-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pasirodžius pirmiesiems pavasarinės saulės spinduliams, užkietėję daržininkai žino: metas pradėti rūpintis būsimomis daržo gėrybėmis. O išradingumui ribų nėra.Vis daugiau mieste gyvenančių žmonių mėgaujasi palangių daržininkyste. Tai ne tik malonus laiko praleidimas, atsipalaidavimas, tačiau ir džiuginantis rezultatas.
„Panevėžio balsas“ panevėžiečių teiraujasi, ar jau imasi daržo reikalų? Ar jie daržininkystėje yra naujokai, ar jau gerokai pažengusieji?
Esu jau „prašokęs“ daržininko stadiją, kai norisi iškart po Naujųjų berti sėklas į žemę.
Dabar sėju pagal rekomendacijas, nurodytas ant pakuotės. Ankstyvieji sėjimai nepasiteisino: arba daigai ištįsdavo dėl šviesos bei šilumos trūkumo, arba peraugdavo, nes lauke sodinti būdavo per šalta. Neturint šildomo šiltnamio – visiškai beprasmiška prievartauti augalus.
Sunkia širdimi supratau, jog visko neapžiosiu, taigi nusprendžiau sėjos darbus padalinti. Kai kurias daržoves bei gėles patikiu užauginti profesionalams ir perku daigus. Tačiau kai ką sėju pats.
Per daug metų atsirinkau mažųjų ‘San Marzano’ tipo pomidoriukų veislę, kurie vieninteliai nesutrūkinėja ir neišpliūra konservuojami. Juos sėju pats.
Dar įvairios gėlės, prieskoniniai augalai, porai bei svogūnai iš sėklų ir agurkai – palangės ne guminės, o pavasarinė šiluma nešildomame šiltnamyje kartais ilgokai nelepina.
„Jei kas jaunystėje būtų pasakęs, kad man patiks kapstytis darže, kas rytą bėgti į šiltnamį pažiūrėti, kaip gyvena augalėliai, kiek milimetrų paaugo – būčiau labai juokęsis.“
Plotas, skirtas prie namo daržui, irgi nėra didelis. Gan sunku buvo rasti aukso viduriuką tarp to, kiek realiai užtenka ir įsivaizduojamo reikėjimo.
Jei daržovės nėra pragyvenimo šaltinis ar verslas – patikėkite, užtenka tikrai labai nedidelio žemės gabalėlio.
Šiais metais pirmą kartą bandysiu sėti ir auginti arbūzus. Keletą metų ragavau pažįstamo lauke užaugintų šių labai skanių vaisių ir susigundžiau pabandyti pats. Pasirinkau dvi mūsų klimato juostai pritaikytų arbūzų veisles – geltonųjų ir raudonųjų. Šie augalai tam tikra prasme ypač tinkami auginti tinginiams – jų nereikia laistyti, nerekomenduojama ravėti, nes labai jautrios šaknys.
Jei kas jaunystėje būtų pasakęs, kad man patiks kapstytis darže, kas rytą bėgti į šiltnamį pažiūrėti, kaip gyvena augalėliai, kiek milimetrų paaugo – būčiau labai juokęsis.
Visiškai neturėjau nei tokių minčių apie augalus, nei potraukio.
Tačiau jis prabudo prieš 12 metų persikrausčius gyventi į nuosavą namą. Ir nuo tada nebepaleidžia.
Žinoma, daug lemia ir malonumas valgyti skanias, savo darže nuskintas, be chemijos užaugintas daržoves.
Nekokia iš manęs daržininkė, tikrai nekokia (juokiasi).
Ar žinojote, kad Jurgitos vardas kilęs iš graikų kalbos žodžio „georgos“, kuris reiškia „žemdirbį“? Paradoksalu, bet išgirdus šį žodį, kaip ir jūsų klausimą, mane apėmė siaubas. Iš karto grįžau į vaikystę, kai kaime reikėdavo nuravėti daržų „normas“.
Taip niekada to ir neišmokau, o ir meilės žemės darbams neįgijau. Dar ir dabar nepriaugau iki to lygmens, kad kapstydamasi darže ar gėlyne atsipalaiduočiau, nuraminčiau mintis.
„Žalia – gamtos spalva, o ji mano energijos šaltinis, augimas, viltis, saugumas.“
Nors gal šiek tiek meluoju. Jau antrus metus sausio–vasario mėnesiais į vazeles sukišu narcizų, hiacintų, tulpių svogūnėlių. Kai už lango tokios niūrios žiemos, tai nors mano dirbtuvėse ant palangės kvepia pavasariu.
Žalia – gamtos spalva, o ji mano energijos šaltinis, augimas, viltis, saugumas.
O šiaip esu tikras gamtos vaikas. Dirbu su moliu, įvairius augalus naudoju atspaudams, kurdama renkuosi natūralias medžiagas.
Kartais įkišu svogūną į stiklinę – štai ir visa mano daržininkystė.
Tiesa, užpernai kartu su teatro aktoriais šalia namų pievoje pasodinome tūkstantį krokų. Ji sužydi per mano gimtadienį kovo mėnesį. Jau dabar po 5–6 centimetrus išlindę stiebeliai, gal šį savaitgalį savo kieme sulauksiu pavasario.
Prieš penkerius metus bandžiau vazonėliuose pasisėti krapų, petražolių, kitų žalumynų.
Išvažiavau į gastroles, o grįžęs radau visą daržą nudžiūvusį. Tuo ir baigėsi mano daržininkystė.
Man nėra prasmės turėti daržo – kiek tų žalumynų tereikia!
Be to, artimiausi kaimynai turi daržą – sodina bulves, kopūstus, sėja morkas, burokėlius, įvairius žalumynus. Kai su kaimynais sutariame gerai, einu per kiemą, o jeigu šiek tiek apsipykę – ratu aplink tvartą ir pievą, kad manęs nepamatytų, ir prisiskinu, ko reikia (juokiasi).
„Mes gal išskirtinė tauta – ne tik turime knisti žemę, sodinti didžiausius gėlynus, net mūsų kapinės virtusios kolektyviniais sodais.“
Žiemai užsišaldau tų pačių krapų ir petražolių. Buvo laikas, kai aš jiems daviau 50 eurų už metus, kad galėčiau kada panorėjęs nusikasti daržovių ar pasiskinti žalumynų. Bet gal tik vieną kartą mokėjau. Kaimynai neturi rūsio, o aš turiu, tad kaimynai savo daržoves, uogienes ir konservus laiko manajame – vyksta draugiški natūriniai mainai.
Vietoje daržo pas mane veja. Net gėlių nemėgstu. Krokai – išimtis.
Nusipirkęs sodybą, kur dabar gyvenu, radau labai daug gėlių. Ankstesni šeimininkai jas labai mėgo, o man to nereikia. Reikia būti arba be proto dideliu gamtos mylėtoju, arba pensininku, arba išprotėjusiu, kad tokias klombas prižiūrėtum.
Per pusmetį visas gėles išdalinau, nebeliko ir daržų bei šiltnamių.
Atvažiavęs traktorius viską išlygino ir pasėjau pievą.
Pasisodinau pušų, eglių, tujų ir beržų.
Man patinka tai, kas praktiška, šiuo požiūriu esu skandinavas.
Neseniai grįžau iš Danijos – niekur nemačiau tų didžiulių gėlių klombų, tik gražiai nupjauta žolė ar daugiamečiai augalai, žaliuojantys visus metus.
Mes gal išskirtinė tauta – ne tik turime knisti žemę, sodinti didžiausius gėlynus, net mūsų kapinės virtusios kolektyviniais sodais.
Tokiems dalykams reikia turėti laiko, o kai perkopi 50-mečio slenkstį, to laiko lieka vis mažiau. Turi skubėti gyventi ir nuveikti ką nors prasmingesnio.
Kol neturėjome sodo, man visus metus ant palangės būdavo pavasaris. Daržininkystė kaip užburtas ratas: derlių imdama jau galvoju, ką kitąmet darysiu kitaip, kas pasiteisino, o ko neverta kartoti.
Mūsų balkonas neįstiklintas ir į rytų pusę, taigi tinkamos sąlygos daržui atviroje erdvėje. Gal septynetą metų auginau specialių veislių pomidorus, tinkamus balkonams, terasoms. Jie užauga neaukšti, 30–50 cm. O derlius priklausydavo nuo metų. Pomidorams reikia drėgmės ir šilumos. Drėgme galime ir mes pasirūpinti laistydami, bet lietingą vasarą šilumos jiems mažoka. Todėl vieną tokią vasarą derliaus praktiškai neturėjau, visas malonumas baigėsi nė neprasidėjęs.
Auginau pomidorus loveliuose, pakabintuose ant balkono krašto. Atrodė tikrai labai dekoratyviai. Labai gera ryte išėjus pasiskinti pusryčiams ar įsidėti į darbą.
Trijų metrų balkone pomidorų užaugdavo tiek, kad derliaus pakakdavo ir mudviem su vyru pavalgyti, ir pasidalyti su vaikais, ir dar į mišraines žiemai dėdavau. Labiausiai pasiteisino lietuviška raudonųjų pomidorų veislė ‘Vilma’ – nei ligos puola, nei genėti reikia, nei iš lovelių virsta. Auginau ir geltonus – vyrui labiau patinka tokie, su kietesne žievele.
Bandžiau eksperimentuoti ir su agurkais balkone. Man visiškai nepasiteisino. Jiems reikia daug erdvės, daug žemės, dažnai laistyti, dar ir ligos puola, ūsai auga aukštyn, o nėra kur vynioti. Man nepatinka augalai, aplink kuriuos reikia daug tupinėti.
Dar balkone auginau žirnius. Visas buvo gerai, nors jiems irgi reikia priežiūros.
„Man nepatinka augalai, aplink kuriuos reikia daug tupinėti.“
Auginau ir paprikas, bet visiškai nepatiko, buvo karčios, net neįmanoma valgyti.
Dar eksperimentavau su baklažanais – irgi nepasiteisino, per sezoną net nesunoko. Todėl iš savo patirties sakau, kad neįstiklintuose balkonuose geriausiai jaučiasi pomidorai. Svarbiausia jų nenudžiovinti, pasirinkti lengvą tinkamą žemę, patręšti, o svarbiausia – daug meilės.
Šįmet daržo balkone nebeauginsiu – net lovelius išdalinau. Nusipirkome sodą ir dabar mūsų laikas bus skirtas jam.
Kiekvienas turi savo hobį – vienas mezga, kitas sportuoja, trečias keliauja. O mūsų su vyru (Valdemaras Skuja, „Lietuvos ryto“ televizijos operatorius Panevėžyje – aut. past.) hobis – žemė. Abu esame kilę iš rajonų, panevėžiečiai esame nuo 1993-iųjų, bet žemės trauka vis tiek neišnyko.
Sodo sklypą nusipirkome labai apleistą, penkiolika metų jame nė pirštas nebuvo judintas. Per metus penkiese – mudu su vyru, dukra, žentas, mano mama – keliais jį iššliaužiojom.
Ir jau pernai turėjome savo bulvių, burokėlių, morkų, žirnių, agurkų, pomidorų, špinatų, salotų. Dar bandžiau sode auginti žemės riešutus. Pačios sudaigintą daigą pasodinau, bet padariau klaidą – jei neapkaupsi, šaknys nelenda gilyn į žemę. Vis dėlto pavyko užsiauginti savo riešutą, bet buvo tik žaidimas – verčiau nusipirkti.
