-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tuomet susikūręs opozicinis valdančiajai komunistų partijai judėjimas į istoriją įėjo dainuojančios revoliucijos vardu. Šiame straipsnyje peržvelgiamos 1988 m. spalio aktualijos: tolesnė sąjūdininkų veikla bei komunistų partijos požiūris į Lietuvos persitvarkymo sąjūdį, tautinių simbolių legalizavimas, Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, miesto sąjūdininkų leidinys.
Prasmingi žodžiai, kad išlieka tai, kas užrašyta: galbūt priminti istorijos faktai paskatins įvykių liudininkus pateikti savo išgyvenimų interpretacijas.
1988 m. spalio 12-ąją Lietuvos dienraščiuose išspausdintas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) bendrosios programos projektas. Jame tiesiogiai Lietuvos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos dar nebuvo reikalaujama.
Kitą dieną savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyr. redaktorius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys A. Čekuolis „Gimtajame krašte“ pabrėžia: pagrindinis LPS programos siekis – „suvereni respublika federatyvinių respublikų sąjungoje“.
„Tie, kurie dabar pradeda kelti balsą dėl visiško Lietuvos atsidalijimo nuo SSRS, kliudo šiam procesui, vieninteliam realiai įmanomam. Neužmirškime – valstybių sienos, susiklosčiusios Europoje po Antrojo pasaulinio karo, yra nekeičiamos“, – rašyta tuomet.
Netgi 1988 m. spalį Europos Parlamento „Baltic Intergroup“ pareiškime, kuriame analizuojamos Baltijos kraštų valstybingumo atgavimo galimybės, buvo patariama siekti autonomijos, užtikrintos tarptautinės teisės normomis, bet konfederacijoje su SSRS.
Neramu buvo sovietinės valdžios viršūnėse: N. Mitkinas, tuometinis Lietuvos komunistų partijos antrasis sekretorius, per Lietuvos televiziją išreiškė nuomonę, kad Lietuvoje bręsta 1968 m. Čekoslovakijos įvykiai!
Aukštas pareigas einantis Visuomenės mokslų akademijos prie SSKP CK docentas teigė, jog nacionalinių santykių paaštrėjimas siejamas su prasidėjusiu visuomenės gyvenimo demokratizavimo procesu. Vystantis ir bendraujant lygiateisėms nacijoms SSRS prieštaravimus, kartais įgaunančius aštrias formas, galima įveikti: reikia tik pažiūrėti į problemą blaiviai, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Pasak jo, labai pasitarnautų įkurtas valstybinis mokslinis centras, kuris galėtų kompleksiškai spręsti aktualias nacionalinių santykių problemas.
1988 m. spalio 4 d. Vilniuje vykusiame LKP CK XIII plenume pirmą kartą po kelių dešimtmečių diskutuota lietuvių, o ne rusų kalba. Plenume dalyvavo ir Sąjūdžio atstovai, kurie išreiškė nepasitikėjimą LKP CK pirmuoju sekretoriumi R. Songaila, leidusiu kareiviams Vilniuje rugsėjo 28 d. susidoroti su demonstrantais, bei reikalavo jo atsistatydinimo.
Ir iš tikrųjų 1988 spalio 20-ąją Vilniuje vykusiame LKP CK XIV plenume atsistatydino pirmasis sekretorius R. Songaila. Tai buvo didžiulis įvykis. Sąjūdis pajuto savo jėgą daryti įtaką svarbiems pokyčiams. Vietoj buvusio LKP vadovo išrinktas Algirdas Brazauskas.
Panevėžio „Ekrano“ gamyklos partinio komiteto sekretorius taip samprotavo apie tuomet vykusius pokyčius: „Kodėl šiandien žmonės plūste plūsta į Sąjūdžio renginius? Praradome žmogų todėl, kad jį ėmėme vadinti darbo jėga. Už praėjusiais dešimtmečiais padarytas klaidas reikia atsakyti mums ir darbais įrodyti, kad partija buvo ir bus visų didžių darbų vėliavnešė.“
Lietuvos „Žinijos“ draugija Sąjūdžio metais visiškai pakeitė savo veidą ir atsinaujino: buvo pakeistas jos pavadinimas ir priimti nauji įstatai.
