-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Japonijoje – ne tik didžiausi pasaulio miestai ir moderniausios technologijos, punktualiausi traukiniai, ryškiausios reklamos, robotizuotos kavinės ir viešbučiai. Japonai išsaugojo senutėlę kultūrą – kovos menus, tikėjimus, arbatos ceremonijas, origamį ir bonsus, išskirtinę meilę gamtai ir nuostabiausius festivalius.
Panevėžietė Martyna Furutani Tokijuje jau penkerius metus gyvena ir dirba grafikos dizainere – kuria į populiariausius festivalius ir madingiausius renginius kviečiančias animuotas afišas, prisideda prie šių linksmybių organizavimo. 2015 metų vasarą ji trejetą mėnesių darbavosi bene garsiausiame Tokijo „Sanno Matsuri“ festivalyje. Pasak Martynos, tai buvo įsimintina patirtis, nes turėjo galimybę iš arti pamatyti, kaip pluša geriausi pasaulio garso ir apšvietimo, kūrybinių sričių specialistai, su jais akis į akį pabendrauti.
Japonijoje yra daugiau nei 300 tūkst. tradicinių „matsuri“, kas japonų kalba ir reiškia festivalį. Paprastai matsuri remia vietinė šventovė ar šventykla, o organizuoja vietos bendruomenė. Žmonės festivaliuose dėvi tipišką matsuri kostiumą ir nešioja įmantriai dekoruotas „mikoshi“ – kilnojamas šventyklas miesto gatvėmis. Japonai nuo seno tikėjo, kad šioje šventyklėlėje laikinai apsigyvena tos vietos dievybė. Ją vietiniai gyventojai neša aplink rajoną, taip pašventindami gyventojus, jų turtą, o ir dievybė gali apžiūrėti savo valdas. Labai populiarūs ritualiniai japoniški šokiai „bono dori“, skirti pasveikinti į gyvųjų pasaulį sugrįžusias protėvių dvasias.
„Japonija mėgsta šventes. Čia jų kur kas daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, o japonų festivaliai labai įspūdingi! Nuotaikingose eitynėse energingai giedama, šokama, linksminamasi, susirenka daugybė žmonių dėvinčių „yukata“ – lengvą medvilnės kimono“, – pasakoja panevėžietė.
M. Furutani darbuojasi renginių srityje ir sako pastebėjusi, jog Japonijos visuomenė labai miestietiška ir moderni. Džiazu, roku ir bliuzu, pusiau vakarietiškomis ar pusiau japoniškomis liaudies ir populiariomis dainomis mėgaujasi net ir po Antrojo pasaulinio karo gimusi japonų karta.
„Daugelis japoniškų dainų dainuojamos pritariant vakarietiškais muzikos instrumentais, o daugelis iš esmės vakarietiškų dalykų yra traktuojami kaip japoniško stiliaus“, – sako Martyna.
1970-ųjų pradžioje Japonijoje išrasta karaokė (japonų kalba pažodžiui „tuščias orkestras“) yra viena populiariausių naktinio gyvenimo pramogų.
Tokijo Šindžiuku mikrorajone, kur įsikūrusi panevėžietė, gausu kavinių, parduotuvių, mažų gatvelių, užtvindytų žmonių gausybės ir visą naktį akinamai šviečiančiomis reklamomis, verda naktinis gyvenimas. Vakaras Tokijuje prasideda anksti, jau 17 val. nusileidus saulei. Gatvėse tiršta žmonių, itin plačios – trijų automobilių pločio – perėjos, kuriomis kino filme vaikščiojo pati Godzila. Kas antrame žingsnyje pasitinka japonų užkandinės, viliojančios vietinio maisto kvapais.
„Vakarinis Tokijas – tai nuolat judančių, po darbo į kavines užsukančių japonų ir užsieniečių srautas. Atviros parduotuvių, lošimo namų, teatrų, įvairiausių pramogų vietų durys. Tokijas – spalvingas ir milžiniškas miestas, visi rajonai ir rajonėliai saviti ir laukiantys, kol juos atras“, – teigia M. Furutani.
Japonija ir vakariečiui sunkiai perprantama jos kultūra M. Furutani traukė nuo mažumės. Ji juokiasi, jog dėl susižavėjimo šalimi, kur susipina nepaprastai turtingos istorijos, legendos ir šiuolaikinės technologijos, kur pavasarį ypač vilioja žydinčios sakuros, ji galėtų kaltinti žymųjį animacinį filmuką „Pokemonai“.
