Nuotr. Paspaudus šalčiams, į Nakvynės namus plūsteli benamiai. Tarp jų – ne vien atsidūrusieji priklausomybių spąstuose. P. Židonio nuotr.

Nakvynės namams – išbandymas šalčiu

Nakvynės namams – išbandymas šalčiu

Į Lietuvą atkeliaujant arktiniams šalčiams, Panevėžio nakvynės namuose jaučiamas sujudimas. Dėl griežto karantino čia vietų sumažėjo perpus. Kad benamiai neliktų be pastogės, Nakvynės namų darbuotojai šiomis dienomis ištuština net pagalbines patalpas.

Šiuo metu įstaigoje belikusios vos penkios laisvos vietos, o, kaip rodo patirtis, spustelėjus šalčiams nakčiai pasiprašančiųjų srautas gerokai išauga. Į Nakvynės namų duris beldžiasi nebūtinai apsileidėliai, nesusitvarkantys su priklausomybėmis.

Jau trečias mėnuo Panevėžio nakvynės namuose besiglaudžiantis panevėžietis Andrejus pasakoja iki tol gyvenęs Šv. Juozapo globos namuose, mat turi sunkią negalią. Globos namų aplinka, anot vyro, jį itin slėgė. Labiausiai Andrejui trūko bendravimo, nes, jo teigimu, aplinkui vien senukai, ligų ir senatvės prikaustyti prie lovų.
„Kurį laiką ten buvo sugedęs liftas, o aš judu tik su ratukais. Negalėjau net išeiti į lauką pakvėpuoti grynu oru. Niekur išeiti negali, o bendrauti nėra su kuo. Ta aplinka mane pradėjo labai slėgti. Pasiekiau Savivaldybę ir paprašiau perkelti į Nakvynės namus“, – pasakojo Andrejus.

Čia jam daug labiau patinka – kambaryje gyvena vienas, turi televizorių, gali pasigaminti valgio, laisvai išeiti pasivaikščioti. Nors Andrejus turi vaikų, kurie jau senokai įsikūrę Vokietijoje, vykti gyventi pas juos nenorintis.
„Jie mane gal ir priimtų, bet aš ne toks žmogus, nenoriu būti jiems našta“, – aiškino panevėžietis.

Neteko kojų

Andrejui į neįgaliojo vežimėlį teko atsisėsti prieš keletą metų. Dirbdamas miške taip nušalo kojų pirštus, kad juos teko amputuoti. Tuo bėdos nesibaigė. Dėl progresuojančios aterosklerozės kojų venos pradėjo gangrenuoti iš vidaus, medikams nebeliko nieko kito, tik imtis drastiškų priemonių: iš pradžių Andrejui buvo nupjautos pėdos, o vėliau teko šalinti ir kojas aukščiau kelių.

„Dabar laukiu, kol Savivaldybė suteiks socialinį būstą. Kad ir negaliu laisvai judėti, pats savimi gebu pasirūpinti. Ir valgį pasigaminu, ir kambarį susitvarkau. Nors ir be kojų, bet stengiuosi į viską žiūrėti optimistiškai, rankų nenuleisti. Būna tų liūdnų dienų, bet kam jų nepasitaiko“, – šypsosi Nakvynės namų gyventojas.

Atgaiva benamiui – tapyba

Andrejaus didžiausias malonumas ir atgaiva sielai – tapyba. Jo kambaryje Nakvynės namuose naujųjų šeimininkų laukia du paveikslai, kuriuose pavaizduotas vyras su žmona. Pasak kūrėjo, žmonės vieni per kitus sužino apie jo talentą piešti ir paprašo išskirtinių darbų. Tiesa, pats menininkas kiek kuklinasi, kad anoks čia talentas, tai labiau atgaiva širdžiai. Net septyniolika metų jis dirbo kaip profesionalus keramikas, vaikystėje lankė Dailės mokyklą. Tiek mama, tiek brolis taip pat turėjo gabumų dailei.

„Dabar kuriu tik savo malonumui. Piešti galima išmokti kaip ir visko. Aš didžiąją dalį gyvenimo praleidau Latvijoje. Mano mama buvo tremtinė, jai buvo draudžiama grįžti į Lietuvą, todėl visa šeima apsistojo Jelgavoje. Tik mamai atgavus žemes, visa šeima grįžome į Panevėžį. Iš pradžių temokėjau tik „laba diena“ ir „ačiū“, bet kai nori, išmoksti viską. Gyvenime buvo įvairių sunkumų, tad žinau, kad kažkada jie baigiasi“, – su optimizmu į ateitį žvelgia Andrejus.

Ruošiasi šalčiams

Tokių neturinčių savo pastogės kaip Andrejus Panevėžyje, Teatro gatvėje, įsikūrusiuose Nakvynės namuose nuolat glaudžiasi kelios dešimtys. Kaip pasakojo Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorė Lina Kazokienė, kasmet per pačius didžiuosius šalčius jie sulaukia benamių antplūdžio. Tačiau šiemet situacija dėl karantino neeilinė – kad būtų išlaikyti saugūs atstumai, teko perpus mažinti nakvynės vietų skaičių. Laikinai apnakvindinti numatytos 25 vietos, tačiau jų teko sumažinti iki keturiolikos.