1988-ųjų spalio 7 d. Lietuvos SSR „Žinijos“ ir etninės kultūros „Ethos“ draugijos Panevėžio „Ekrano“ kultūros rūmuose surengė forumą „Dvasinis tautos atgimimas“. Forumui vadovavo filosofas Vincentas Žemaitis, dalyvavo respublikos mokslininkai, aktoriai ir svečiai. Renginio metu buvo demonstruojami kadrai iš dokumentinių filmų apie Maironį, Sąjūdžio veiklą.
Taip pat „Žinijos“ draugijos Panevėžio valdyba parengė paskaitų ciklus. Paskaitos skaitytos kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį, jas skaitė įžymūs šalies mokslininkai ekonomistai.
Tų pačių metų spalio 15-ąją Vilniuje vykusioje Lietuvos žaliųjų judėjimo steigiamojoje konferencijoje dalyvavo ir panevėžiečių sąjūdininkų atstovai. Konferencijoje pareikalauta paskelbti Lietuvą Europos nebranduolinės zonos dalimi, kontroliuoti sovietinės armijos karinių dalinių veiklą ekologiniu požiūriu. Politinėje rezoliucijoje pabrėžiama, jog Lietuvos žaliųjų organizacija yra nepriklausoma, sudėtinė LPS dalis, kuri dalyvaus rinkimuose į Liaudies deputatų tarybas.
1988 m. spalio mėn. LPS Panevėžio iniciatyvinė grupė gavo patalpas savo veiklai vystyti: įsikūrė Respublikos g. 17 -ojo namo patalpose, jose nuo 2004 m. iki šiol veikia Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejus.
Įsikūrusi naujai gautose patalpose Sąjūdžio Panevėžio grupės organizacinė komisija ėmė rūpintis mieste turėti skelbimų lentą, kurioje galėtų pateikti Sąjūdžio veiklos informaciją.
1988 m. spalio 6 d. LSSR AT prezidiumas įsaku „Dėl valstybinės, nacionalinės ir regionų simbolikos“ legalizavo tautinę trispalvę vėliavą, vytį, Gediminaičių stulpus ir V. Kudirkos „Tautišką giesmę“.
Lietuvos miestai ir miesteliai iškilmingai ėmė kelti tautines vėliavas virš svarbiausių savo krašto objektų.
Vilniuje ant Gedimino pilies bokšto daugelio tūkstančių susirinkusiųjų akivaizdoje tautinė trispalvė Lietuvos vėliava buvo iškelta 1988 m. spalio 7 d.
Spalio 9 d. trispalvė iškelta Kaune ant valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus varpinės, o dar po dešimties dienų suplevėsavo Klaipėdoje ant Muzikinio teatro bokšto.
1988 m. spalio 19-ąją Panevėžio liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas priima sprendimą „Dėl tautinės vėliavos iškėlimo“. Jame rašoma: „Panevėžys istoriškai susiformavęs Aukštaitijos centras. Išskirtinė vieta mieste priklauso Panevėžio dramos teatrui, nemažai davusiam lietuvių dvasinei kultūrai. Trispalvę vėliavą, kaip dvasinio atgimimo simbolį, prasmingiausia iškelti ant Dramos teatro bokšto. Siekdamas stiprinti Lietuvos liaudies vienybę sutelkti ją revoliucinio persitvarkymo įgyvendinimui, o taip pat atkurti tautinę regioninę simboliką ir vadovaujantis LTSR AT Prezidiumo 1988 10 06 įsaku „Dėl valstybinės nacionalinės ir regionų simbolikos“ nusprendžia iškelti tautinę vėliavą ant Dramos teatro bokšto spalio 21 d. 19 val. nuolat kabėti“.
