Saldutiškis – vasaros kraštas

Saldutiškis – vasaros kraštas

SRTF-logoEžeringame ir miškingame Utenos rajono kampelyje – neišvengiamos laikmečių permainos.

 

Saldutiškis 22

Saldutiškio bažnyčioje tebėra nuo pat pastatymo joje įrengti vargonai mediniais vamzdžiais. U. Mikaliūno nuotr.

 

Sulaukia svečių

Saldutiškis – vienas iš tų vaizdinga gamta apdovanotų, ežerais apsuptų miestelių, kuriuose vasarą žmonių galima sutikti kelis kartus daugiau nei kitais metų laikais. Atostogauti suvažiuoja vietinių giminaičiai, pas senelius–anūkai, po miestelį žvalgosi poilsiavietėse įsikūrusių turistų būriai.

Saldutiškio seniūnas Bronius Šliogeris sako, kad mėgėjai vasaroti gražiose vietose, prie ežerų, atvykę į šį kraštą nebus nuskriausti – jiems yra kur įsikurti. Seniūnijos teritorijoje įrengtos penkios poilsiavietės, keletas kaimo turizmo sodybų.

Aplink Saldutiškį telkšo keturi didesni ir keletas mažesnių ežerų. Žinomiausi–Aisetas, Lamėstas, Galuonis.

Saldutiškio apylinkėse mėgsta apsistoti ramaus poilsio, vaizdingos aplinkos mėgėjai, tie, kuriems patinka žvejoti, uogauti, grybauti, irstytis valtimi ar tiesiog ramiai pasibūti gamtos glėbyje.

 

Darbo nėra

Dešimt metų seniūnu dirbantis B. Šliogeris sako, kad per tą laiką įvykęs bene didžiausias pokytis – gerokai sumažėjo gyventojų.

Neturėdami galimybės gauti darbo dauguma jaunų žmonių išvažiavo į didžiuosius šalies miestus ar į užsienį. Dabar Saldutiškyje yra apie keturis šimtus gyventojų.

Saldutiškis 04

Saldutiškyje – žalia ir gražu.

„Jei nepasikeis valstybės požiūris, nebus pradėta rūpintis naujų darbo vietų steigimu, žmonės neliks net pačiuose vaizdingiausiuose šalies kampeliuose. Nors ir labai gražu aplinkui, valgyti vis tiek norisi“, – tvirtina seniūnas.

Likusieji Saldutiškyje darbo gauna čia esančiose lentpjūvėse, važinėja dirbti į Uteną.

„Kituose rajonuose žmones bent jau vasarą darbu aprūpina ūkininkai, o pas mus to nėra – nedaug norinčiųjų ūkininkauti, nes žemės čia prastos“,–pasakoja B. Šliogeris.

Miestelio jaunimas mokosi Saldutiškio pagrindinėje mokykloje. Pirmoji mokykla buvo daraktorinė, įkurta senoviškos trobos gale. Manoma, kad ji pradėjo veikti 1904 metais. Mokytoją A. Grybauskaitę iš Inturkės kaimo samdė ir išlaikė mokinių tėvai.

Kai kažkas Linkmenų valsčiaus uriadnikui pranešė apie nelegalią mokyklą, ji buvo uždaryta.

Remiantis klasių žurnalais nustatyta, kad Utenos apskrities Saldutiškio pradžios mokykla pradėjo veikti 1921 metais A. Jeloveckio dvaro rūmuose. 1936 metais Saldutiškyje įkurta šešiametė mokykla, o 1949- aisiais ji perorganizuota į vidurinę. Ji ilgai veikė dvaro pastatuose, kol 1975 metais buvo pastatyta dabartinė mokykla.

2001-ųjų gegužę išleidusi paskutinę dvyliktokų laidą Saldutiškio mokykla tapo pagrindine.

 

Pasitinka naujas užrašas

Saldutiškyje neseniai baigti miestelio infrastruktūros tvarkymo darbai. Įgyvendinant projektą sutvarkyti ir išasfaltuoti gatvių ruožai su įvažomis, įrengti šaligatviai, atnaujintas apšvietimas, atsirado trys naujos automobilių stovėjimo aikštelės.