„Naktį į ketvirtadienį pas mus nakvojo devyni asmenys, vadinasi, galėtume priimti tik penkis naujus. Žinodami, kad per šalčius jų gerokai daugiau ateina nei įprastai, jau baigiame atkraustyti ir pagalbines patalpas, kad nė vienas neliktų tokiame šaltyje nakvoti lauke“, – pasakojo L. Kazokienė.

Trūksta tik patalpų

Tokia pati situacija ir ilgesnio apgyvendinimo paslaugas teikiančiame skyriuje. Čia namų neturintieji gali apsistoti iki pusmečio. Įstatymai numato, kad šis laikas gali būti pratęstas ilgesniam laikotarpiui. Ateinantieji tik pernakvoti nakčiai už tokią trumpalaikę prieglaudą nemoka, o gyvenantieji ilgiau iš savo kuklių pašalpų turi susimokėti po 19,50 euro per mėnesį. Tokiems nuolatiniams gyventojams įstaigoje buvo įrengtos 42 vietos. Tačiau, pasak L. Kazokienės, dėl karantino ir jų teko sumažinti.

„Dėl karantino kambariuose gali gyventi tik po du asmenis, tad galime priimti 22 žmones. Likusi tik viena laisva vieta, bet ir ji jau netrukus bus užimta. Patalynės mums netrūksta, tik pačių patalpų“, – pasakojo Socialinių paslaugų centro direktorė.

Nakvynės namuose neuždarė

Karantino metu tenka imtis ir kitų priemonių. Nors kitose savivaldybėse per karantiną nakvynės namų gyventojai nebuvo išleidžiami, Panevėžyje tokių ribojimų yra atsisakyta. Anot L. Kazokienės, išeiti ar pasilikti – kiekvieno apsisprendimo reikalas: visi aprūpinami apsauginėmis veido kaukėmis, dezinfekciniu skysčiu, kasdien matuojama temperatūra.

„Turėjome tik pavienių atvejų, kai koronavirusu sirgo darbuotojai. O gyventojai nėra jautę COVID-19 būdingų simptomų“, – tvirtino L. Kazokienė.

Anot direktorės, karantinas Nakvynės namų kontingento pokyčiams neturėjo didesnės įtakos. Jau nuo praėjusių metų vis dažniau Nakvynės namų duris praveria anksčiau laiko grįžusieji iš įkalinimo įstaigų. Didžioji dalis jų – jauni, iki 45-erių metų žmonės. Dabar Nakvynės namuose glaudžiasi du vyrai bei dvi moterys, kurie, išleisti iš įkalinimo įstaigų, neturėjo kur grįžti. Jiems teikiama ne tik socialinė, bet ir psichologinė pagalba. Pasak L. Kazokienės, paprastai tokie žmonės ir į įkalinimo įstaigas patenka iš socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių, jų socialiniai įgūdžiai labai menki, dažnai jie tiesiog nemoka gyventi savarankiškai, nesugeba tvarkyti savo finansų.
„Noras kabintis į gyvenimą priklauso nuo to, kiek jie linkę grįžti į buvusį gyvenimą ir kokios jų turimos galimybės. Tie žmonės yra labiau pažeisti, kritęs jų pasitikėjimas savimi, savivertė, jie neturi atramos gyvenime, todėl ir ta socialinė integracija turi būti labai stipri. Vis dar gaji stigma, kad jeigu grįžai iš įkalinimo įstaigos, vadinasi, turi tam tikrą etiketę. Tas irgi apsunkina galimybes integruotis į visuomenę, rasti darbą. Bet mes nė vienas nesame apsaugotas nuo klaidų ir neturime teisės teisti šių žmonių – tą jau padarė teismai““ – tvirtino L. Kazokienė.

Ir emigrantai, ir buvę globotiniai

Priežastys, atvedančios žmones į Nakvynės namus, anot direktorės, labai įvairios. Vieni tiesiog pamėgę tokį gyvenimo būdą: žiemą peržiemoja Nakvynės namuose, o atšilus orams susiranda laikinų darbų ir pastogę kitur, kartais – apleistuose pastatuose, po balkonais ar kokiu krūmu. Nakvynės namai sulaukia ir nemažai grįžusiųjų iš emigracijos ar gyvenusiųjų socialinę riziką patiriančiose šeimose, buvusių vaikų globos namų auklėtinių.
„Pirmiausia reikia žmogų motyvuoti, įkalbėti jį keisti gyvenimą. Svarbiausia susitvarkyti su savo priklausomybėmis. Kartais užtenka jas įveikti, kad galima būtų kabintis į gyvenimą. Tiesa, tokių sėkmės istorijų nėra daug. Būna, atrodo, susiranda darbą, būstą, bet po kiek laiko ir vėl pas mus sugrįžta“, – sako matanti L. Kazokienė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų