Bėda, kad dažniausiai tokie pažadai išgaruoja jau per pirmą mėnesį.
„Panevėžio balso“ pašnekovai, paklausti, ką mano apie šventinius pažadus, sutaria: geriausias laikas ko nors imtis yra ne rytoj, ne po mėnesio ar metų, o dabar.
Naujamečiai pažadai man primena Bridžitą Džouns.
Aišku, kaip ir visi, aš irgi sau pasižadu, tik nepamenu, kad tam būčiau laukusi Naujųjų Metų, savo gimtadienio ar kitos kokios dienos.
Pasižadėti man tinka visos datos! Net neturiu tokios tradicijos duoti pažadą per Naujuosius.
Dažniausiai žadu keisti įpročius. Kai kuriuos pasižadėjimus pavyksta išpildyti, prie kitų nuolat grįžtu. Mes visi juk pasižadame sau tai, ką sunkiausiai sekasi įgyvendinti. Čia kaip išpažinti nuodėmes kunigui. Išpažįsti ir pasižadi nebenusidėti. Bet argi visada pavyksta?
Anksčiau daugiau tų pasižadėjimų sau duodavau, matyt, todėl, kad viskam trūkdavo laiko. Norų daug, o galimybių mažai. Maži vaikai, seni tėvai, darbas: tik spėk suktis! Tad rasti laiko sau buvo prabanga.
„Pasižadėti man tinka visos datos!“
Daug metų, kaip ir daugelis mūsų, ne ėjau, o bėgau per gyvenimą. Tai kėlė daug streso, daug įtampos. Kol supratau, kad tai kenkia sveikatai, mano savijautai, kad reikia ką nors daryti. Tad daviau sau pažadą sulėtinti tempą. Ir man pavyko.
Užtruko, bet pamažu pakeičiau daug įpročių, atradau daug naujų veiklų, daugiau ramybės.
Kaip pasiekti, kad tie nauji metai išties būtų geresni, to vienintelio recepto neturiu. Juk kiekvienas esam unikalus savo poreikiais, jausmais ir patirtimis. Kiekvienas turi atrasti savo geresnių metų receptą.
O jei paklaustumėte, nuo ko pradėti, atsakyčiau taip: daugiau šypsenų ir pasitikėjimo savimi.
Yra tokia smagi sena daina ,,Visada žiūrėk į šviesiąją gyvenimo pusę“.
Pradėkite dieną nuo tokios dainos, ir kas žino, gal kils puikių minčių sau pažadėti ką nors nuveikti, kad gyvenimas taptų šviesesnis nelaukiant Naujųjų.
Visai neseniai netgi pamąsčiau, kad niekada sau nežadėjau ko nors imtis nuo Naujųjų.
Tam tikrų pasižadėjimų ar tikslų iškėlimas man susijęs su kitais laikotarpiais.
Tarkime, per atostogas galvoju nuveikti tam tikrų įdomių dalykų arba mokslo metų pradžioje išsikeliu vieną ar kitą tikslą, suplanuoju, kaip pradėti darbus, ką pakeisti.
„Esu užtektinai valios turintis žmogus.“
Galiu pasakyti, kad man gana gerai sekasi laikytis išsikeltų tikslų.
Esu užtektinai valios turintis žmogus, džiaugiuosi savimi, kad tikrai pavyksta.
Esu padariusi išvadą, kad konkretaus tikslo išsikėlimas suteikia griežtesnį, rimtesnį, atsakingesnį požiūrį. Tada labai greitai tai tampa įpročiu ir nebereikia papildomų pastangų jo siekiant.
Toks savęs šiek tiek sudrausminimas, o kai kada savęs paskatinimas tikrai duoda gerų rezultatų.
Naujamečių pažadų sau niekada nesu dalinusi, šie metai – ne išimtis.
Manau, tai tarsi išsigelbėjimo ratas žmonėms, neturintiems valios ir drąsos.
Geriausias momentas veikti yra dabar.
Jokios datos ar „geresni laikai“ neturėtų tapti priežastimi atidėlioti užsibrėžtus tikslus ar darbus.
„Mano linkėjimas skaitytojams: nustokite laukti kitų metų, kad įgyvendintumėte planus!“
O jei jau prakalbome apie tikslus ir darbus, labai noriu pasidžiaugti, kad prasidėję 2025-ieji manyje įžiebė dar daugiau ugnies tikslams įgyvendinti.
Vienas jų – mamų stovykla „Mamos, bėgam į tylą“.
Per savaitę suorganizavau beveik visą stovyklos programą, suradau sodybą ir, net neturėdama jokios patirties, sukūriau nuostabią internetinę svetainę.
Tad mano linkėjimas skaitytojams: nustokite laukti kitų metų, kad įgyvendintumėte planus! Pastebėkite savyje ugnį, kuri žadina norą veikti čia ir dabar!
Per Naujuosius nedaviau sau jokių pažadų. Užtat rugsėjį pasižadėjau nevalgyti po 18 valandos. Mes, pedagogai, metus skaičiuojame kiek kitaip. Per metus švenčiame dvejus Naujuosius – sausio 1-ąją ir rugsėjo 1-ąją. Pastarieji netgi reikšmingesni.
Sakyčiau, sau duoto pažado laikytis sekasi visai neblogai. Lieku be vakarienės. Šeima dėl to nenuskriausta – kiti valgo, aš žiūriu. (Juokiasi.)
„Mes, pedagogai, metus skaičiuojame kiek kitaip. Per metus švenčiame dvejus Naujuosius – sausio 1-ąją ir rugsėjo 1-ąją. Pastarieji netgi reikšmingesni.“
Stengiuosi pavalgyti iki 18 valandos.
Efektas tikrai yra. Džiaugiuosi, kad teigiamas. Pažado nenutrauksiu – labai patiko. Nors, prisipažinsiu, iš pradžių, pirmą, antrą savaitę, buvo sunku įeiti į tokį ritmą.
Dar sau pažadėjau mažiau vakarais žiūrėti televizorių ir vėl atrasti malonumą skaityti – ir knygas, ir laikraštį. Šeštadienis, rytas, kavos puodelis, laikraštis – tikras savaitgalio malonumas.