„Taip pat galime pasidžiaugti įrengę dvi universalias lauko sporto aikšteles krepšiniui, lauko tenisui ir tinkliniui. Jos aptvertos, įrengti takai, suoliukai. Yra žaidimų aikštelė. O šalia kultūros centro jau turime rekreacinę zoną su lauko scena, sutvarkytais želdiniais, prieigomis“, – pasakoja seniūnas.

Saldutiškis 23

Bažnyčios šventoriuje – medinės švento Pranciškaus Asyžiečio statulos.

Saldutiškiečiai viliasi, kad svečiams miestelis dabar yra patrauklesnis, o ir patiems čia jaukiau gyventi.

Kasmet rugpjūčio mėnesį Saldutiškyje rengiama kraštiečių šventė sutraukia po įvairius kraštus išsibarsčiusius saldutiškiečius.

Praėjusiais metais parvažiuojančiuosius į gimtinę pasitiko naujas, ryškus, herbu papuoštas miestelio pavadinimo ženklas.

Didelės geltonos raidės iš tolo skelbia – čia Saldutiškis. Seniūnas sako, kad toks užrašas bus pastatytas ir iš kitos įvažiavimo į miestelį pusės.

Saldutiškio herbas – mėlyname fone kylanti sidabrinė elnio galva. Ragų vietoje – dvi sidabrinės pušų šakos su auksiniais kankorėžiais. Herbas, pasak seniūno, neturi sąsajų su tolima praeitimi, jį Lietuvos Respublikos prezidentas savo dekretu patvirtino 2002 metų liepą.

Saldutiškis istorinio herbo niekada neturėjo. Svarstant herbo idėjas elnias buvo pasirinktas kaip gyvybės, derlingumo, kūrybingumo ženklas, pušis – kaip drąsos, ryžto ir sėkmės simbolis. Saldutiškio herbo etaloną parengė dailininkas Juozas Galkus.

 

Prie geležinkelio

Atostogų sezonui neprasidėjus, Saldutiškio gatvėse nedaug žmonių. „Sekundės“ pakalbinta viena saldutiškietė tikino miestelyje gyvenanti nuo gimimo, jai čia labai gerai ir niekur kitur važiuoti nenorėtų.

„Visko čia užtenka, yra bažnyčia, mokykla, biblioteka, nemažai parduotuvių, miestelį puošia dvaras su parku, čia pat Labanoro giria, ežerai –nieko daugiau ir nereikia“, –į ilgas kalbas nesileido moteris.

Miestelyje esantis dvaras iš tikrųjų visada buvo svarbus. Saldutiškio gyvenimas glaudžiai susijęs su šiuo nuo 18-ojo amžiaus pabaigos minimu dvaru. Ir gyvenvietė pradėjo kurtis, kai dvaro savininkų Jaloveckių iniciatyva nutiestas geležinkelis paskatino miško verslą.

Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, 1890 metais Saldutiškyje tebuvo vienas gyvenamasis namas. O 20- ojo amžiaus pirmoje pusėje, įkūrus miško eksploatacijos įmonę, miškų urėdijai reikalingi namai dygo vienas po kito.

Saldutiškis 04

Saldutiškio gatvėse – nauji įspūdingi šviestuvai.

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai Saldutiškyje buvo įsteigę apskrities centrą, jis 1920-aisiais tapo Utenos apskrities Linkmenų valsčiaus centru. Linkmenys tuo metu buvo okupuoti lenkų.

1923-iaisiais miestelyje buvo 8 sodybos, o 1940-aisiais jų buvo jau per 50.

20-ojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje miestelyje pastatyta lentpjūvė tiekė elektrą Saldutiškiui ir aplinkiniams kaimams. Pradėjo veikti žemės ūkio mokykla, vaistinė, knygynas, kepykla, kelios parduotuvės. Saldutiškis gražėjo – mediniai šaligatviai buvo pakeisti cementiniais, gatvės išgrįstos. Ir dabar, atvažiavus į Saldutiškį, dar galima pamatyti išsaugotą dalį senojo grindinio.

Prasidėjusi okupacija, karas į Saldutiškį, kaip ir į visą Lietuvą, atnešė daug skaudžių permainų. Tragiškas Saldutiškio žydų likimas – per karą išžudytos visos jų šeimos.

Jau per pirmuosius trėmimus –1941 metų birželį–iš Saldutiškio geležinkelio stoties buvo išvežti penki vagonai tremtinių. Šio miestelio neaplenkė ir skausmingi pokario įvykiai. Jiems atminti 1997 metais Laisvės aikštėje buvo pastatytas paminklas–kryžius Lietuvos partizanams, žuvusiems 1944–1954 m. kovose su sovietais.

 

Kartu su bažnyčia

Miestelio pavadinimas, kalbininkų nuomone, kilęs iš pirmojo vietovės pavadinimo – Salgudiškis.

Tai galima suprasti kaip gudų apgyvendintą vietovę, salą. Paskui gyvenvietė vadinta Sundutiškiu, Silgutiškiu. Matyt, iškreipus tuos senuosius vietovardžius ir atsirado dabartinis pavadinimas.

Saldutiškis 24Svarbus miestelio akcentas – centre stovinti Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Ji buvo pastatyta 1928 metais. Istorija byloja: kai Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio pavedimu buvo įkurta Saldutiškio parapija, į ją dirbti paskirtas iš Rusijos grįžęs klebonas Stanislovas Švėgžda. Nepamirštas šio kunigo vardas – tai jis statė Saldutiškio bažnyčią. Iki šiol žinomi parapijos steigimu ir bažnyčios statyba rūpinęsi ūkininkai Pelėda, V. Nasevičius, V. Stundžia, mokytojas J. Janonis.

Bažnyčiai buvo pritaikytas akmeninis dvaro svirnas ir ant jo pamatų pristatyta medinė bažnyčios dalis su dviem masyviais pagrindinio fasado bokštais. Bažnyčia yra vienanavė, joje įrengti trys altoriai.

Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia garsėja istoriniais medinių vamzdžių vargonais. Jie 1928 metais buvo atvežti iš Kuktiškių koplytėlės.

Žinoma, kad 1938 metais vyskupas Juozapas Kukta Saldutiškio parapiją perdavė vienuoliams saleziečiams. Parapijos administratoriumi buvo paskirtas kunigas Juozapas Gustas. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui šis dvasininkas sovietinės valdžios buvo suimtas, ištremtas ir mirė Krasnojarsko srityje. Daugelį metų Saldutiškyje vikaru buvo kunigas Antanas Maciulevičius. 1922-aisiais iš Rusijos grįžęs dvasininkas dvarininkų Jaloveckių dvaro salėje įrengė koplyčią ir ten pradėjo laikyti pamaldas.

Jis buvo labai malonus, pareigingas, paslaugus. Vokiečių okupacijos metais kunigas globojo žydus.

Daug garbių dvasininkų savo gyvenimą paskyrė Saldutiškiui – čia klebonavo Bronius Klimas, kunigas Juozapas Masalskis. Pastarasis palaidotas Saldutiškio bažnyčios šventoriuje.

 

Gamtos globėjas

2000 metų proga dabartinio klebono Jurgio Kazlausko rūpesčiu šventoriuje buvo pastatytas rožinis iš 50 akmenų, sujungtų kalvio darbo metalo elementais. Ant kiekvieno akmens iškalti Saldutiškio miestelio gatvių, aplinkinių kaimų pavadinimai.

Saldutiškis 21Bažnyčios šventorių puošia ir dvi medinės švento Pranciškaus Asyžiečio skulptūros. Šis šventasis žinomas kaip gyvūnų ir gamtos globėjas.

Saldutiškio seniūnijoje yra ir daugiau įdomių vietų. Viena iš jų – Indubakių kaime įrengtas memorialinis muziejus, vadinamas Vilko muziejumi. Jis yra sodyboje, kurioje kino režisierius ir operatorius Petras Abukevičius kūrė paskutinį savo filmą apie vilkus.

Sodyboje įrengta ekspozicija pasakoja apie šį žinomą menininką, jo kūrybą. Aplinką puošia prieš daugiau kaip dešimt metų per simpoziumą iš medžio sukurti darbai gamtos ir ekologine tematika.

Vėliau čia buvo įrengta seklyčia, joje lankytojai gali pasigrožėti vilkų atvaizdais, pasiklausyti šių žvėrių „dainavimo“. Rugpjūčio mėnesį čia tradiciškai rengiamos Gamtos dienos. Muziejaus tikslas – keisti įsisenėjusias neigiamas nuostatas apie vilkus.

 

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Sekunde.lt

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų