
Viena paroda – Vilniuje drauge su kitais Panevėžio krašto tautodailininkais. Kitos dvi – dviejuose Panevėžio miesto Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos skyriuose.
Mano darbuose – laisvos Lietuvos vaizdai. O tokią ją mums ir dovanojo Vasario 16-osios signatarai. Tai jų dėka gyvename protėvių žemėje, kalbame ta pačia kalba. Abejoju, ar būtų išlikusi lietuvių kalba, ar mes ja kalbėtume, jei ne 1918-ųjų Vasario 16-osios Aktas, paskelbęs šalies Nepriklausomybę. Iki jo Lietuva juk tebuvo rusijos dalis.
Ne mažiau svarbu, kad mes patys, lietuviai, valdome savo kraštą, o ne kitos tautos diktuoja, kaip mums gyventi. Juk ir aš, kaip ir visi mano kartos žmonės, buvome ugdomi sovietine dvasia. Lietuvybei, tautos vertybėms nebuvo skiriama dėmesio.
Jau užaugęs ir tai supratęs, jaučiausi prarastos kartos žmogumi.
Ir tik baigiantis devintam praėjusio amžiaus dešimtmečiui pajutau, kad manoji tauta bunda. Pamenu, kad ir žmonai Aldutei tuomet ištariau: pagaliau atėjo mūsų laikas, išmušė mūsų valanda.
Ir pats bent maža dalimi jaučiuosi prisidėjęs prie valstybingumo.
Vasario 16-ąją su žmona esame numatę eiti į Mišias Smilgių bažnyčioje. Po to šventė persikels į miestelio kultūros centrą, dalyvausime ten ir mes.