-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nebelikus laikinųjų globos namų, iš smurtaujančių, girtaujančių ir savo atžalomis nesirūpinančių tėvų paimti vaikai apgyvendinti Savivaldybės nupirktuose butuose, o patiems mažiausiesiems savo jaukių namų duris atvėrė laikinieji globėjai. Tiesa, kol kas šio darbo pasiryžo imtis tik du panevėžiečiai. Rajone jų šiek tiek daugiau – keturi.
Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorės Linos Kazokienės teigimu, šiuo metu šešiolika vaikų gyvena trijuose skirtingose miesto vietose esančiuose butuose. Intensyviai ieškoma ir dar vieno būsto, kad susiklosčius krizinei situacijai būtų kur apgyvendinti visus vaikus.
„Norime užbėgti įvykiams už akių, kad nebūtų taip, kaip praėjusiais metais, kai iš šeimų paimtų vaikų buvo daugiau, nei turėjome vietų. Tuo labiau kad turime tik du laikinuosius globėjus, kurie vienu metu gali priglausti iki trijų vaikų“, – „Sekundei“ sakė L. Kazokienė.
Jau praėjusiais metais panevėžiečiai buvo kviečiami tapti budinčiais globėjais ir laikiną prieglobstį suteikti vaikams, kuriems nesaugu augti savo biologinėje šeimoje. Globėjai vaikais turėtų rūpintis tol, kol tikrieji tėvai susitvarkys arba vaikai bus atiduoti ilgalaikiams globėjams. Pasak L. Kazokienės, Panevėžyje reikėtų bent keturių tokių globėjų, tačiau nuo praėjusių metų liepos pradėjo dirbti tik viena moteris, o nuo šių metų pradžios – dar vienas panevėžietis.
Specifinių reikalavimų laikiniesiems globėjams nėra – svarbiausia motyvacija ir noras rūpintis vaikais. Tiesa, yra vertinamos šeimos gyvenimo sąlygos, ar pakankama vietos, ar vaikai turės savo asmeninę erdvę. Pagaliau ar tokiam pasirinkimui pritaria visi šeimos nariai, nes jeigu bus taip, kad žmona norės, o vyras – ne, vaikai atsidurs tarp dviejų ugnių.
„Linkėtume patys sau, kad tokių laikinųjų globėjų būtų daugiau. Juk šeimoje augti vaikui daug geriau nei bendruomeniniuose šeimos namuose. Bet taip pat suprantame, kad tai labai atsakingas darbas, tokie vaikai dažnai turi sveikatos ar elgesio problemų, yra paimti iš itin sudėtingų šeimų“, – teigė L. Kazokienė.
Linos Kazokienės teigimu, vaikų gyvenimo sąlygos, panaikinus globos namus, tapo geresnės, tačiau jiems augti šeimoje būtų dar geriau, todėl ir toliau ieškoma, kas norėtų tapti globėjais. V. BULAIČIO nuotr.
Panevėžio rajone situacija kiek geresnė. Pasak Panevėžio rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjos Irenos Matuzevičienės, šiuo metu parengti keturi laikinieji globėjai. Vienoje šeimoje jau apgyvendinti keturi vaikai, kitoje – du. Kitos dvi šeimos pasirengusios bet kada savo namuose priimti tėvų nuskriaustus vaikus. Tiesa, vienoje iš jų nuolat svečiuojasi vaikai iš globos namų.
Laikinaisiais globėjais dažniausiai tampa 40–50 metų moterys, jau užauginusios savo vaikus. Didžioji jų dalis nedirbo, nors yra ir tokių, kurios dėl šių vaikų metė nuolatinį darbą.
„Globos namų pertvarkos planas parengtas ir mes privalome jo laikytis. Stengiamės vaikų jau nebeapgyvendinti globos namuose, nebent kraštutiniais atvejais. Dažniausiai vaikai perduodami artimų giminaičių, pavyzdžiui, senelių globai. O jeigu tokių nėra, patenka pas budinčius globėjus. Aišku, norėtųsi jų turėti daugiau, bet šiuo metu kažkaip dar verčiamės“, – pasakojo I. Matuzevičienė.
Ji pasidžiaugė, kad tokių vaikų, kuriuos skubiai reikia paimti iš biologinių šeimų, pastaruoju metu mažėja. Taip yra todėl, kad rajone įdarbinta daugiau socialinių darbuotojų, tad daugiau prevencinio darbo atliekama probleminėse šeimose. Stengiamasi skaudiems įvykiams užbėgti už akių. Jeigu socialinės darbuotojos mato, kad šeimoje sudėtinga situacija, tokia šeima yra dažniau lankoma, teikiama reikalinga pagalba.
„Stengiamasi problemas spręsti šeimoje, kad vaikų nereikėtų paimti, nes tai didelė trauma ir jiems. Aišku, kai kada nebūna kitos išeities. Kol šeima susitvarko, vaikai apgyvendinami pas laikinuosius globėjus. Šį darbą renkasi tie žmonės, kuri myli vaikus, nes prievarta tokio darbo nepadirbsi“, – sakė I. Matuzevičienė.
Įprasta, kad vaikus globoti imasi moterys, tačiau Panevėžyje laikinuoju globėju tapo ir stipriosios lyties atstovas. Nuo metų pradžios šio darbo ėmęsis Raimondas pasakojo, kad abu su žmona užaugino tris vaikus: vyresnieji jau gyvena savarankiškai, liko tik vienuolikametis pagrandukas sūnus. Daugybę metų savo verslą turėjęs, vėliau konsultavimo įmonėje dirbęs panevėžietis liko be darbo. Pasak vyro, kai tau penkiasdešimt, darbdaviams esi nebereikalingas.
„Buvo keista, kad darbo rinkai penkiasdešimtmečiai nebereikalingi. Laisvo laiko turėjau nemažai, tad žmona, dirbanti psichologe, pasiūlė nueiti į globėjų kursus. Pamaniau, kad būtų visai įdomu paklausyti, įgyti kitokios patirties, bet taip išėjo, kad tapau laikinuoju globėju“, – dėstė vyras.
Tiesa, panevėžietis prisipažino, kad prieš žengdamas šį svarbų žingsnį sulaukė ir gąsdinimų. Su tokiais vaikais dirbantys specialistai bei kiti laikinieji globėjai nuteikė, kad gali būti visko, tačiau tai vyro neatbaidė.
„Šią savaitę savo globotinę lydėjau į policiją, tai pareigūnai papasakojo, kad yra tokių vaikų, kurie tik įėję į parduotuvę profesionalo žvilgsniu įvertina, kur yra vaizdo kameros ir iš kur galima ką nors nugvelbti. Tarp tokių ne tik keturiolikamečiai, bet ir aštuonmetis. Mums tai sunkiai suvokiama, nes nematome to paralelinio kito pasaulio, kuriame gyvena šie vaikai. Bet jie yra, todėl man šiek tiek pikta, kad įvairios paramos akcijos skuba gelbėti Afrikos vaikų, bet pamiršta, kad tos pagalbos reikia ir mūsų vaikams“, – kalbėjo Raimondas.
Sprendimą tapti laikinuoju globėju itin palaikė ir Raimondo žmona. Mažylis sūnus taip pat neprieštaravo, kad namuose apsigyventų kiti vaikai. Tiesa, vyras apsisprendė, kad savo namų duris atvers tik vaikams nuo trejų iki dvylikos metų. Nors kita budinti globėja ir bandė įtikinti, kad globoti kūdikius nėra sunku, svarbu, jog jie būtų pavalgę ir sausi, tačiau pačiais mažiausiaisiais rūpintis vyras paliko moterims.
„Man psichologiškai būtų sunku rūpintis kūdikiu, daug paprasčiau su vaikais, kurie jau moka kalbėti, su kuriais gali pabendrauti. O ir mažiukai labiau prie moterų linksta“, – aiškina laikinasis globėjas.
