-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Apie kai kuriuos sakoma: sėdi savo rogėse. Kad surastum tas tinkamiausias roges, kartais tenka pakeisti ne vieną darbovietę ir net darbo pobūdį.Šįkart panevėžiečių klausiame, ar jie dirba pagal įgytą specialybę? Ar patinka darbas? Ar tokį ir įsivaizdavo rinkdamiesi gyvenimo kelią?
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos viršininkas
G. Kartano nuotr.
Jau trisdešimt metų dirbu pagal įgytą profesiją.
Baigęs vidurinę, įstojau į tuometę Kauno policijos aukštesniąją mokyklą, vėliau studijavau Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete – baigiau bakalauro ir magistro studijas.
Priesaiką šaliai daviau 1994-ųjų rugsėjį.
Mano pasirinkimui tapti pareigūnu įtaką tam tikra prasme padarė šeimos šaknys.
Senelis tarpukario Lietuvoje buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis, tarnavo artilerijos padaliniuose, paskui buvo atrinktas į prezidento Antano Smetonos garbės sargybos kuopą. Tuo metu tai buvo prestižo reikalas.
Aš pats augau itin patriotinėje aplinkoje, buvau auklėjamas mylėti savo šalį.
Būdamas paauglys 1988-ųjų rugsėjį dalyvavau pirmajame Sąjūdžio mitinge Panevėžyje, tų pačių metų spalį kartu su šeima dalyvavome ceremonijoje, kai pirmą kartą į dangų kilo lietuviška Trispalvė, stovėjau Baltijos kelyje. Turbūt šie renginiai po truputį ir formavo mano nuostatas, vertybes, nuomonę.
Mane visada traukė statutinės organizacijos, kuriose yra tvarka ir drausmė, tad jau baigdamas mokyklą buvau tvirtai apsisprendęs arba stoti į Lietuvos kariuomenę, arba į Lietuvos policiją.
Nuo pat tarnybos pradžios darbuojuosi Viešosios tvarkos tarnybos skyriuje.
Tai vienas didžiausių struktūrinių policijos padalinių Panevėžio apskrities policijos komisariate. Esame atsakingi už viešosios tvarkos užtikrinimą per masinius renginius. Mūsų sudėtyje yra areštinė ir konvojaus skyrius, taip pat pavaldus ir specialiosios parengties skyrius, kinologijos poskyris, prevencijos poskyris. Koordinuojame tarptautinį bendradarbiavimą su Latvijos kolegomis, su Lietuvos kariuomene, kartu su Karaliaus Mindaugo husarų batalionu dalyvaujame pratybose, taigi mūsų veiklos laukas labai platus.
Per tuos trisdešimt tarnybos metų niekada neturėjau minčių trauktis.
Mano darbas man labai patinka. Tarnauju savo šaliai, laikausi duotos priesaikos žodžių ir dirbu pagal policijos šūkį: ginti, saugoti, padėti.
Kokį pareigūno darbą įsivaizdavau prieš jį pradėdamas dirbti, toks jis ir yra. Galiu pasakyti, kad turėdamas jau trisdešimties metų darbo stažą, tikrai jaučiuosi savo vėžėse.
Šitame darbe nėra nė vienos dienos, kuri būtų tokia pati – tas mane ir „veža“.
Kasdien patenkame į skirtingas situacijas, įvykius, tenka bendrauti su pačių įvairiausių profesijų, charakterių žmonėmis.
Tarnaudamas policijoje esi priverstas nuolat tobulėti, mokytis, keistis. Tuo ši profesija man ir patinka.
Velžio gimnazijos direktorius
P. Židonio nuotr.
Abu mano tėvai ir seneliai taip pat mokytojai.
Tėvai, matydami, koks tai sunkus darbas, labai nenorėjo, kad mes, trys jų vaikai, pasirinktume pedagogo kelią.
Mano sesuo įstojo į mašinų gamybą, bet nepatikus perstojo į Žemės ūkio akademiją, apsigynė daktaro laipsnį ir dirbo Mokslinių tyrimų institute. Vis tiek galiausiai išėjo dirbti į mokyklą.
Brolis baigė statybos mokslus KTU, dirbo įvairius darbus prie statybų, bet jau dešimt metų dirba dėstytoju profesinio rengimo centre.
Tik aš vienintelis, nepaklausęs tėvų, įstojau į pradinio ugdymo pedagogiką, vėliau baigiau ir švietimo vadybos magistrantūrą.
Visi trys tapome pedagogais, tik brolis ir sesuo į mokyklą atėjo po ilgesnių savęs ieškojimų.
Savo karjerą pradėjau nuo pradinių klasių mokytojo. Dirbau kaimo mokykloje, važinėti buvo ne tik brangu, bet ir nepatogu, tad perėjau į Švietimo skyrių, kuravau tą patį pradinį švietimą.
Visgi nutariau grįžti į mokyklą, norėjau įgyvendinti kitokios mokyklos vizijas, ne tas, kurias mačiau gyvenime ir kurių patirtis ir praktikas nenorėčiau, kad patirtų šių laikų vaikai.
Velžio gimnazija auga, bet šie metai ypač sunkūs, nes reikia pasakyti stop, nebegalime priimti visų norinčių, nes tiesiog nebetelpame.