„Vaikai kieme žaisdavo policininkus su mediniais pagaliukais vietoj ginklų, o man patikdavo samurajai su kardais, japonų animacija ir filmai“, – prisimena Martyna.
Japonija jai visada atrodė tolima egzotiška šalis, kurios kalbą ir hieroglifus perprasti įmanoma ne kiekvienam. Martynos aplinkoje nebuvo nė vieno mokančio japoniškai, tad panevėžietė metė sau iššūkį.
„Susitikus su mylimojo draugais gali paaiškėti, kad jie net nežinojo apie jūsų egzistavimą. Nebūtinai dėl to, kad mylimasis jus slepia. Japonijoje normalu tokius dalykus pasilaikyti sau.“
M. Furutani
Martyna įstojo į multimedijos ir kompiuterinio dizaino studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Žinojo, kad universitetas palaiko tarptautinius ryšius su Japonija, galima papildomai mokytis japonų kalbos, išvykti studentų mainų.
„Nors žinojau, kad norėsiu studijuoti grafikos dizainą, svarbiau buvo pasinaudoti galimybe išmokti japonų kalbą ir pagal mainų programą išvykti į Aziją“, – šypteli panevėžietė.
Jau trečio kurso pabaigoje Martyna laimėjo konkursą bei stipendiją studijoms Japonijoje. O kai po metų turėjo kelti sparnus namo, Tekančios Saulės šalyje sulaikė meilė. Neseniai panevėžietė susituokė su japonu Hitomiu Furutaniu. Visgi, anot Martynos, pirmiausia ji besąlygiškai įsimylėjo pačią Japoniją ir jos unikalią kultūrą.
„Daugelis tikriausiai sakys, kad mano nuostabus vyras yra tai, dėl ko likau Japonijoje. Tačiau jie teisūs tik iš dalies. Labai myliu savo vyrą, tačiau vien to nepakanka, kad likčiau jo šalyje. Jis būtų daugiau nei laimingas, jei gyventų bet kur kitur. Aš esu ta, kuri nori gyventi čia, Tokijuje“, – šypteli Martyna.
Japonijos paviliota Martyna juokiasi sutuoktinio nesirinkusi pagal tautybę.
„Pasirinkau jį todėl, kad yra mylintis, malonus, kantrus ir darbštus vyras. Jis gali būti brazilas, kanadietis ar rusas, tai nieko nepakeistų“, – pabrėžia M. Furutani.
Ir iš tiesų Martynos ir Hitomio meilės istorija egzotika visai nekvepia. Greičiau ją galima pavadinti labai tradicine. Universitete Japonijoje studijavusi mergina prieš ketverius metus susigundė galimybe papildomai padirbėti su vieno festivalio organizatorių komanda. Palapinėje, kur sukiodavosi panevėžietė, kasdien apsilankydavo tūkstančiai lankytojų. Vienas jų buvo itin atkaklus.
Martyna neslepia, jog komunikabiliam gerbėjui ji nebuvo abejinga nuo pat pirmos pažinties minutės. Vestuves pora atšoko šių metų balandį. Žodis „atšoko“ čia nelabai tinka. Pora paprasčiausiai pateikė prašymą sutuokti ir netrukus tapo vyru ir žmona.
Martynos ir Hitomio vestuvės praėjo be iškilmių, pompastikos, tik kuklūs nuomoti kimono ir vakarienė su vyro šeima. Asmeninio archyvo nuotr.
„Jokių iškilmių, jokios pompastikos, tik kuklūs nuomoti kimono ir vakarienė su vyro šeima“, – pasakoja M. Furutani.
Vestuves pora žada trankiai atšvęsti Lietuvoje, jau nuslūgus pasaulį talžančiai galingai COVID-19 bangai.
M. Furutani sako neapsimetinėjanti, kad Hitomis atstovauja visiems Japonijos vyrams. Kadangi jau kurį laiką pažįsta Japoniją ir įprato prie jos kultūros, gali matyti kai kuriuos esminius dalykus iš internacionalinių santykių pusės.
Pasak Martynos, ją sužavėjo Hitomio žemiškumas, kurio pačiai labai trūksta.
„Aš esu žmogus prie meno, kaip mėgstu sakyti, truputį „nuo lempos“. Ir man labai gera, kai šalia yra logiškai mąstantis, labai organizuotas ir išmintingas vyras. Jis nebijo įsipareigojimų, labai rimtai žiūri į viską, ką daro“, – gražių žodžių antrajai pusei negaili Martyna.
M. Furutani juokiasi, jog jai ne kartą teko girdėti komentarų, esą Azijos vyrai atrodo pernelyg moteriški.
„Tai, kas verčia jus galvoti, kad tam tikras elgesys ar išvaizda yra vyriškesni ar moteriškesni, atspindi tik tą visuomenę, kurioje užaugote. Tai yra visuomenė, kuri diktuoja lyčių vaidmenis ir „idealaus“ vyro ar moters išvaizdą. Jūs to net nesuvokiate, kol nepradedate keliauti ir neatsiveriate naujoms kultūroms. Kiekviena šalis turi skirtingą supratimą, kas vyriška, o kas – moteriška. Tai nereiškia, kad azijiečių vaikinai atrodo kaip merginos, o vakariečiai yra dideli plaukuoti monstrai“, – juokiasi panevėžietė.
Paklausta, kokia įsimintiniausia jųdviejų su Hitomiu akimirka kartu, Martyna prasitaria, jog jai kyla pagunda pasakyti, jog pirmasis bučinys ar tuomet, kai jis pasakė „myliu“, arba diena, kai jiedu susituokė. Tačiau, anot jos, ne mažiau svarbi viena tų įprastų dienų, kai tiesiog kartu žaidė boulingą, ėjo į kino teatrą žiūrėti filmo ir visą seansą kimšo kukurūzų traškučius bei spragėsius, arba tuomet, kai nuėję į namų apyvokos prekių parduotuvę išbandė visas brangiausias sofas ir lovas, žinodami, kad greičiausiai niekada nepirks nė vienos.
„Visada turėtume branginti tokius prisiminimus, kai nieko stebuklingo neįvyko, bet tu tiesiog buvai laimingas“, – jautriai kalba M. Furutani.
Pasak Martynos, būdama japono mergina ar žmona, gali jaustis labai saugiai ir stabiliai.
Nors dažnai stereotipiškai kalbama, kad japonai gana uždari ir jausmų nelinkę rodyti, panevėžietės patirtis kalba ką kita.
„Japonijoje įprasta prisipažinti mylint dar net nepasibučiavus. Japonai paprastai neturi laiko, kurį galėtų švaistyti svarstydami, pora jūs ar ne. Taip pat normalu kalbėti apie santuoką draugystės pradžioje ir dar labai jauniems“, – pasakoja M. Furutani.
Pasak Martynos, Japonijos kultūroje neįprasta su kolegomis, draugais ar net šeima kalbėti apie savo partnerį ar sutuoktinį.
„Susitikus su mylimojo draugais gali paaiškėti, kad jie net nežinojo apie jūsų egzistavimą. Nebūtinai dėl to, kad mylimasis jus slepia. Japonijoje normalu tokius dalykus pasilaikyti sau“, – sako Martyna.
Tokijas yra žinomiausias Azijos miestas ir vienas didžiausių miestų pasaulyje. Ši Japonijos prefektūra, kurioje gyvena daugiau nei 9 milijonai žmonių, yra tikra istorijos ir popkultūros ikona.
Pasak Martynos, kai nešiojiesi Japoniją širdyje nuo mažumės, įspūdis čia atvykus – begalinis. Be to, čia ji pradėjo gyventi savarankiškai, atskirai nuo tėvų, ne savo gimtojoje šalyje.
„Juokaudama sakau, kad kai pradedi gyventi kitoje šalyje, iš pradžių būna „medaus mėnuo“ – viskas nauja, gražu, nepatirta, neatsibodę. Paskui prasideda tikras „santuokinis“ gyvenimas, kuriame būna visko“, – šypsosi M. Furutani.
Anot jos, pirmasis įspūdis atvykus į Tokiją yra nesustojantis žmonių ir transporto judesys. Gatvės pilnos taksi automobilių, šaligatviuose – kažkur skubanti minia. Metro – kaip laikrodis, atvykstantis ir išvykstantis kone sekundžių tikslumu. Atstumai Tokijuje skaičiuojami ne kilometrais, o laiku. Japonai itin vertina punktualumą. Netgi jei traukinys vėluoja minutę, iš garsiakalbių sklinda atsiprašinėjimai.
Tokijas – vienas kontrastingiausių Japonijos miestų – dangoraižių džiunglės, juodais kostiumais pasidabinusios figūros, nusėjusios gatves, ir į šaligatvius kaukšintys biurų tarnautojų batelių kulniukai atskleidžia dinamiškąją miesto pusę, o visai netoliese stūksančios šventyklos alsuoja senove ir ramybe.
Japonijoje – ne tik didžiausi pasaulio miestai ir moderniausios technologijos, punktualiausi traukiniai, ryškiausios reklamos, robotizuotos kavinės ir viešbučiai. Japonai išsaugojo senutėlę kultūrą: kovos menus, tikėjimus, arbatos ceremonijas, origamį ir bonsus, išskirtinę meilę gamtai ir nuostabiausius festivalius. Asmeninio archyvo nuotr.
Kadangi atvykusi į Tekančios Saulės šalį M. Furutani jau šiek tiek mokėjo kalbą, jai buvo kur kas lengviau įsilieti į vietos gyvenimą. Atvažiavusi pradėjo lankyti paskaitas universitete, vėliau ir dirbti, japonų draugų ratas plėtėsi. Atvykusi ji apsigyveno viename bute su japone.
Jiedu su Hitomiu šeimoje taip pat bendrauja japonų ir anglų kalbomis, tačiau namuose skamba ir lietuviški žodžiai, mat pasirodė, jog žavusis japonas labai imlus šiai kalbai, noriai jos mokosi, kartais net įkyrokai reikalaudamas išversti sakinį.
Angliškai kalba retas japonas, nors visiems teko mokytis jos kaip pagrindinės užsienio kalbos. Ir tai turbūt būtų vienas pagrindinių trukdžių užmegzti artimus ryšius su užsieniečiais. Nors daug kitataučių praleidžia ilgus metus Japonijoje, toli gražu ne kiekvienam pavyksta perprasti visus kalbos niuansus, mandagius kreipinius ir visuomenės hierarchija grįstą kalbos gramatiką.
Norint prisijaukinti Japonijos kultūrą ir žmones, M. Furutani nuomone, reikia laiko ir kantrybės. Ji iš viso abejoja, ar įmanoma iki galo perprasti japonus. Skirtumai išryškėja praktiškai kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje.
Japonai, anot Martynos, santūrūs ir gana uždari. Su jais bendravimas kartais gali atrodyti paviršutiniškas, kalbama bendromis temomis ir visada labai mandagiai. Jų humoras taip pat išskirtinis.
Gyvendama Japonijoje, M. Furutani pasiilgsta gilesnių pokalbių ar aršesnių diskusijų. Jai susidarė įspūdis, kad japonai vengia kalbėti kontroversiškomis temomis.
„Lietuviai labiau spontaniški, linkę rizikuoti, o japonai nieko nedaro gerai neapgalvoję, neįvertinę. Jie linkę nenukrypti nuo „normų“ ir neišsiskirti. Individualizmas čia nėra vertinamas“, – pastebi pašnekovė.
Užsieniečius jie priima gana šiltai, yra labai paslaugūs.
Tuo Martyna įsitikino pirmosiomis dienomis ieškodama kelio į metro, kai sutiktas gatvės muzikantas ketvirtį kilometro ėjo kartu, kad atvestų iki reikiamos vietos.
Pirmą kartą paviešėjusi japonės draugės šeimoje, o vėliau ir pas būsimo vyro Hitomio artimuosius, Martyna pastebėjo, jog ėmė kartotis toks pat scenarijus – namų šeimininkė paprašydavo vyro, kad šis pavėžėtų Martyną iki pat namų, o pati išeidavo iš savo namo į gatvės vidurį ir ilgai ilgai mojuodavo.
„Net kai būdavome gerokai nutolę, atsisukusi atgal vis dar matydavau ją mojuojančią. Japonės moterys tai daro ne dėl to, kad reikia. Tai nuoširdu, įaugę joms į kraują. Atrodo, lyg jauti motinišką priėmimą“, – teigia panevėžietė.
Visgi to paties Martyna negali pasakyti apie jaunesnę kartą. Pasak M. Furutani, jaunimas visiškai kitoks.
Jis nuolat paskendęs išmaniuosiuose įrenginiuose, puoštuose įvairiais barškančiais, šviečiančiais niekučiais. Tik traukiniuose galioja tam tikri apribojimai: negalima kalbėti garsiai tarpusavyje, juolab telefonu. Taisyklės griežtos.
„Įlipus į traukinį, iš karto pamatai, kokia pagarba vienas kitam. Jei girdi kažką garsiai kalbant, greičiausiai tai bus koks nors užsienietis, tikrai ne japonas“, – pasakoja Martyna.
Ne vienas japonas, sėdintis greta traukinyje, yra užmigęs ir užkritęs tiesiog ant Martynos peties ar ant kelių. Iš pradžių tas kėlė nuostabą, tačiau vėliau tiesiog prie to priprato.
„Krizendavau, kikendavau, bandydavau nustumti, o paskui tai tapo taip natūralu, kad pradėjau nebekreipti dėmesio. Dabar pagalvoju, kad greičiausiai tas japonas yra pavargęs. Juk dažnas keliasi 4 ar 5 ryto, neretai daugiau nei dvi valandas važiuoja iki savo darbo, visą dieną dirba, o tada tiek pat laiko keliauja namo“, – sako Martyna.
Pasak M. Furutani, kai pats įneri į japonišką darbo kultūrą, supranti, kodėl visi ryte, vakare, per pietus vos tik radę laisvą minutę taikosi numigti.
Įsivaizduokite, esate šalia didesnio verslo centro, pietų metas, aplinkui daug suoliukų. Lyg ir norėtumėte prisėsti, papietauti ir suvalgyti savo maisto lauknešėlį, bet negalite, nes visi suoliukai užimti – ant jų guli verslininkai. Apsivilkę kostiumais, užsidėję akinius nuo saulės, susinėrę ant krūtinės rankas, sukryžiavę kojas.
Iš pradžių Martyna stebėjosi, kaip jie gali miegoti tiesiog gatvėje?
Kai kurie, tiesa, eina miegoti į parkus. Visi didieji parkai, kurie prižiūrimi ir puoselėjami, Tokijuje yra mokami. Čia verslininkai taip pat miega.
„Viena vertus, parke jie miega, nes jaučiasi saugiau, be to, miega ant žolės, taigi turi ryšį su žeme. Toks miegas kokybiškesnis. Pamiega pusvalanduką ir toliau keliauja į darbą“, – pasakoja Martyna.
Kiek valandų japonai dirba? Anot M. Furutani, oficialios darbo valandos yra nustatytos, bet vyrauja darboholizmas.
„Kažin, ar tai yra įmonių, ar pačios Japonijos kultūros tonas, ar visgi tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus savybių, nuo vienišumo, nuo noro pabėgti nuo savęs, nuo komplikuotų santykių šeimoje“, – darboholizmo priežastis spėja panevėžietė.
Pasak jos, japonams nuo mažų dienų skiepijama, kad geras vyras yra tas, kuris parneša namo pakankamai pinigų šeimai išlaikyti. Jie gali visiškai atsiduoti darbui ne todėl, kad to nori, o todėl, kad mano, jog tai yra jų, kaip vyrų ir būsimų tėvų, pareiga.
„Aš dar santykių pradžioje pasakiau Hitomiui, kad jei jis aukščiau santykių iškels piniginius reikalus ir darbą, mums nieko neišeis. Atsisakiau leisti jam vien tik ant savo pečių nešti visą šeimos finansinę gerovę. Mes esame dviese“, – kalba M. Furutani.
Pasak Martynos, dvi orbitos, aplink kurias paprastai sukasi japonų šeimos gyvenimas, yra darbovietė ir mokykla arba universitetas. Kadaise paplitę vyrų ir moterų vaidmenys palaipsniui keitėsi. Vyrai tradiciškai buvo šeimos maitintojai, o moterys – atsakingos už namų finansus, vaikų auginimą ir pagausėjusios šeimos priežiūrą.
Dabar vis daugiau moterų, dauguma jų ištekėjusios, dirba, nors dažnai ne visą darbo dieną. Kaimiškose vietovėse, kur klesti žemės ūkis, moterys turi netgi daugiau atsakomybių nei vyrai. Šie dažnai dirba visą darbo dieną gamybos įmonėse, gerokai nutolusiose nuo jų ūkių, tad viskas krenta ant moterų pečių.
„Japonija iš tiesų įdomi ir išskirtinė šalis, ypač europiečių kultūrai. Kai atsiranda abipusis pasitikėjimas ir ryšys su šia šalimi, gali tikėtis didžiausio nuotykio gyvenime“, – intriguoja panevėžietė.