Nors globėjo patirtis dar gana nedidelė, panevėžietis džiaugiasi tokiu savo gyvenimo posūkiu. Gal kiek daugiau laiko priprasti prie pokyčių reikėjo jo sūnui. Kai šeimoje apsigyveno trys iš vienos šeimos paimti vaikai, Raimondo sūnus laikėsi savotiško atstumo, nors vienas berniukas ir buvo jo bendraamžis. O atsiradus devynmetei mergaitei, iš karto tarp abiejų užsimezgė šilti santykiai.
„Šie vaikai nori būti reikalingi, trokšta dėmesio, kurio dažnai trūkdavo šeimoje.“
Raimondas, globėjas
„Gal kad ši mergaitė labiau bendraujanti. Net gražu žiūrėti, kaip jie susidraugavo – kaip brolis su sese. Kiekvieną rytą raportuoja, kad ji jau spėjo dantis išsivalyti, o sūnus – dar ne“, – šypsosi trijų vaikų tėtis.
Pasak Raimondo, visiems vaikams šeimoje galioja tie patys susitarimai ir taisyklės ir negali būti jokių išimčių ar lengvatų. Lygiai taip pat ir su pareigomis – jeigu savo kambarį privalo susitvarkyti sūnus, vadinasi, ir globojami vaikai. Tačiau dėl to sunkumų nekyla. Pasak vyro, visi jų namuose apsigyvenę vaikai mielai prisidėdavo prie namų ruošos darbų.
„Mergaitė labai norėjo padėti man kieme kasti sniegą, bet ji tik po ligos. Susitarėme, kad kartu eisime pavedžioti šunį. Šie vaikai nori būti reikalingi, trokšta dėmesio, kurio dažnai trūkdavo šeimoje“, – pastebi panevėžietis.
Vaikai, anot Raimondo, puikiai supranta, kodėl yra paimami iš savo tėvų namų, ir tik pajutę, kad gali pasitikėti suaugusiaisiais, jiems atsiveria.
„Šie vaikai, kaip ir visi kiti, nori būti kažkam reikalingi, svarbūs. Jiems dažniausiai nieko nereikia, tik nuoširdaus bendravimo. O jų tėvams dažnai jie tiesiog nerūpi. Kaip tas senas puodas, kurio nereikia, bet gaila išmesti“, – palygino vyras.
Deja, anksčiau ar vėliau šiems vaikams vėl teks grįžti į tą pačią aplinką. Ir nežinia, ar dėl to jie nebus dar labiau pikti ant viso pasaulio. Tai, kas normaliose šeimose yra natūralus dalykas, socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams – kone stebuklas.
„Su žmona dar diskutavome, kas apsivers vaiko pasaulyje, kai jis pabus aplinkoje, kur niekas nesimuša, kur ant stalo visada šiltas maistas. Man buvo labai keista, kad trimečio vaiko mėgstamiausias valgis – vandeniu užpilami makaronai, kainuojantys kelis centus, o devynmetis nėra buvęs Lėlių vežimo teatre, tik girdėjęs, kad toks yra. Ar sugrįžus į šeimą jiems nebus dar labiau pikta ir apmaudu, kad jie gimė tokioje aplinkoje, o yra vaikų, kurie ledais gali mėgautis kiekvieną savaitę“, – svarstė globėjas.
Šiuo metu mieste yra du, o rajone – keturi laikinieji globėjai, kurie savo namų šiluma dalijasi su biologinių tėvų skriaudžiamais ir apleistais vaikais. ARCHYVO nuotr.
Jo nuomone, kad tokie vaikai nesektų tėvų pėdomis ir kabintųsi į gyvenimą, jiems reikia pagalbos. O socialiniai darbuotojai turi tiek darbo, kad tiesiog fiziškai nesuspėja. Jeigu tenka rūpintis po 12 socialinės rizikos šeimų, tai per mėnesį vieną iš jų gali aplankyti du kartus. Vadinasi, tas dvi dienas vaikai bus pavalgę ir apskalbti, o kitas dienas – nežinia.
„Gal kaip būna kursai prieš sudarant santuoką, tokių reikėtų ir tėvams. Reikia suprasti, kad vaikas – tai didžiulis įsipareigojimas ir atsakomybė“, – teigė Raimondas.
Be abejo, kol nepagerės ekonominė Lietuvos situacija ir žmonės gyvens skurde, kenčiančių vaikų nemažės. Skurdo palydovas – alkoholis, kuriame žmonės bando skandinti beviltiškumą.
„Kai tik prasidėjo krizė, vienas ekonomistas pasakė, kad ji baigsis po trejų metų. Ilgiau psichologiškai neištvers moterys, nenusipirkusios nieko naujo. O kai tik moterys užeis į prekybos centrus, baigsis ir krizė. Taip ir buvo. Čia lygiai tas pats – žmonės pradeda gerti iš nevilties ir skurdo. Kai trys vaikai šeimoje, tai gali plėšytis kaip nori per kelis darbus, vis tiek skurdas žvelgs į akis“, – kalbėjo vyras.
Raimondas tvirtino nė kiek neabejojantis savo pasirinkimu tapti budinčiu globėju. Tiesa, nežinia, kaip bus toliau, ar neteks susidurti su nederamai besielgiančiais globojamų vaikų tėvais. Pagal visus darbo reglamentus, susitikti su biologiniais tėvais vaikus jis turintis atvežti į Socialinių paslaugų centrą, tačiau didesni vaikai patys praneša savo gimdytojams, kur jie šiuo metu apgyvendinti.
„Teoriškai biologiniai tėvai neturi žinoti, kur yra jų vaikas, bet kiekvienas atvejis labai skirtingas. Vieną vakarą prie mano namų durų stovėjo globojamų vaikų tėvas. Laimė, kad tai buvo normalus tėtis, kuris labai rūpinasi savo vaikais, atvežė vaistų, domėjosi, kaip jiems sekasi. Iš pačių vaikų matyti, kaip jie myli savo tėtį. Bet kas būtų buvę, jeigu ateitų koks apsiginklavęs kirviu“, – retoriškai klausė vyras.
Savo darbo jis iššūkiu nevadina. Kaip juokauja Raimondas, kai teko dirbti su daugiau kaip penkiomis dešimtimis balzakiško amžiaus moterų – čia tai buvo iššūkis, o darbas su vaikais jo gyvenimui suteikia prasmės. Tiesa, finansinė šio darbo pusė nedžiugina. Budintiems globėjams yra mokama apie penkis šimtus eurų siekianti alga ir priedas vaikams įsikurti ir išlaikyti. Tačiau šių pinigų dažnai neužtenka.
„Mano globojama mergaitė nelankė mokyklos kelis mėnesius, jai teks supirkti viską nuo pieštuko iki uniformos, nes mama nesugebėjo net pasirūpinti, kad vaikas turėtų uniformą. O jeigu globotinis mėgėjas krėsti šunybes, man teks sumokėti ir baudas, nes aš esu už jį atsakingas. Globėjams tenka ne tik gėlelės, bet ir šaknelės. Šio darbo didžiausias atlygis ne pinigai, o patirtis. Lygiai taip pat, kaip geri mokytojai dirba ne dėl pinigų, o iš pašaukimo. Jeigu nematyčiau šio darbo prasmės, net nebūčiau ėjęs į globėjų kursus“, – sakė Raimondas.
Komentarai
-
- Justina
- 12:01 2020.05.31
Rodyti visus komentarus (1)Vaikams tikrai jaukiau ir saugiau šeimose, kur šiltas pečius ir tokia pat šilta širdis. Globėjai tikrai gali tapti antraisiais tėvais, kurių galbūt vaikas niekuomet artimai neturėjo, ar neprisimina juos turėjęs. Valdiški namai negali atstoti gyvenimo natūralio šeiminėje aplinkoje.