Ir spalio 21-osios vakarą prie teatro susirinko tūkstančiai panevėžiečių – iškilmingai iškelta miesto Katedroje pašventinta Trispalvė. Susirinkusiesiems giedant „Tautišką giesmę“, vėliavą iškėlė miesto Garbės pilietis, režisierius Juozas Miltinis.
1988 m. spalio 13-ąją Panevėžyje vyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio konferencija, kurioje išrinkti delegatai į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą.
Iš 79 Sąjūdžio miesto grupės bei miesto rėmimo grupių pasiūlytų kandidatų išrinkta 40 delegatų. Penki iš jų atstovavo Panevėžio rajonui.
O po savaitės, šeštadienį ir sekmadienį, Vilniaus sporto rūmuose įvyksta LPS steigiamasis suvažiavimas.
Į jį susirinko Sąjūdžio rėmimo grupės iš visų šalies miestų ir rajonų. Vyravo ypač pakili nuotaika. Suvažiavime iš tribūnos kalbėjo ir Panevėžio krašto sąjūdininkai: Virmantas Velikonis, Robertas Pukenis.
Po ilgų diskusijų suvažiavimas priėmė LPS bendrąją programą, įstatus bei 30 rezoliucijų. Išrinkus 220 asmenų LPS Seimą iniciatyvinė grupė paskelbė nutraukianti savo veiklą. Į Sąjūdžio Seimą nuo Panevėžio išrinkti 8 žmonės: J. Beinortas, S. Filipavičius, E. Jarašiūnas, F. Keršys, V. Krikščiūnas, J. Liaučius, A. Simėnas, G. Šileikis.
Nuo Panevėžio rajono Sąjūdžio grupės į Seimą išrinkti E. Mezginaitė ir V. Velikonis. Vėliau jie dažnai važinėdavo į posėdžius, o grįžę perduodavo gautą informaciją.
Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas užbaigė pirmąjį tautinio judėjimo etapą, įformino Sąjūdį kaip visuomeninį politinį judėjimą, įtvirtino jo organizacinę struktūrą ir idėjines nuostatas.
Pirmasis Sąjūdžio Panevėžio grupės laikraštis „Sąjūdžio žodis“ išleistas dar rugpjūčio 29-ąją, spalį pasirodė du jo numeriai – 4 ir 5.
Ketvirtąjį numerį rengė sąjūdininkai A. Simėnas, E. Mezginaitė, N. Simėnienė, L. Jonušienė, V. Krikščiūnas ir V. Kosmauskas. Jame išspausdintas sveikinimas Mokytojo dienos proga. Mokytojų namų direktorės pareigas laikinai ėjusi A. Karietaitė pasidalijo mintimis, kaip miesto komunistų partijos atstovai tikrino renginio scenarijų bei nepageidavo, kad spalio 2-ąją „Ekrano“ kultūros rūmuose vykusioje mokytojų dienos šventėje kabėtų tautinė vėliava, būtų giedama „Tautiška giesmė“.
Tame pačiame laikraščio numeryje Kelionių ir ekskursijų biuro aptarnavimo skyriaus vedėja D. Varnienė dalijosi įspūdžiais iš mieste vykusio daugiavaikių šeimų susitikimo su miesto prekybos darbuotojais dėl vaikiškų prekių trūkumo. Spalio 26-ąją išėjusį „Sąjūdžio žodį“ Nr. 5 parengė A. Simėnas, V. Kosmauskas, N. Simėnienė ir G. Diržys. Jame jau nurodyta, kokiu adresu panevėžiečiai gali rašyti laiškus Sąjūdžiui ir kokiu telefonu skambinti.
Taip pat publikuotas straipsnis apie neteisingą kandidatų kėlimą į miesto komunistų partinę konferenciją darbo kolektyvuose. Kun. S. Filipavičius rašė ir apie kardinolo V. Sladkevičiaus apsilankymą Panevėžyje.
Išspausdintas interviu su Maskvos liaudies fronto tarybos koordinatoriumi A. I. Fedorovskiu ir jo mintys apie vykstančią pertvarką, išsakytos Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Vilniuje.