Manau, mano profesiniam pasirinkimui didžiausią įtaką turėjo tėvų ir senelių pavyzdys.
Matyt, taip buvo skirta.
Ir šiandien dar palaikau santykius su savo senelio mokiniais. Kai kurie jų ir dabar paremia mokyklą motyvuodami, kad taip nori padėkoti už senelio pamokas.
Esu trečios pedagogų kartos atstovas, bet matau, kad mano paties vaikų pedagoginis darbas nevilioja. Trys sūnus ir panašu, kad nė vienas jų nebus mokytoju.
Nors mūsų šeimoje net ir per šventinius susiėjimus visos kalbos sukasi tik apie mokyklą – pedagogo kelią pasirinko ir brolio bei sesers antrosios pusės.
Panevėžio autobusų parko vairuotojas
P. Židonio nuotr.
Jaunystėje svajojau dirbti su technika, buvau įstojęs studijuoti mechanizacijos į tuometę Žemės ūkio akademiją, bet mano pasiryžimo studijuoti užteko tik dvejiems metams.
Mečiau studijas, tarnavau sovietinėj armijoj, tapau vairuotoju ir juo dirbu daugiau nei 40 metų.
Buvo laikai, kai mes, vairuotojai, patys remontuodavome autobusus, kuriais važinėjome.
Tuomet turbūt būčiau galėjęs išrinkti visas autobuso detales ir vėl sudėti.
Dabartinių autobusų nebeišrinkčiau ir nebesudėčiau, sudėtinga jų technologija. O ir apskritai autobusų neberemontuojame. Tą daro specialistai.
Vairuoti autobusus man visada patiko, patinka ir dabar. Bet kuo vyresnis tampu, tuo labiau jaučiuosi neišsimiegojęs dirbdamas šį darbą.
Keltis tenka rytais pusę keturių, o vakarais, ypač vasaromis, nepavyksta anksčiau nueiti miegoti.
Dar vienas autobusų vairuotojų darbo minusas, kad dirbi slankiuoju grafiku, tenka ir savaitgaliais, kai kiti ilsisi, ir per šventes.
O tokio darbo privalumu įvardinčiau tai, kad, nors vairuodamas sėdi, kartu ir nuolat judi, nes važiuoja autobusas. Matai besikeičiančius vaizdus, įlipančius ir išlipančius žmones. Man visada malonu, kai jie ko nors paklausia.
Pastebiu, kad stotelėse užsižiūrėję į telefonų ekranus, keleiviai neretai nebemato, kokio numerio autobusas atvyko. Įlipę manęs klausia.
Nenorėčiau dirbti kur nors įmonėje, ceche, prie staklių.
Man norisi judesio, norisi besikeičiančių vaizdų ir žmonių.
Kostiumų dailininkė, „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centro tekstilės studijos kuratorė
P. Židonio nuotr.
Baigiau Vilniaus dailės kolegiją, mados dizainą, esu kostiumų dailininkė.
Taip jau Dievas sudėliojo, kad nuo studijų baigimo iki dabar, jau daugiau nei dešimtmetį, dirbu tą patį darbą pagal įgytą profesiją.
Mane nuo vaikystės labai traukė spalvos, faktūros, o aplinka ir žmonės inspiravo rinktis tokį kelią.
Abu tėvai turi menininko gyslelę. Tėtis daug muzikavo, buvo įkūręs grupę. Mama tapydavo savo malonumui, užsiėmė rankdarbiais. Ir dabar namai neįsivaizduojami be mamos žvakių.
Augau kūrybiškoje aplinkoje. Kostiumai, teatrai mane yra užbūrę nuo mažų dienų.
Kai stojau į mados dizainą, neturėjau išankstinės nuomonės apie šią profesiją, tačiau dabar galiu pasakyti, jog ji pranoko mano lūkesčius.
Nors ir pasitaiko sunkių dienų, kasdien kūrybiniame procese, idėjos gimime, jos įgyvendinime kaip vaikas jaučiu nuostabą ir ji niekur nedingsta. Nuostaba, kai kiekvieną kartą susiduri su naujais dalykais, nors, atrodo, darai tą patį, ką ir praėjusį kartą. Nors atlieki panašią funkciją, ji iš esmės kaskart skiriasi – skiriasi siluetas, faktūros, istorijos.
Nors labai sunku skirstyti savo „vaikus“, bet įsimintiniausias darbas man yra Jono Trukano siaubo filme „Rūpintojėlis“, kuriam kūriau kostiumus.
Šio filmo kūrybiniame procese reikėjo atlikti daug funkcinių dalykų, naudota labai daug vintažo, sudėtingiausia buvo išspręsti visus dubliažo klausimus. Bet tokia patirtis – labai įdomi.
Dar kūriau kostiumus grupės „Solo Ansamblis“ dainos „Moteris“ vaizdo klipui. Šis darbas man irgi atrodo itin reikšmingas ir įsimintinas, nes kostiumuose naudota daug anglies, kaukių motyvų.
Taip pat išskirčiau ir kitų grupių vaizdo klipus, kuriems kūriau kostiumus – „Biplan“ ar „Lemon Joy“.
Manau, drabužis turi atitikti žmogų. Visų pirma akį traukia pats žmogus, o rūbas tik atlieka funkciją – padeda jam jaustis patogiai ir tiesiog būti savimi.
